Psichologai teigia, kad net apie septynias dešimtis procentų informacijos apie pasaulį mes gauname akimis. Matyt, todėl mūsiškis informacijos amžius dar vadinamas ir vizualinės kultūros amžiumi. Įsidėmėjimui, pirkimui skirta informacija apie prekes, paslaugas, veiklos galimybes mums pateikiama ne garsu, ne šokiu, o būtent vaizdu. Šis, dažniausiai reklaminis, vaizdas yra formuojamas pagal meninio, kitaip tariant – paveikslo – komponavimo principus, neretai simuliuodamas tą dvasinę, emocinę įtampą arba įtaigą, kuria disponuoja vaizduojamojo meno kūriniai. Tokios simuliacijos pakanka, kad žiūrovas taptų, kaip sakoma, „užkabintas“. Žiūrovų atsispyrimo ir atrankos galios netolygios – jos priklauso nuo daugelio dalykų, bet akivaizdu, kad vienas iš tų dalykų yra vizualinės kultūros, vaizdinės, o drauge ir estetinės žiūros alternatyva, kuri paprastai susiformuoja ne suaugystės, o vaikystės, paauglystės laikotarpiu.

Vaikiška knyga, kurios žodį papildo jį praplečiantis, praturtinantis vaizdas šias galias formuojant atlieka anaiptol ne paskutinį vaidmenį. Regėjęs aukštos meninės kokybės iliustracijas, tikra to žodžio prasme mylėjęs knygoje nupieštus vaizdus vaikas įgyja tam tikrą imunitetą prieš galimą vartotojišką manipuliaciją juo, galiausiai imasi bent jau kritiškai mąstyti, o tai yra būtina kalbant ne tik apie jo, kaip dvasinės asmenybės likimą, bet svarbu  turint omenyje ir pačios vizualinės urbanizuotos erdvės margumyną, kuriame kiek ūgtelėjęs jis rinksis prekę, paslaugą, veiklą. Neneikime – tai irgi  yra gyvenimo dalys. Kitaip kalbant, dailininkams, iliustruojantiems vaikų knygas, tenka nemaža atsakomybė, ir tėvų, augusių knygos pagarbos eroje, besąlygiškas pasitikėjimas ugdomąja knygos verte yra visiškai pagrįstas. Tačiau ar iš tiesų jų lūkesčio patenkinimas yra visiškai pagrįstas? Deja, klausimas nėra retorinis. Neturiu tikslo skaitytojams primesti nei savo nuomonės, nei apžvelgti visų meniškai luošų knygų. Teturiu viltį, kad gal kai kurie argumentai bus išgirsti.

2009 m. Maironio „Jūratės ir Kastyčio“ legendą perpasakojo Albina Varnienė, o šį pasakojimą pasirūpino išleisti leidykla „Alma littera“. Ir tame tikrai nėra nieko blogo, tačiau liūdna tai, kad Juditos Židžiūnienės sukurti pasakojimo paveikslai akivaizdžiai disonuoja ne tik su tautine legendos dvasia, bet primeta ir visiškai jai svetimus stereotipus, akivaizdžiai bylojančius apie undinėlės Arielės paveikslo persvarą Jūratės nenaudai. Po audros nurimusios Baltijos dugne, švytinčiame karameline užjūrio perlų šviesa arieliškos Jūratės ir tokių pat jos seserų gyvenimą paįvairina pro šalį praplaukiantys rifiniai ciklidai. Meninė tiesa, be jokio ginčo, ne visada turi atkartoti gyvenimo tiesą. Šiuo atveju – tikras Baltijos dugno gelmes. Tačiau tokį teiginį drąsiai galima užginčyti, jei vaizdas yra modeliuojamas tokiomis realistinėmis priemonėmis, kokiomis jį kuria J. Židžiūnienė. Tokiu atveju jis yra tiesiog klaidinantis pažintiniu požiūriu. Tam, kad nebūtų laikomas klaidinančiu, reikalinga tam tikra meninė paveikslo deformacija. Tačiau deformacija deformacijai nelygi, ir meninės deformacijos lygmuo ypač svarbus, kai kalbama apie jos adresatą – vaiko sąmonę.

Garsiąją Maironio baladę „Jūratė ir Kastytis“, kurią išleido leidykla „Orientas“ 1993 m., iliustravo Algė Varnaitė. Čia deformacijos yra užtektinai, ir daugiausiai jos esama Kastyčio bei Jūratės veiduose. Anatominė veido sandara yra tokia iškraipyta, iškraipymai tokie hiperbolizuoti, kad veidai išreiškia veikiau jau nebe skausmą, o kelia atstūmimo, pasibjaurėjimo pojūtį. Kadaise buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, kokius paukščius labiausiai mėgsta vaikai. Paaiškėjo, kad jų tarpe pirmauja tie, kurie labiausiai primena žmogų. Paukščių sąraše be konkurencijos pirmauja papūgos dėl jų gebėjimo manipuliuoti kojomis ir stačios laikysenos bei pingvinai. O gyvačių vaikai bijo ir nesidomi jomis net kaip žaislais ne todėl, kad būtų prisiklausę bauginančių pasakojimų apie jas, o todėl, kad vertindami gyvates, jie nemato jose to, kas būdinga jiems patiems. Ir būtent todėl jos kelia arba intereso stoką arba įvaro baimę. Vaikai instinktyviai ir natūraliai pajėgūs domėtis tuo, kas nors kiek panašu į juos pačius, jų proporcijas, jų išraiškas. Ši logika paaiškina, kodėl toks deformacijos lygmuo, kokį regime A. Varnaitės iliustracijose yra nepajėgus sužadinti empatinių skaitytojo jausmų. Jų poveikis tegali būti priešingas – geriausiu atveju – abejingumas, blogiausiu – pasibjaurėjimas. Kad ir kaip skaitytojo žvilgsnis ieškotų šiose iliustracijose kiek malonesnės detalės, rasti jos negali. Baladę iliustruojantys herojai „gyvena“ blyškioje, negyvybingoje aplinkoje, kurios stilizuotas formas apibrėžia sodri, juoda linija, vaizdžiai tariant, nepaliekanti nei tarpelio, nei menkiausios landos net įsivaizduojamai skaitytojo vilties, giedresnio emocinio niuanso galimybei.

Tokia pačia neleistina deformacija pasižymi, pavyzdžiui, ir Neringos Jakaitienės iliustracijos net kelioms Nijolės Morkūnaitės eilėraščių knygelėms (2013, „Petro ofsetas“). Pavyzdžiui, vaiko, šnekančio mobiliuoju telefonu realistiškai modeliuoti skruostai taip neregėtai išsipūtę ir taip disonuoja su stilizuota kabliuku pažymėta nosimi bei puslankio schema pavaizduota šypsena, jog tokiame stilistinio veido chaoso vaizde nebėra nei meninės, nei gyvenimiškos, pažintinės tiesos. Diskusija dėl skonio, veido ir žmogaus grožio neturi ribų, tačiau nereikia pamiršti, kad iliustracijomis tas skonis yra ugdomas, ir abejingumas (jau nekalbant apie pasibaisėjimą) piešinyje regėtam veidui skatina ne tik estetinio skonio bukumą. Jei vaikas regėtų tik tokias iliustracijas ir tokius veidus, tai net ir kičiniai, saldūs menkaverčiai popkultūros produkuojami vaizdai jam labai greitai pavirstų jaukia ir malonia estetinio pasitenkinimo užuovėja.

Tokią užuovėją, siekiančią kuo linksmiau patenkinti patį paprasčiausią vaiko linksmybės poreikį siūlo ne vienas dailininkas. Pavyzdžiui, ji įsimetusi Alfredos Steponavičienės iliustruotas knygas. Antai, iliustracijos Zitos Gaižauskaitės „Karnavalui“ jau viršelyje siūlo mažajam skaitytojui iki koktumo pažįstamą Santa Klauso veidą, papuoštą raudona kepurėle su balta atlanka. Siekiant sudaryti linksmą, nerūpestingą kalėdinį vaizdą, įvairiomis raidžių spalvomis parašytas knygos pavadinimas sukomponuotas taip, tarytum tai būtų ant eglutės šakelės sukabinti žaisliukai. Visa viršelio kompozicija tokia pabira, o ne pagal šrifto sudarymo taisykles nupieštų raidžių matomumas toks prastas, kad tiek knygos viršelis, tiek ir kiti jos viduje esantys paveiksliukai iš tikrųjų nedisponuoja nerūpestingu džiaugsmu todėl, kad juose nebelieka jokio juos vienijančio traukos, kompozicinio arba prasmės centro. Visos iliustracijų detalės tikra to žodžio prasme yra viso labo skirtingas stilistines sistemas atstovaujančios nuotrupos, kuriančios anaiptol nebe vaikiško džiugesio begalybės įspūdį, o nemalonios netvarkos įspūdį. Čia noromis nenoromis peršasi estetologo Georgo Steinerio įžvalga: mene mes visi ieškome begalybės suvokimo ir įgyvendinimo. „Taip – tačiau kokios begalybės? Chaosas taip pat yra beribis ir laisvas“ (Tikrosios esatys. – Vilnius: Aidai, 1998, p. 59). Nesmagu yra ir tai, kad tokios chaotiškos vaizdo detalių nedermės dėka išties didaktiškai paveikūs tekstai kartais tampa „nebeįskaitomi“ ir nebesuvokiami.

Dalios Dilytės knygą „Senelės pasakos: pakvieskime saldų miegelį kartu“ („Metodika“, 2011) iliustravo Jolanta Mikulskytė.  Knygos viršelyje sudėtos visos detalės, kurios yra ir knygos iliustracijose. Toks viršelio, nors dažniau – knygos priešlapių komponavimo principas nėra naujiena. Tačiau čia pasigendama ne originalumo, ne meninio sprendimo inovacijų (gerai pritaikytas patikrintas principas anaiptol negali būti meninio trūkumo požymis), o estetinės tų detalių kokybės. Detales sulipinti į džiaugsmingą meno, o ne chaoso begalybę trukdo ne tik labai drąsus detalių reikšmių skirtumas: šalia Vilniaus įkūrimo legendą menančio aiškiai atpažįstamo geležinio vilko regime vaikišką piešimo manierą imituojantį katiną ir Egipto piramides. Šias kontrastingas reikšmes ir nevienodą stilistiką atstovaujantys elementai yra sukomponuoti ryškiame geltoname fone. O pastarasis yra sudarytas iš dviejų tarpusavyje konkuruojančių geltonumų. Toks anti derinys, kaip rodo psichofiziniai spalvotyros tyrimai, iš tiesų ne paskatina matomumą, ne praplečia jo lauką, o dirgina, negatyviai erzina suvokėją kaip tik dėl spalvinio konkurentingumo.

Kadaise, aprašinėdami grafomaniškus eilėraščius vaikams, garsūs rusų humoristai Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas, pasibaisėję menkaverte vaikams skirta poezija, rašė: „negalima taip, vaikus reikia mylėti“. Šie žodžiai, manding, tebėra tokie pat aktualūs ir svarbūs, šiandien kalbant ir apie vaikams skirtus dailės kūrinius.

Knygų lentyna.