Recenzijos pavadinime klaidos nėra. Tai iš tiesų Profesorės, o ne profesorės knyga. Profesorė Rasa – gimnazistė, gavusi užduotį sukurti rašinį apie įdomiausias vasaros atostogas. Kodėl Profesorė? Taip Rasą ėmė pravardžiuoti, kai darželyje paprašė enciklopedijos apie varles. Rašo Profesorė Rasa apie vasarą, kada jai sukako dešimt. Rašinys išsiplečia iki knygos. „Žaliojo namo paslaptis“ – taip ši knyga pavadinta. Tik paslaptis knygoje ne viena.

Pirmoji, įrėminanti knygą, gaubia naujuosius žaliojo namo kaimynus – keistuolius vyrą ir moterį, kurių net amžius devynmetei Rasai buvo neaiškus: „Gal trisdešimt, o gal ir šešiasdešimt. Po šešiasdešimt kiekvienam“ (p. 5). Pasirodo jie birželio pirmąją, kai aikštėje švenčiama Vaikų gynimo diena, ir miestelėnus apstulbina savo nešuliais: vyras rankose laiko puodynę su alijošiumi, o ant moters peties tupi katė. Alijošius ir Katė – šitokios pravardės prisegamos atvykėliams. Jiedu nepuola garsintis, kas tokie esą, kukliai gyvena savo gyvenimą, ir tiek. Rasa su jais suartėja, kada ją, įsibauginusią, sušalusią, šlapią, Joninių naktį praleidusią ant baltojo akmens vidury sraunaus upelio, paryčiais randa ragana palaikyta Katė, įvyniojusi į skarą parsineša namo, ir globoja, kol grįžta Rasos mama. Tačiau tame pat žaliajame name gyvenančiai Pirkliais pravardžiuojamai šeimai naujieji kaimynai ne prie širdies. Dėl to, kad Alijošius vaikšto basomis, Pirkliai kaimynus pašaipiai vadina hipiais, o kai dingta sūnus Pirkliukas Petriukas, apkaltina vaiko vagyste. Paslaptis, kas tokie keistieji kaimynai yra, atsiskleidžia vasaros pabaigoje, per Žolinę. Paaiškėja, kad abu jie menininkai. Alijošiumi vadintas Algimantas Daugirdas bibliotekoje surengia fotografijų parodą, netikėtą tuo, kad pro žaliojo namo langą fotografuotas miestelio aikštės grindinys, o Kate pravardžiuota Valerija Daugirdienė koncertuoja kaip dainininkė. Susižavėjimą, drauge ir norą kitaip patirti pasaulį, Rasa išreiškia simboliniu veiksmu – naktį po koncerto nusiauna sportbačius ir iki pat rugsėjo vaikšto basa. Simbolinę prasmę turi ir Katės Valerijos gestas: išvažiuodama iš miestelio, Rasos bute ji palieka alijošių, o katę dovanoja pačiai Rasai. Išorinius savo ypatingumo ženklus kaip kokias relikvijas atiduoda ypatingai mergaitei. 

Antroji paslaptis sietina su Rasos bendraklasiu Pirkliuku Petriuku. Jo tėvai Pirkliai – naujieji prekeiviai, kurie „moka parduoti net orą“ (p. 39). Petriukas nuo jų neatsilieka: turguje prekiauja palei upelį, daržus, miestelio gatvėse surankiotais neva gydomaisiais akmeninis, į mokyklą parduoti tempia saldumynus, kuriais jį kartkartėmis vaišina kaimynė Elytė, ir meluoja, kad jie parvežti iš Paryžiaus. Regis, parduoti Petriukas galėtų bet ką. Pasirodo, ne. Liepos 6-ąją Pirkliukas pabėga iš namų. O pabėgimo priežastis, kaip vėliau paaiškėja, yra tėvo atrasta Petriuko slaptavietė, kurioje jis laikė pinigus, gintaro gabalus, įdomius akmenis, dar šį tą. O visų keisčiausia – ir aptriušusią, bet dar blizgią burtų lazdelę, kurią būdamas penkerių švenčiant Naujuosius metus užsispyręs išsireikalavo iš Rasos. Petriuko lobį radęs Pirklys lazdele užtvoja sūnui per nugarą, o Pirklienė nusprendžia, kad lazdelę galima parduoti – pasakys, kad daiktas iš antikvariato. Tada Petriukas nebeišlaiko: lazdelę sulaužo, prapliumpa raudoti ir prisiekia, kad pabėgs iš namų. Kas Petriukui buvo ši lazdelė? Gal nuo tėvų slepiamas supratimas, kad pasaulyje esama už pinigus vertingesnių dalykų, tokių, kurie brangūs tavo širdžiai, nes susiję su  atsiminimais, troškimais, kitokio pasaulio nuojauta? Rasa nesvarsto, kuo ši lazdelė reikšminga Petriukui Pirkliukui, žodžiais lazdelės ypatingumą vargu ar galėtų paaiškinti ir jis – esminiai dalykai yra sunkiai verbalizuojami.

Turi paslaptį ir Rasos mama, miestelėnų vadinama Mokytoja. Ji nuolat važinėja į Vilnių, Rasą tada prižiūri kaimynė Elytė. Ką mama Vilniuje veikia, Rasa nežino, todėl išvykimai ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai dukrą ir mamą nutolina. Savąją paslaptį mama išduoda pačioje knygos pabaigoje – Rasos gimimo dieną: Vilniuje ji mokosi, nes ruošiasi tapti mokslų daktare. Tik kam tai reikėjo slėpti nuo dukros? Gyvenimiškosios logikos požiūriu mamos paslaptis atrodo nemotyvuota, tačiau ji pasitarnauja siužeto plėtotei ir psichologiniam mergaitės portretui – nežinodama išvykimų priežasties, Rasa mamą įtarinėja („Gal ten turi kavalierių?“ p. 57), jaučiasi vieniša ir išduota.

Ketvirtoji paslaptis – Rasos tėvelis Antanas, jo asmenybė ir likimas. Šioji paslaptis skaudi, ji veriasi pamažėle, tarsi vὶsa iš karto iškloti būtų per sunku. Antra vertus, paslapties palaikymas, kiekviename skyriuje atskleidžiant tik vieną kitą su tėvelio gyvenimu susijusią detalę, žadina skaitytojo smalsumą, Rasos rašinį padaro intriguojantį. Išskirtinėmis laikytinos detalės, bylojančios apie Rasos norą jausti ryšį su tėveliu. Rasa tampo didelę kuprinę – ji tėvelio; užaugusi svajoja tapti bibliotekos valytoja – tėvelis buvo bibliotekininkas; po baisiosios Joninių nakties atsidaro slaptąją, draustąją tėvelio knygų lentyną ir išsitraukia knygą, nuo kurios, kaip Rasai pasirodo, sklinda šiluma – italų kalbos žodyną, kalbos tos šalies, iš kurios tėvelis negrįžo.

Nors paslaptys susijusios su vidine knygos veikėjų esme, vis dėlto svarbiausia yra ne jos. O kas svarbiausia, pasako pati Rasa:

Aš jums pasakoju savo neapykantos istoriją. Štai apie ką mano knyga. Apie neapykantą mamai ir apie žuvusį mano tėvą Antaną, kuris pasivaideno Joninių naktį.

Tuomet dar tikėjau, kad Joninės – arba Rasos – stebuklų naktis. Mirusieji atgyja, išvažiavusieji sugrįžta, upės nusenka, o mažos mergaitės, jei jau nemoka plaukti srauniame vandenyje, tai bent išmoksta skraidyti. Kaip raganaitės. Kartu su vyresniosiomis raganomis.

Dabar nebetikiu. (p. 29)

Kitaip tariant, svarbiausia šioje knygoje virsminiai Profesorės Rasos išgyvenimai, paliekant magiškąją vaikystę ir pereinant į maištingąją paauglystę.

Įstabu, kad Rasos persikeitimas bemaž idealiai atitinka archetipinę virsmo schemą. Pirmasis virsmo etapas yra išvykimas iš namų. Rasos istorijoje tai pasitraukimas iš triukšmingos miestelio aikštės, kurioje švenčiamos Joninės: laikrodžiui išmušus vidurnaktį, Rasai pasirodo, kad „aikštėje šmėstelėjo lyg ir pažįstamas siluetas, gal tik jo šešėlis“ (p. 24); sekdama paskui jį, pasuka pievų link, tamsoje nieko nematydama, slysteli ir įgriūva į nuo liūčių patvinusį upelį. Ekstremaliais virsmo išbandymais galima laikyti Rasos pastangas išsikapstyti iš sraunaus vandens. Putojantis upelis, neleidžiantis Rasai pasiekti kranto, prilygintinas mirties erdvei. Be to, reikia pridėti, kad upelio siejimas su mirtimi Rasos gyvenime yra ir labai asmeniškas – į šį upelį buvo supilti tėvelio pelenai. Erdvės centro, kuriame virsmas pasiekia kulminaciją – įvyksta simbolinė mirtis ir atgimimas – vaidmenį atlieka didysis baltasis akmuo. Akmens epitetai didysis baltasis – lyg iš pirmykščių mitų. Gal paskutinį kartą išnirusi iš vandens, Rasa jį pamato baltuojant upelio viduryje, pasiekia, užsiropščia ir ant jo sulaukia ryto. Nuo akmens Rasą nukelia ne mama, ne Elytė, o paslaptingoji kaimynė, pas kurią Rasa kurį laiką pasilieka, ir tai irgi galima sieti su klasikiniu virsmo procesu – su savaisiais po atgimimo susitinkama ne iškart, ilgiau trumpiau tenka praleisti svetimoje erdvėje, auginant ir ugdant save – naują asmenį. Simboline prasme graži scena, kaip, padėjusi Rasai išsivaduoti iš permirkusių drabužių, kaimynė ją parsineša namo: „˂...˃ įsupo mane į juodą skarą. Ir nusinešė. Nuogą kaip kūdikį. Ir sūpavo ji mane – kaip kūdikį“ (p. 26). Iš virsmo perspektyvos galima paaiškinti ir Rasos kerštą mamai, sukarpant patį dailiausią mėlynąjį kostiumėlį ir išsukiojant dailiausius mėlynus aukštakulnius batelius – išorinius mamos tapatybės ženklus. Virsminiu požiūriu taip paneigiamas ankstesnysis gyvenimo etapas. Žinoma, archetipinė Joninių nakties interpretacija yra tik vienas iš galimų analizės būdų. Ne mažiau įdomi būtų ir psichologinė analizė, bet tegu ji lieka kitam recenzentui. Noriu tik pridėti, kad sąmoningai ar nesąmoningai aktualizuoti archetipai kūriniams suteikia gelminę perspektyvą.

Apie šią knygą rašiusi Neringa Mikalauskienė kaip trūkumą įvardijo Rasos personažo „dvigubinimą“, jis esą nemotyvuotas ir nereikalingas, nes apie gimnazistinį gyvenimą neužsimenama[1]. Nenorėčiau su šiuo priekaištu sutikti. Jei istorija būtų papasakota devynmetės mergaitės lūpomis, jos pateikimas gerokai skirtųsi nuo dabartinio: būtų kitaip sudėlioti akcentai, kitokia kalbos stilistika. Gimnazistės akimis į praeitį žvelgiama mąsliau, įvertinant tos ypatingosios vasaros įvykius ir išgyvenimus. Įtaigumo gimnazistės pasakojimui teikia spontaniškumas, kai nuo vienos minties šokama prie kitos, kitame puslapyje ar skyriuje grįžtama prie tos nutrauktosios ir vėl jos neišplėtojus metamasi kitur. Tačiau tekstas neatrodo perdėm padrikas ir neišbaigtas, nes nė viena minčių gija nelieka pamiršta. Taip šokinėjant perteikiamas natūralus daugiasluoksnis mąstymo vyksmas, be to, pasirinktoji pasakojimo strategija yra paranki leitmotyvų technikai. O leitmotyvų ne vienas: varlių, akmenų, fleitos melodijos ir kt.

Už Profesorę Rasą knygą „Žaliojo namo paslaptis“ parašė Gintarė Adomaitytė, šiuo metu pati gyvenanti nedideliame miestelyje. Regis, knygoje esama ir rašytojos paslapčių. Atskleisti jas ar neatskleisti, tegu sprendžia pati knygos autorė. Kai sutiksit rašytoją knygos pristatyme, imkit to ir paklauskit.  

_________________________________________________

[1] Neringa Mikalauskienė. Ne pasakų metas (Realistinė ir pažintinė 2015 m. vaikų ir paauglių literatūra), Rubinaitis, 2016, nr. 1 (77), p. 4.

Knygų lentyna.