Nacionaline meno ir kultūros premija Valdas Papievis apdovanotas pačiu laiku. Ypač pastaraisiais metais prozininkas sukūrė ir įtvirtino savitą prozos kalbėjimo būdą ir lėtaeigį pasakojimą. Tačiau po bene didžiausią atgarsį turėjusio „Eiti“ (2010) romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ (2015) parodė, kad autoriaus proza ne vien intriguojanti, bet pajėgi tapti monotoniška ir nuspėjamo kolorito. Todėl naujos Papievio knygos laukiau arba kaip galimos reabilitacijos, arba galutinio patvirtinimo apie gero autoriaus kūrybos stagnacijos ženklus. Trijų apsakymų knyga „Žiebtuvėliai anarchistai“, sakyčiau, yra šių baugių lūkesčių vidurkis.

Beveik visą skaitymo laiką atrodė, kad „Žiebtuvėliai anarchistai“ Papievio knygai visiškai netikėtas pavadinimas. Na, supranti, kad tai gali būti rinkodaros triukas, jau ne kartą pataikaujantis intrigai imliai skaitančios publikos daliai. Tačiau vis tiek nerimsti, koks dar anarchizmas gryniausios dvidešimtojo amžiaus pasaulėjautos prozininko tekste? Juk nieko apie ugnį, jos anarchizmą neparašyta. Bet frazė sumaniai ir netikėtai įprasmina šią knygą: apie kasdienybėje reikalingą, bet vis pasimetantį žiebtuvėlį beveik paskutiniame puslapyje nugirsta rašytojas Žilis, suklūsta, nori paversti į pasakojimą („Poli, ar aš galėčiau... ar leistum?“, p. 101), nes ji jam sužadina būsimo kūrinio impulsą. Tiesa, dar neišsipildžiusį, vien daugiažodį, simbolišką visiems egzistenciškiems rūpesčiams atspindėti. Taip pat paliudija Papievio kūrybos ypatumą, kai buitinis daiktas tampa iškalbingu, gelmę veriančiu ir telkiančiu ženklu, artimu poezijos kalbai. Panašiai kaip frazė apsakymuose veikia „nugirsti“ pasakojimai (tie mažieji klajūnų naratyvai), kultūrinių patirčių „išnešti“ reliktai (deklamuojamas prancūziškas eilėraštis, muzikinės frazės), net visas Papievio knygas puošiančios artimos kraujo grupės abstrakcionistinės Prano Gailiaus, o „Žiebtuvėlius anarchistus“ – Eugenijaus Varkulevičiaus tapybos ir grafikos darbai.

Šiuolaikiniame multikultūriniame Paryžiuje gyvuojančio autoriaus kūrybą galima laikyti modernizmo pasaulėjautos grynuoliu. Daugeliu požiūrių jis yra šios prozos gysla, leidžianti apibrėžti jo tekstus ir suvokti jos kokybę. Net ir postmodernizmo laikais užpildo lietuvių literatūroje kokybiško ne specifiškai lietuviško, bet vakarietiško modelio modernizmo nišą. Visai nestebina ir tai, kad Papievio proza populiari. Tiesą sakant, ne vieno šiuolaikinio lietuvių prozininko išsakytos pozicijos neprikišamai rodo, kad modernistinė pasaulėjauta dar nėra išaugtinis dydis lietuvių kūrėjams, o jie prie tokios literatūros būklės pratina skaitytojus. „Žiebtuvėliai anarchistai“, kurie, beje, apipavidalinti it senamadiškai su tarpukarinio šrifto imitacija, primenančia Vytauto Petravičiaus paryžietiškus laikus, šia prasme atrodo labai nuosaikūs.

Nors maždaug dešimt metų skaityti apie tos pačios tarsi iš praėjusio amžiaus nužengusio Paryžiaus dvasios palaikomus, neišvengiamos vienišystės persmelktus prašalaičių tipažus tampa mažų mažiausiai numanoma, o tekstų pasaulėjauta atrodo mentališkai senamadė (pasaulis ir Paryžius juk keičiasi), nepaneigsiu – kartu ir simpatinga dėl taip nuosekliai palaikomos pasirinktos perspektyvos. Rašytas lietuvių kalba atrodo savesnis, priartintas, o ne atėjęs iš antrų rankų per vertimus. Prancūziškai lietuviško literatūros pulso čiuopimu Papievio tekstuose jau senokai tapo ir sakinių sintaksė – lietuviška, bet skambanti tarsi prancūziškai dėl veiksmažodžio vartosenos („Žiebtuvėliuose anarchistuose“ vietomis, ypač dialoguose panūsta „muzikuoti“). Kadangi kalbėjimo būdas atitinka turinį, tai neabejotinai įtaigauja, palaiko stiliaus išskirtinumą ir kelia malonų déjà vu. Susidaro paradoksas: Papievio pasirinktos raiškos priemonės atrodo žinomos, bet dar nepernelyg „nugrotos“. Turėdami bent keletą panašių autorių, tikriausiai dažniau kalbėtume apie tokio pobūdžio lietuvių prozos ribotumą. Kita vertus, svarbu pastebėti, kad vien prancūziškasis pasaulis nėra pagrindinė Papievio tema, greičiau – jau pritikęs fonas ir minėtas natūralus pasaulėjautos šaltinis.

Net jei gali nujausti, apie ką knygoje skaitysi, Papievis sugeba parinkti netikėtesnį rakursą. Aštrūs susivokimai, stipri laikinumo jausena laimi prieš intriguojamą siužetą ir nuolat atskleidžia, kad sudėtingas naratyvas ar detalizuotos aplinkybės įdomiam tekstui nebūtini. Kitaip nei, pavyzdžiui, Danutės Kalinauskaitės novelėse, kuriose pasakojimas taip pat lėtas, apauginamas daugybe niuansų, skatinančių mąstyti ir apžiūrinėti pasakojimą drauge, Papievio trumposios prozos tekstai dėliojami iš universalių metaforinių vaizdinių, kurių prasmės jau nugalėtos vaizduotės. Jas nėra sunku perprasti ir pasikliaujama gebėjimu sukurti ryšius. Jei romane „Eiti“ tai galėjome sieti su rytietiška pastanga, tai „Žiebtuvėliuose anarchistuose“, manyčiau, šis principas labiau atspindi polinkį į puošybą, ne saiką, o daugį, panašų į tekstuose cituojamą prancūzų klasikos stilistiką. Kitaip sakant, yra daug kelių, tačiau autorius renkasi nebepopuliarų ir sudėtingą – rūmų projektavimą iš iliuzijų. Šia prasme iš trijų „Žiebtuvėliuose anarchistuose“ spausdinamų tekstų išsiskiria „Jūros diena, arba savižudybės prevencija“, kuris, mano požiūriu, yra ir brandžiausias.

„Jūros dienoje“ aprašoma viena kurorto lankytojo diena siekia labiau ne apie ją papasakoti, bet tapti gyvenimo metafora, kurioje sudera ir tragiška vienišystė, ir šviesi vienišavimo puota. Keliomis skirtingomis perspektyvomis (skenduolio, moterį paliekančio vyro, tiesiog lankytojo ar praeivio) atskleistas personažo likimas pajūrio kurorte tėra atsitiktinis egzistencinis vienetas. Pažvelgus iš paukščio skrydžio į jį kamuojančias problemas, žemiški rūpesčiai įspūdingoje stichiškoje pajūrio panoramoje pasirodo tokie nereikšmingi. Susiduria universali jūros, smėlyno, gelmės ir seklumos simbolika, kuriai atsiduodama, smarkiai disonuojant su vien sezoniniu, laikinai iš rutinos ištapatinančiu kurorto gyvenimu. Iš tokių organiškų kontrastų suręsta „Jūros diena“ vietomis panašėja į atskirus išbaigtus impresionistinius paveikslus, bet labiausiai kuria ir įgyvendina metaforą. Susidaro įspūdis, kad skaitydamas tekstą braidai po ją ir be nuostabos gali prieiti „savęs ir pasaulio užmaršties parką su nebyliai užsimerkusiais jausmų ir minčių tvenkiniais“ (p. 19). Tokių prozinei logiškai besipriešinančių (tačiau artimų poetiniam kalbėjimui), ne veiksmo, bet psichologinio dramatizmo užauginamų vietų Papievio tekstuose gausu. Tai spėja ir suerzinti, kai esi atpratęs nuo tokio kiekio egzaltuoto sentimentalumo, tave jau spėjo pavergti kitų autorių tekstų ironija ar cinizmas. Rodos, dar šiek tiek ir jo rašymo maniera bus pernelyg patosiška, daug posakių galėtum įsivaizduoti kaligrafiškai įrašytas į dailias užrašines, pavadintas „gražiais žodžiais“, tačiau autoriui pavyksta jausti saiką ir pasiekti daugiau nei skambaus efekto. Taip nutinka todėl, kad Papievis prozos ritmą motyvuoja: jis – ne vien stilius, bet ir prasmingai tekstą organizuojanti gija. „Jūros dienoje“ svarbesnė ne veiksmo kuriama atomazga, nes veiksmus lydintys emocijų proveržiai taip pat kuria netikėtus kontrastus, struktūruojami tarsi paisant banguojančio kalbėjimo ritmo ir garsiosios lietuviškai prancūziškos sintaksės – auginami ir netikėtai paneigiami, lyg iliuzijos nepastebimai kiltų ir dužtų.

Tad Papievis naratyvą aukoja dėl pastangos nubrėžti būties kontūrą, ir tokį rašymo pobūdį pavertė tekstų savastimi. Tai lemia ir teksto intenciją – tapti išmintingų apmąstymų erdve ir siūlyti vedlio paslaugas. Ji taip pat neatrodo šiuolaikinė, nes pavojingai balansuoja ties neprikišamu senamadišku jausmų ugdymu (didaktika). Kiekvienas iš „Žiebtuvėliuose anarchistuose“ publikuojamų trijų apsakymų nori tapti skirtingomis minėtos erdvės dalimis, tačiau taip, kad kiekviename tekste liktų galimybė susidurti su visareginčia aukštesniąja instancija „Visatos akimi“. Tai – užkadrinis balsas, aiškiai identifikuojamas rašytoju, galinčiu bet kada sustabdyti kalbos tėkmę ir paprieštarauti viso teksto leitmotyvui, pavyzdžiui, skirtam sentimentaliai užkalbėti praeities laiką: „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris... / Bet dabar dar tęsias žiema, ir man atrodo, kad šiais metais jau tikrai ji niekada nesibaigs“ (p. 78). Todėl apsakymai „Jūros diena“, „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“ bei „Džiaugsmas, kad tave prisiminė“ yra kontroliuojami, o turinio déjà vu primena amžiną tezę – originalus būsi ne kartojimu ir dar kartą žinomų dalykų įtvirtinimu, bet savitu visokiausių jau girdėtų elementų sujungimu ir interpretacija.

„Žiebtuvėlius anarchistus“ galima skaityti ir kaip visumą, kuri primena iš trijų dalių etapiškai piešiamą ir vis užpildomą komiksą apie literatūros rašymą. Taigi, nors kiekviename apsakyme lengva įskaityti sudėtingą rutininę santykių dramą (buitinį turinį), neaprėpiamą vienišystę (atpažįstamą egzistencinę būseną), šalia pagrindinių įvykių vis sužinoma, kad kažkas nusižudė (laikinumo vertikalė), per įvairias fazes Papievis siūlo per simbolinius teksto poelgius išjausti viršsvorį – literatūros gyvybę. Jau minėtas abstraktus „Jūros dienos“ pasakojimas apie nepažintą pajūrio kurorte apsistojusį vyrą, kuris atsiskiria ir iš nepaaiškinamos gėlos ir nevilties eina skandintis, – tik kuria teksto kontūrus, užklausdamas svarbiausią laikinumo ir amžinybės paralelę. Realistiškiau parašyta studentiška paryžiečių meilės istorija „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“ skatina mąstyti, kokiu būdu tekste veikia atmintis – kurdama ar atkurdama pasaulį, o gal įmanoma stabdyti, keisti laiko tėkmę? „Džiaugsme, kad tave prisiminė“ tvankią dieną įvykęs ką tik knygą išleidusio rašytojo Žilio pokalbis su žurnalistu Poliu kvestionuoja tikrovės ir meno susidūrimą, kurį Žiliui sukuria biografijos ir personažo dalumą grubiai neigianti mylimoji Linda. Taip tarsi žingtelima nuo abstrakcijų iki aiškiai formuluojamų su jos išsakytu turiniu susijusių klausimų. Tačiau kam? Papievio tekstuose svarbiausios žmogui temos (meilės, laikinumo, mirties) yra ir atspirtis apmąstymui, ir banalybės ašys, virš kurių pakylama tik sudrumsčiant pasakojimą ir pasakant: viskas nugirsta ir viskas sumanyta. Todėl pats gali spręsti, ar patikėti, jog menas yra nuo tikrovės bėgimo priemonė. Ar apskritai tai, kad jautiesi ir iš atminties gali rekonstruoti pasaulį, reiškia, kad gyveni? O gal mes vis dar esame priversti tikėti, kad šios problemos tebėra aktualios, ne vien popierinės?

Galbūt todėl šioje knygoje gelbsti vadinamosios „Visatos akies“ dalyvavimas tekste: kaip gyvenime egzistuoja svarbus stebintis lėmėjas, taip už pramanus „Žiebtuvėliuose anarchistuose“ yra atsakingas visažinis pasakotojas – visa numatantis, sustabdantis, kai ne veikėjas žūsta, bet tu jau žengi į banalybę ar leidiesi apmaunamas, kad ji, pasalūnė, skaitytojo gali tykoti kitame puslapyje. Kai veikėjus palaiko žlungančios iliuzijos (būtent todėl, kad jos – iliuzijos), jie netekę ateities planų ir kupini praradimo jausmo, nujaučiama viršesnė jėga teikia vilties ir mažųjų tragedijų sklidiną Papievio kūrybą pavyksta skaityti šviesiai. Juk apsakymai – atviri ir nebūtina žinoti, kas Žiliui, Aleksiui (mums?) nutiks. Lėmėjo patikimas buvimas – stabiliausias tekstuose ir „Žiebtuvėlius anarchistus“ paskatinantis būti dėmesio verta ir šio autoriaus bibliografijai reikalinga knyga, išsiskiriančia iš kitų jo tekstų, pripratinusių prie lėto tempo, būties užkalbėjimų ir Prancūzijos reljefų. Ką dar pasakyti? Nebent, kad „Žiebtuvėliai anarchistai“ – yra toks estetinis žodžių rūmas, kuriame gauni galimybę pasijusti personažu, ugdančiu savo vidines patirtis ir vaizduotę.

Knygų lentyna.