|
Pradėkime nuo to, kad Leonardas Gutauskas, už antroje 2010-ųjų pusėje skaitytojus pasiekusį eilėraščių rinkinį „Urbo kalnas“ jau apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Tad tekstų kokybę liudija ne vien pripažinto autoriaus vardas, bet ir greitai gautas įvertinimas. O knyga perskaitoma toli gražu ne vienu prisėdimu – jos formatas apgaulingas: iš pažiūros nedidelėje, minimalistinio dizaino knygelėje telpa per keturis šimtus nuo 1973 iki 2010 metų sukurtų eilėraščių.
Prie jų nėra parašymo datos – nejau pretenzija į meno nelaikiškumą?.. Tačiau kodėl gi ne, juk L. Gutauskas mėgsta temas, kreipiančias mintis amžinybės link. Ir sąžiningai, nė kiek nepataikaujant, norėtųsi jį pavadinti filosofinės poezijos meistru. Vis dėlto eilėraščių parašymo metus norėtųsi matyti: jie suteiktų šiek tiek apčiuopiamumo, rodytų poeto nueitą kelią, jo kūrybos raidą (juk vienaip atrodytų tekstas, kurtas 1973, kitaip – 2003 ar 2010 metais). Dabar skaitytojui tenka gėrėtis eilėraščiu kaip fenomenu, išnyrančiu nepriklausomai nuo to, į kokį kontekstą (tiek paties autoriaus kūrybos, tiek bendroje aštuntojo ar devintojo dešimtmečio lietuvių autorių poezijos) jis galėtų būti įrašytas.
Pavadinimas – „Urbo kalnas“ – irgi klaidina. Jis konkretus, topografinis, tad mintyse pirmiausia iškyla Lietuvos menininkų Meka vadinama Nida, rašytojų poilsio namai Urbo kalne ir, žinoma, Thomo Manno festivalio dvasia. Tačiau, atsivertęs rinkinį, patenki į sunkiai apibrėžiamą, laiko ir erdvės ribų nepaisantį meno pasaulį, kuriame šmėkščioja ne vien lietuviško pajūrio kopos, bet ir Gotlando prišaukta vizija („Pamačiau veisiejiškį Gedą / Jis per jūrą į Lietuvą ėjo“, p. 79), „dingęs Vilnius pagal Vladą Drėmą“ ir dabartinės sostinės prieigos, įspūdžiai iš Venecijos bienalės ir kelionės į Limą, Korintą ar „pro Pervalką Preilą į Nidą“... galima sustoti bet kuriame laiko taške, šiandien arba prieš tūkstančius metų, kuomet buvo rašoma Biblijos istorija („Ir lietus tarsi Juozapas verktų / Kelyje į Egiptą“, p. 248).
Linkusi grupuoti, ieškoti bendrų atramos taškų, sąmonė greitai pasiduoda: nepaisant suskirstymo į skyrius, kurių pavadinimai ne ką mažiau abstraktūs („Ledinis barokas“, „Akanto lapai“, „Rudens peizažas su stirna“, „Miegantis miestas“, „Spyglių ir smėlio kraštovaizdis“), skaitytojas blaškomas nuo vieno eilėraščio prie kito lyg Odisėjas-Ulisas – ir tas, mitinis, apdainuotas Homero, ir Jameso Joyse’o dublinietis („Pavirsti kiaulėmis mums buvo lemta / Klastingos Kirkės burtų saloje / Sudegint paskutinę laivo lentą / Ir burės atplaišą kartu su ja // Tačiau nubudom Dublino krantinėj“, p. 12).
Rinkinys toks eklektiškas, kad nuosekliai skaityti vieną eilėraštį po kito neatrodo tikslinga (turbūt tokie atkaklūs galėtų būti nebent literatūrologai). Geriau nespėlioti, kodėl į vieną gretą, puslapis po puslapio rikiuojami, tarkime, tokie eilėraščiai kaip „Rotušės laikrodis“ (p. 247), kurio pagrindinis motyvas – miestelio ar miesto laikrodžio sustojimas, Piloto dramą atverianti „Mirties puota“ (p. 248), tada vėl peršokama į Lietuvos laiką ir Vilniaus topografiją „Negyvenamame dviaukštyje“ (p. 249), įterpiamas eilėraštis „Priešaušrio paukštis“, galėjęs tapti epitafija B. Radzevičiui (p. 250), pereinama prie eilėraščio „Menas“, gimusio, matyt, žvelgiant į Džoto freskas (p. 251), ir taip būtų galima keliauti iki paskutinio puslapio. Jeigu jie nebūtų sužymėti ir pabirtų, o paskui būtų sudėlioti kita tvarka, kažin ar rinkinys ką nors prarastų. Kaip kaleidoskopo stikleliai, kurie, pasukus pagrindą kita briauna, vis vien sukrinta į įdomų raštą.
O toji įvairiaspalvė mozaika iš tiesų įdomi. L. Gutausko poezija kupina nuorodų į antikos mitus, krikščioniškąją istoriją, pasaulinės literatūros ir meno klasiką, vardus, tapusius visuotiniais arba išimtinai lietuvių kultūros simboliais. Tai liudija eilėraščių pavadinimai – „Poncijus Pilotas“, „Pablas Pikasas“, „Osipui M.“, „Pagal Borisą Pasternaką“, „Iš Ingmaro Bergmano“, „Ermitažas. Prie Rembranto „Sūnaus palaidūno“, „Popierinės rožės – Nijolei Miliauskaitei“ ir kt., tekstų fragmentai („Buvai balandis Džoto freskoje...“, p. 251; „Alyvuogių sodai Alhambros arkados / Sušaudyto Lorkos sudegę gitaros...“, p. 113; „...ką sutiksim kely / Kafką? Borchesą? Salvadorą Dali“, p. 134).
L. Gutausko eilėraščiuose antikos kultūrą liudija net gamtos reiškiniai, sakykime, natūrali dienos ir nakties kaita 5 eilučių miniatiūroje pateikiama kaip dramatiškas veiksmas, metaforiškai išreiškiantis vykusią kovą:
Ant kranto kardas kraujas ledas
Mėnulio geležis
Baltoj atodangoj prie Kretos
Auksinis saulės skydas mėtos
Ir sudega pušis...
„Iš graikų mitologijos“, p. 387
Į istoriją nuo antikos iki šių dienų žvelgiama kaip į nuolatinių karų, revoliucijų, pervartų areną, o eilėraštis tampa žodiniu atviros kovos už laisvę („Ir laisvė nei Fredos mergaitė / Į gaisrą nubėgo basa“, p. 296) ar slapto lietuvių partizanų pasipriešinimo liudijimu, įgaunančiu baladės intonacijų:
Tos sutemos drumstos ir tirštos
Šiluos prie Puvočių
Tik mėnuo kaip lapinas irštvoj
Priglaus, kad miegočiau
Miegočiau...
(...)
Užteko užmerkti akis ir užmigti
Per Tris Karalius kai pradėdavo snigti
Skaistus ir nesuteptas sniegas. Užteko
Palikt meilės laišką ant kruvino tako.
„Iš Dienoraščio sąsiuvinio“, p. 199
Aštria gaida nuskamba Klepočių tragedijai skirti posmai:
Palaukėj krauju aptaškytas akmuo
Lyg putino uogom nužertas
Užspringsta nei šūvis eilutės skiemuo
Ir aš nežinau ar jis vertas
Nors vieno lašelio ant žalio akmens –
Gal jis jau betikslis ir aklas –
Tik stovi šešėlis nušauto žmogaus
Jo rankose – degantis arklas.
Neišvengiamai minimi ir palyginti neseni svarbūs tautos istorijai įvykiai – atiduodama duoklė reikšmingai datai pažymėti:
Iš griovių iš griuvėsių iš požemių
Iš klaidžios atminties katakombų
Iš žūties vos įskaitomų požymių
Kai širdis prisikėlus nustemba
Tu atrinksi vienintelę datą
Su tuo vėju kurs artinos pažeme
Kad į skliauto stiklinį kvadratą
Smeigtum laisvę lyg degančią adatą.
Šalia tokių eilėraščių ypač norėtųsi matyti parašymo metus. Jei rašyta neramiomis, kupinos grėsmės dienomis, vertintum vienaip, jei tai – retrospektyvus žvilgsnis į ano meto įvykius, jis nėra toks jau sukrečiantis. O sukrėsti, pastatyti skaitytoją mirties akivaizdon autorius akivaizdžiai siektų.
Nuolatiniai L. Gutausko kūrybos palydovai – mirties simbolika, jos metaforos, daugiau ar mažiau apčiuopiama grėsmė: „Ant kirvio kraujas ir druska / ir mėnesienos šaltas pjūvis“ (p. 51); „Kai degė dangūs – žodinę kūrybą / Krauju aptaškė šuo dvigalvis Ortas“ (p. 58); „Dega vėjas nei skėrio sparnai ar medus“ (p. 73); „Plaikstės liepsnos ledinės ugnies / Ir varinė žvaigždynų angis // Įsikirto į širdį (p. 96).
Metafora L. Gutauskui yra itin svarbi poetinė priemonė, ir, perfrazavus S. Freudą, – karališkas kelias į kūrėjo pasąmonę. Jos atsiradimui (o dar labiau konkretinant – būtent mirties metaforai) skiriamas visas eilėraštis:
Tai buvo tik pūkas
Nejučia atitrūkęs
Nuo sudžiūvusio dalgio virš klonio
O poetas užrašė
Metaforą keistą ir gražią
Jog tai sielos į dangų kelionė
L. Gutausko kūryboje iš tiesų gausu netikėtų sugretinimų („Krinta žvaigždės – ant Trojos medinės strėlės / Ar iš vėjo delnų – Mačernio mirties popierėliai“, p. 76), palyginimų („Ir mėnulis kaip rašalo taškas / Ant palangės aptaškė gėles“, p. 135), ryškių spalvinių derinių („Barokas baltas gotika raudona / Ir senos liepos rudenį variu geltonos“, p. 77).
Originaliai į antikos mitą įrašoma žmogaus, jo atvaizdo drama: „Tavo veidą išsaugojo veidrodžiai / Kaip vanduo – mėnesienos takelį (...) / Kaip tie veidrodžiai tąsyk suskilę / Tarp Charibdės ir Scilės“ („Tarp Charibdės ir Scilės“, p. 242). Eilėraštis erdvus, atviras interpretacijoms, jo potekstėje galima mąstyti ir apie asmenybės skilimą, vedantį į mirtį.
Scilės ir Charibdės, traiškančių tai, kas atsiduria tarp jų, motyvas randamas bent keliuose L. Gutausko eilėraščiuose, tačiau, skirtingai nuo tų mitinių uolų, jie gali būti nutolę vienas nuo kito per šimtus puslapių ir netgi nevienodos kokybės – štai „Ilga kelionė į namus“ (p. 32) mena Odisėjo klajones ir Penelopės istoriją, taip nieko nauja ten neatrandant:
Ir Odisėjo klyksmo aidas –
Gelmėj tarp Scilės ir Charibdės
Ir ta ilga kelionė baigias
Ir ilgesys jau rodo kryptį
Vienakiui laivui. Penelopės
Tyli rauda ant rūmų laiptų
Namų ugniakuras ir lobis
Ištikimybės priesakų belaikių...
Nieko nepadarysi, į tokį gausų rinkinį (ir ar tinka knygą vadinti rinkiniu, jei kyla abejonė, ar tekstai – atrinkti, ar tiesiog sudėta tai, kas buvo išsibarstę laike) neišvengiamai patenka įvairios kokybės eilėraščių. Tarkime, kalbant apie jausmus, o ypač – apie meilę, lengva pasukti abstraktaus poetizavimo, pavojingai krypstančio į banalumą, link:
Būna visko neslėpsiu juk laikas kaip liūnas
Nugramzdina įtraukia ir dūsta data
Ir languos tamsuma sieloj pilka ir liūdna
Būna visko bet aš juk nekaltas ir tu nekalta
(...)
Būna visko neslėpsiu bet naktys praeina
Ir tamsa atsitrauks ir sunyks jos galia
Patikėk manimi – sumokėsiu nežemišką kainą
Kad tik būtum arti kad tik būtum šalia.
„Būna visko neslėpsiu“, p. 87
Taigi būna visko ir visko galima rasti netgi apdovanojimo nusipelniusioje knygoje. Tačiau tuos trūkumus, be abejonės, atperka ir estetinius poezijos gurmano poreikius turėtų patenkinti kad ir šios eilutės, išreiškiančios kūrybos, gimusios iš sąlyčio su kultūrinės žmonijos atminties klodais, esmę: „Kai žodžiai šluoja dulkių auksą / nuo tų maldaknygių seniausių / Nendrinės startos plunksnų šluotele...“ (p. 129). 
|
