Poetai veikia savo buvimu, arba Apmąstymai apie Gedos poetinę evoliuciją

S. Geda buvo universalių interesų, gaivališkos energijos kūrėjas, aktyviai reiškęsis įvairiose kūrybinės veiklos srityse, bet svarbiausia jam buvo POEZIJA. Būdamas pavydėtinai darbštus, sparčiai tobulėjo, palengva įtraukdamas į savo kūrybinių interesų lauką vis naujas erdves; domėjosi daugybe tuometinės lietuvių poezijos paribiuose buvusių kultūros, meno, literatūros reiškinių. Kaip ir F. Nietzsche, aukštindamas per kraštus besiliejančio gaivališko dionisinio prado svarbą, teigė, kad „kūrybai reikia tam tikro gyvybės pertekliaus“ (S. Geda. „Vasarė ajero šneka“, p. 585).

Jo poetinės evoliucijos kelias buvo nelygus, išvagotas duobių, nukrypimų, trūkinėjantis, kupinas svaigių pakilimų, susijusių su dvasiniais nušvitimais, ir skirtingo ilgumo pauzių bei nuosmukių. Tai giliausiai archajiškos gamtameldiškos pasaulėžiūros persmelktas mūsų poetas. Padaręs svarbių atradimų, nuskubėdavo į priekį, o kartais grįždavo atgal ir plėtodavo ankstesnes įžvalgas, vedančias prie gilesnio pirmapradžių dalykų ir tradicijos galimybių atskleidimo. S. Gedos kūrybinė evoliucija stebino spartumu, atsiribojimu nuo išsisėmusių kūrybos formų, nuolatiniais ieškojimais, savęs paneigimu ir vis naujų stilistinių ir meninės išraiškos formų įvaldymu.

Debiutas eilėraščių rinkiniu „Pėdos“ (1966) buvo vienas ryškiausių to meto lietuvių poezijoje. Pavadinimai ir esminiai žodžiai S. Gedos kūryboje beveik visad turi savąją gal ne iš pirmo žvilgsnio suvokiamą gelminę didžios simbolikos prasmę. Šios knygos pavadinimas apeliuoja į vėlesnėje kūryboje išskirtinę svarbą įgaunantį programinį siekį – nuasmenintos poezijos viešpatavimo sąlygomis sekti gyvybingosios lietuvių poetinės tradicijos pėdomis. Posūkis į senąją pirmapradę poetinę tradiciją jaunam ambicingam poetui buvo vienas iš būdų mesti iššūkį gyvybingumą praradusiai dogmatiškai socialistinio realizmo tradicijai. Jo novatoriška, keistu asociatyviu mąstymu ir pirmaprade nenuvalkiotų žodžių galia pagrįsta poetinė kalba dvelkė gaivumu, provokavo skaitytojus kaip pabrėžtinai šiurkšti, kampuota, laužanti įprastus poezijos kanonus.

Antros, nedidelės apimties, vos per 50 puslapių knygos – poemos „Strazdas“ (1967) pasirodymas liudijo apie programinį atsisukimą į lietuvių poetinės tradicijos išteklius, buvo natūralus žingsnis savo poetinio kelio ieškojimo link. S. Geda tęsė Justino Marcinkevičiaus nubrėžtą kelią, vedantį prie autentiškos lietuvių poezijos ištakų, atsiribojant nuo sovietizacijos klišių. Šioje poemoje nuo Just. Marcinkevičiaus išaukštintos K. Donelaičio poetikos (poema „Donelaitis“, 1964) jis persikėlė į dar žemiškesnius Antano Strazdo kalbinius išteklius. Poemos herojus Antanas Strazdas buvo artimas S. Gedai maištinga, socialines konvencijas ignoruojančia dvasia; žavėjo žodyno žemiškumu, „neprofesionalumu“, natūralumu, artimumu liaudies kultūros tradicijų ištakoms, mitiniam tikrovės suvokimui. „Strazdas priklauso lietuvių kultūros sričiai, suartėdamas su juo, tarkime, aš prikėliau savo atmintyje reliktinį lietuviškų mitologinių vaizdinių sluoksnį“ (S. Geda. „Slaptieji sielų suokalbiai“, p. 141). Spalvinga netipiško poeto ir kunigo Strazdo figūra, gyvenimas, eilės įkūnijo tai, ko labai trūko to meto lietuvių poezijai, būtent mąstymo ir kūrybos vientisumo. Knyga „Strazdas“ tarsi nubrėžė autentiškos poezijos gelminių versmių ieškojimo kelią, ką iškart pastebėjo jautresni tikriems dalykams skaitytojai ir kritikai.

Vyras, paukštis, poetas
Dar ilgai ieško peno –
Viešpatie mano,
Kokios baisios jo pėdos!
O iš rūko lyg sapno
Kyla mano tėvynė –
Senas laikas ir samanos –
Lietuva baudžiavinė.

Tačiau ne visos S. Gedos knygos buvo palankiai įvertintos. Pavyzdžiui, po kitos svarbios jo poetinei evoliucijai knygos – „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972) S. Geda sulaukė skausmingos kritikos ir ilgai nepajėgė išsivaduoti nuo giliai pasąmonėje įstrigusių nuoskaudų. Ši knyga yra S. Gedos talento plėtojimosi įvairiomis kryptimis liudijimas. Į poetinio mąstymo intelektualėjimą ir ezoteriškumą linkstančiose eilėse atsiskleidžia autoriaus dėmesys meno kūrinio formai, jo poezija vis radikaliau suka poetinės kalbos sąlygotumo ir atsiribojimo nuo socialistinio realizmo dogmų keliu. Intelektinių horizontų plėtimasis susipina su pirmapradžiais gaivališko gamtiškumo kupinais maginiais ritualais. Maištaujantis ne tik prieš oficialiai remiamą, bet ir droviai išsiskiriančią sentimentaliu santūrumu, ideologiškai neangažuotą lietuvių lyriką, S. Geda tam pasipriešino gaivališka energija ir vaizdinga žemiška kalba. Jo eilėraščiai skaitytojus glumino nežabotu gamtiškumu, ekspresyvumu, kalbos kanonų laužymu.

Jaunas poetas nesutramdomais išsišokimais per poetinius vakarus perpildė partinės literatūros kontrolės adeptų kantrybę, ir prasidėjo puolimai. Diskusijose, įsiplieskusiose poetų ceche ir spaudoje, nuoširdi, neįprasta ir ideologiškai neangažuota S. Gedos lyrika buvo kaltinama įvairiausiomis nuodėmėmis dėl sovietiniam žmogui svetimų dalykų propagavimo, polinkio į formalizmą, dekadentizmą, erotiškumą, aukštų idealų ir pan. ignoravimo.

Nepaisant aštrėjančių puolimų, A. Geda buvo remiamas įžvalgesnių kolegų ir kritikų. Jis nesusigūžė, gynė savo požiūrį ir poeto teises į kūrybinę laisvę. Šią poziciją akivaizdžiai liudija savaitraštyje „Literatūra ir menas“ referuotas jo pasisakymas: „Savo požiūrį į kūrybą išreiškė poetas S. Geda. Jo nuomone, poezija – kaip senovinio orfėjiškumo variacija, tūkstantmečių balsas, už kurį reikia mokėti savo gyvenimu ir krauju, balsas, dovanojamas tautai per geriausius jos žmones; kaip didžioji teisė gyventi žemėje, išlaikyti kultūringų pasaulio šeimoje; kaip žmonijos dvasinės egzistencijos pamatas. Reikia turėti drąsos ir vyriškumo pakilti aukščiau savęs, išeiti iš savęs. Ir visų pirma – į lietuvių poezijos foną. Reikia naujai suvokti tuos dalykus, kurie sukurti iki mūsų ir be mūsų. Būtina išsiugdyti šiuolaikišką tikėjimą, jog mūsų prozodija turi perspektyvą atgal – į kalbą, į mūsų gyvenimo būdą, ir pirmyn – į mus pačius ir pasaulio kultūrą, į jos begalinę įvairovę“ (S. Gedos pasisakymas, 1971 04 24).

Aštresnių tekstų persakymo praktika, vadinamojo „minkštojo“ eretiškų minčių cenzūravimo ir nugludinimo metodas liudijo apie naujų kompromisinių cenzūros scenarijų atsiradimą.

Jau nuo pirmųjų S. Gedos poezijos rinkinių įžvalgesniems skaitytojams aiškėjo, kad į lietuvių poeziją gaivališku proveržiu įžengė naujas neįprastas, tvirtai su Lietuvos žeme, gamta suaugęs talentas, kuris metė iššūkį viešpatavusioms dogmatiškoms socialistinio realizmo nuostatoms. Šias nuojautas patvirtino vėliau viena po kitos pasirodžiusios „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, „Babilono atstatymas“ ir kitos knygos. Jose telkėsi anksčiau išryškėję poetinio stiliaus bruožai, pirmiausia asociatyvios tarsi sapno būsenoje besiskleidžiančios siurrealistinės poetikos principai, artimi alogiškai psichinio ligonio kalbėjimo manierai arba sapnams būdinga sutirštintų vienas kitą spontaniškai keičiančių vaizdinių kaita. Tiesą sakant, ne visuomet šie siurrealistines fantasmagorijas primenantys tikrovės interpretacijos vaizdiniai buvo tik nežabotos vaizduotės vaisius. Daugybę tokių alogiškų siurrealistinių vaizdinių prototipų šis įžvalgus stebėtojas regėjo, klajodamas po atokiausius neaprėpiamos „plačiosios tėvynės“ kampelius.

Drąsiai laužydamas nuostatas, S. Geda keitėsi, tobulėjo, paneiginėjo savo laimėjimus ir kartu sugebėjo išlikti unikalus. Jo poezija griovė sentimentalios kvaziromantinės ir melagingos sovietinės patetikos pažeistos poezijos pamatus, provokavo žodyno ir įvaizdžių neįprastumu; buvo prisodrinta paprastų, pabrėžtinai žemiškų su pilkos kasdienybės pasauliu susijusių žodžių. Eilėse vis ryškiau atsisakoma paviršutiniškų pagražinimų, pigios ornamentikos, išorinį poezijos „dvasingumą“ aukštinančių metaforų, parodomojo intelektualizmo. Poetas taip drąsiai ir novatoriškai plėtė tradicinės poezijos ribas, prisodrino kasdienybės ir įvairiais literatūros paribiuose esančiais pabrėžtinai žemiškais elementais, kad ši poezija klasikinių kanonų požiūriu atrodė nepoetiška. Tai S. Gedos poezijos esmė ir originalumas, nes joje pabrėžtinas proziškumas susipynė su įstabiais intymios lyrikos elementais.

Poeto požiūris į humanitarinės kultūros pasaulį buvo ambivalentiškas. Viena vertus, jis suvokė universalaus išsilavinimo, kalbų žinojimo, humanitarinės kultūros svarbą. Kita vertus, regėjo ir sausam be gyvenimiškos patirties gyvuojančiam intelektualizmui kylančius pavojus. Iš čia plaukė S. Gedos mintis, kad „knygų kūrėjui galima ir neskaityti, bet su viena sąlyga: kad jau esi nemažai jų perskaitęs ir suvokęs“ (S. Geda, 1999, p. 342). Lėkštą intelektualumą jis keitė introspekcija, gilinimusi į save, į savo nedylančius potyrius, ir Gamtos didybės bei įvairovės pažinimu.

Ši nenuolankaus kovotojo už savo tiesą pozicija sudarė giliausią maištingo poeto charakterio nervą. Pasipriešinimas ideologiniam spaudimui tapo toks stiprus ir konsoliduotas, kad augančios S. Gedos poetinio talento įtakos Lietuvos kultūriniame gyvenime nebuvo galima nepaisyti; modernioji poezija nepastebimai užkariavo plačias erdves ir tapo reikšmingu lietuvių literatūros proceso reiškiniu. Todėl kritikos bangos rimo, o nauja S. Gedos ir jo bendražygių skleidžiama modernėjančios poezijos kryptis ilgainiui įsitvirtino.

Šios esminės estetinės sąmonės slinktys paaiškina, kodėl vėlesnės S. Gedos knygos, pradedant „Varnėnu po mėnuliu“, pralaužė ignoravimo sieną. Šiuos poslinkius liudijo Poezijos pavasario (1982) ir LTSR valstybinė premijos. 1986 m. S. Geda išrenkamas į Rašytojų sąjungos valdybą, o 1988–1990 m. tampa jos sekretoriumi. Tuomet poetas aktyviai įsitraukia į Sąjūdžio veiklą, kuri esmiškai pakeitė politinę ir kultūrinę padėtį sparčiai žengiančioje į nepriklausomybės atgavimą Lietuvoje. Nuo šiol ideologinės kontrolės ir išorinės cenzūros problemos prarado aktualumą. Liko tik sąmonės viduje esančios „kinų sienos“ ir vidinės cenzūros problemos, kurių, tenka pripažinti, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai intensyviai buvo ieškoma kaltųjų už dešimtmečių pažeminimą, S. Geda nelabai paisė. Tuo metu ir vėliau dėl charakterio impulsyvumo jis metė kolegoms ir net buvusiems draugams daug ne visai pagrįstų ir kategoriškų kaltinimų.

Taigi, skelbdamas vis naujus poezijos rinkinius, S. Geda tapo vienu svarbiausių modernėjančios lietuvių poezijos šauklių. Poetas išplėtė raiškos priemonių lauką, įtraukė į lietuvių poeziją naujų pasaulinės kultūros, įvairių poetinių tradicijų temų, simbolių, metaforų. Jo eilėse ir tekstuose stiprėjo svarbūs atsinaujinančiai lietuvių poezijai sugrįžimo į pradmenis, pasinėrimo į pirmapradį žodžių skambesį, jų primirštas prasmes leitmotyvai. Kartais atrodydavo, kad jo (ypač ankstyvajai poezijai) trūksta griežtesnės kompozicinės struktūros, bet viską kompensavo unikali poetinė intuicija, asociatyvus metaforinis mąstymas ir tiesiog neįtikėtinas įvairiausių kalbos atspalvių jausmas, neįprasti ekspresionistinei ir siurrealistinei estetikai gaivališku laukiniškumu dvelkiantys fovistiniai motyvai. Žvelgdamas į poetinės karjeros pradžią, jis kartą prasitarė, kad poezijoje ieškojęs „laukinių motyvų“.

Vertimai ir pasaulinės poezijos lietuvinimas

Nepaprastai svarbi mūsų kultūros plėtotei S. Gedos kūrybinės veiklos sritis buvo analogų savo mastais lietuvių literatūroje neturintis vertėjo darbas. Tai iškiliausias mūsų vertėjas, lietuviškai prakalbinęs daugybės didžiųjų sakralinių ir pasaulietinių civilizacijų ir tautų poeziją („Giesmių giesmės“, „Psalmių knygos“, Korano, šumerų, babiloniečių, hetitų, senovės žydų, indų, kinų ir japonų tekstus), persų Farido al-Dino Attaro, Omaro Chajamo eiles, klasikinės (Gregoro Narakaci, Dante’s Alighieri’o, François Villono, Williamo Shakespeare’o) ir modernios poezijos (Charles’io Baudelaire’o, Arthuro Rimbaud, Reinerio Marijos Rilke’s, Paulio Celano, Edgaro Lee Masterso, Josifo Brodskio) kūrybą. Ši veikla skleidėsi šalia originalios kūrybos ir maitino ją labai svarbiomis gyvybingomis versmėmis.

S. Geda mąstė ir apie vertėjo darbo atsakomybę prieš skaitytojus, sunkumus, kurie kyla verčiant kitų kultūros tradicijų, epochų tekstus. Iš pradžių vertimai buvo miela širdžiai, pagalbinė, neatitraukianti nuo pašaukimo, materialių išteklių papildymo ir išgyvenimo priemonė, vėliau, kai poetinis talentas įgavo platesnį pripažinimą, S. Geda jau galėjo rinktis versti savo skoniui ir dvasiniams poreikiams artimesnius tekstus. Ilgainiui gilinimasis į pasirinkto kūrinio atsiradimo kontekstą tapo svarbia jo kūrybos proceso ir skirtingų civilizacijų, epochų poetinių tradicijų, jų savitumo, stilistikos, meninės išraiškos priemonių pažinimo mokykla.

Kasdienis vertėjo darbas, ką pabrėžė ir Paulis Valéry, pripratina prie sistemingo darbo, išmoko vidinės disciplinos, padeda greitai sutelkti sąmonę, kūrybines galias ir natūraliai įsitraukti į intensyvų kūrybinį procesą. Didžių talentų pažinimas neišvengiamai veikė S. Gedos pasąmonę, poetinį stilių, lavino kūrybines galias. Šiuo aspektu itin svarbus buvo jo gilinimasis į senųjų šumerų, hetitų, indų tekstus, kinų ir japonų klasikinę poeziją, Dante’s „Dieviškąją komediją“, armėno Grigoro Narekaci, didžiąją kinų klasikinę poeziją, japonų haiku, tanka meistrų eiles, maištingą Charles’io Baudelaire’o „Piktybės gėlių“, tragišką Arthuro Rimbaud dvasią. Išvertęs per 50 tautų poetų tekstus, S. Geda atliko titanišką darbą – įtraukė pasaulinę poeziją į lietuvių kultūrą.

Lygindamas įvairių civilizacijų, tautų, epochų poezijos laimėjimus, S. Geda suvokė išskirtinę gelminių pirmapradžių įvaizdžių, archajiškų žodžių prasmių ir ypač tradicijos svarbą. Poetas dažnai skųsdavosi, kad nėra lengva suderinti vertėjo darbą su asmenine kūryba, nes abi šios kūrybos rūšys ne tik skatina tobulėti, bet ir eikvoja tą pačią emocinę bei intelektualinę energiją. „Ką reiškia versti (ypač pasaulinio masto kūrėjus), gali pasakyti tik tasai, kuris bandė bent pirštą pridėti. Nesileidžiant į amžiną ginčą – išverčiama ar neišverčiama poezija – galima tik viena pakartoti: meninis vertimas iščiulpia iš vertėjo visas jo kūrybines galias, kūrybos kraują ir liepsną“ (S. Geda. „Ežys ir Grigo ratai“, p. 87).

Turėdamas daugiametę vertėjo darbo patirtį, S. Geda suvokė, kad į kitą kalbą apskritai neįmanoma autentiškai išversti kitos kalbos teksto, nes kiekviena kalba turi savitą žodyną, gramatiką, sintaksę, struktūrą. Iš čia plaukė jo teiginys: „Jeigu verčia poetas, tai atsiranda perkūrimas“ (S. Geda. „Vasarė ajero šneka“, p. 133). Vertimas yra paženklintas vertėjo individualybės, kuri lemia, kad jis originalų tekstą išverčia į stilių, kuriuo pats rašo. „Verčiant, – konstatuoja S. Geda, – galima pridaryti nesąmonių, klaidų, kurių žmonės niekaip negali atleisti. Kartą įpykęs užrašiau tokį sakinį: Vertėjo darbas panašus į kelią, kuriame prikasinėta vilkduobių. Kas tuo keliu eina, būtinai įkris. Todėl poezijos vertėjui reikia būti labai atsargiam“ (S. Geda. „Iš kūrėjo išsiveržusi...“, p. 14). Išsakytų priekaištų Korano vertimui (su leidyklos „Kronta“ įžvalgiai suteikta paantrašte „Literatūrinių prasmių vertimas“) neverta sureikšminti, nes, musulmonų įsitikinimu, šios didingos knygos dvasia gali skleistis tik sakraline arabų kalba, taigi net žymiausių islamistų iš originalo pateikti vertimai sulaukė aršios ortodoksinės pakraipos islamo adeptų kritikos. Tačiau pats faktas, kad vienas didingiausių sakralinės literatūros šedevrų, nors ir ne iš originalo verstas, atsirado lietuvių kalba – didžiulis poeto nuopelnas. Tai padės daugybei mūsų tautiečių, perskaičiusių šią Knygą, atsiriboti nuo stereotipų, mitų ir kliedesių, skleidžiamų primityvios žiniasklaidos.

Pažintis su senųjų civilizacijų tekstais ir vertėjui būtinas įsijautimas į jų dvasią paveikė S. Gedos pasaulėžiūrą, padėjo atsiriboti nuo lėkšto etnocentrizmo ribotumų. Ne mažiau vaisingų padarinių jo pasaulėjautai ir kūrybai turėjo didžiųjų kinų ir japonų klasikinės poezijos meistrų vertimai. Jie padėjo jautriau ir įvairiapusiškiau pažvelgti į gamtos pasaulį, nuolatos besikeičiančias metų sezonų spalvas, atrodo, neryškiuose, neesminiuose dalykuose įžvelgti didžiulę prasmę. Darbas su Rytų Azijos poetiniais tekstais išplėtojo asociatyvinį ir metaforinį mąstymą, leido suvokti „antro plano“, detalės, tylos, pauzės, neišsakymo, estetinės užuominos svarbą.

Dramatiška poetui buvo pažintis su dviejų didžių „prakeiktųjų“ Vakarų poetų Dante’s ir Ch. Baudelaire’o tekstų vertimais. Verčiant „Pragarą“, reikėjo įsijausti, sugebėti pasinerti į jo devynis žmogiškų nuodėmių pėdsakais apibrėžtus ratus, suvokti, kad pragaras yra ir „savotiška žmogaus būsena“. Paties S. Gedos prisipažinimu, Ch. Baudelaire’o „Piktybės gėlių“ vertimas paveikė jo sąmonę ir jauseną. „Ch. Baudelaire’as, galima sakyti, man išardė pasąmonę, atėmė daug sveikatos. Sakoma, kad vertimai padeda užpildyti tą tuštumą, kai pačiam nesiseka rašyti. Bet pildydamas tą tuštumą, atiduodi labai daug savęs“ (S. Geda. „Iš kūrėjo išsiveržusi...“, p. 14). Vertėjo darbas emocionalųjį S. Gedą veikė panašiai kaip G. Flaubert’ą jo šedevro „Ponios Bovari“ rašymo procesas.

Erotiškumo, geismo ir meilės siuitos

S. Gedos pirmapradės žmogaus ir gamtos harmonijos koncepcijoje periodiškai atgimstanti gamta yra prisodrinta erotinių vaisingumo leitmotyvų. Erotiškumo ir geismo svarbą žmogui jis suvokė gilindamasis į senuosius įvairių civilizacijų tekstus, kuriuose atviras dėmesys tam yra akivaizdus. Vėliau, pradedant asketiška ankstyvosios krikščionybės ideologija Vakaruose, ši gyvenimo pusė buvo vis labiau cenzūruojama ir išstumta į socialinio gyvenimo bei kultūros paribius. Jos galingas atgimimas išryškėjo augant psichoanalitinių teorijų įtakai ir vartotojiškoje postmodernistinėje visuomenėje populiarėjant įvairioms masinės kultūros apraiškoms.

S. Gedos dėmesį erotiškumo problematikai tikriausiai nulėmė galinga biologinė poeto prigimtis, pažintis su senaisiais erotinių motyvų persmelktais senųjų civilizacijų ir psichoanalitikų tekstais. Šiuo aspektu žvelgiant, S. Geda yra vos ne kosminio Geismo poetas, kurio dėmesys erotiškumui jį suartina su kita orientalizmo adepte lietuvių kultūroje Jurga Ivanauskaite. Jis įtaigiai prabyla apie gelmines poezijos sąsajas su pavasariu, gamtos atgimimo, suintensyvėjimo, gyvybės sklaidos ir gyvasties dauginimosi ciklais, teigdamas, kad šis erotinis gamtos šėlsmas yra žmonių pasąmonę, ypač poetinę, ir sąmonę aktyviai veikiantis veiksnys. „Juk pavasarį, – teigia poetas, – ir prasideda tikrasis seksas, tikroji erotika, ar ne? Įvairiausi gyviai – vabalai, paukščiai – krušasi, duodasi. Net dangus skamba, ežerai ūžia. Juk tai irgi poezija“ (S. Geda. „Iš kūrėjo išsiveržusi...“, p. 14)

Geismo ir erotiškumo pėdsakų regime ne tik daugelyje pavasario erotinį šėlsmą vaizduojančių poeto eilių, bet ir pasirinktų sakralinių kitų civilizacijų tekstų (šumerų, babiloniečių, hetitų, senovės žydų) vertimuose. „Erotika, – glaustai apibendrina jis, – kūno mistika“ (S. Geda. „Žalio gintaro vėriniai“, p. 81). Šiam gaivališkus gamtos šauksmą ir įvairių gyvių būties ciklus aukštinančiam poetui net visi šventraščiai pirmiausia sklidini ne asketiškų religinių dogmų, o būtent plačiai suprastos gyvenimo srauto erotikos, galingo nevaldomų iracionalių instinktų skleidžiamo geismo, įvairių gamtos formų ir pavidalų gyvybinio ciklo nulemto nuolatos atsinaujinančių gyvastingumo apraiškų, kurių galinga biologinė prigimtis žmoguje – aukščiausioje gyvybės formoje – reiškėsi įvairiais erotiškumo ir nevaldomo meilės jausmo pavidalais.

Gyvenimo saulėlydyje, kai poetą užklupo virtinės negandų, išgyvendamas sunkias nusivylimo akimirkas, jis netikėtai sukūrė eiles, kuriose atgyja erotiniai būties pilnatvės ir harmonijos motyvai. S. Geda, kaip ir J. W. Goethe, sulaukęs garbaus amžiaus, prabyla apie užplūdusius aistringus meilės jausmus, kurie atgaivina sugebėjimą džiaugtis šviesiosiomis spontaniškus dvasios polėkius aukštinančiomis gyvenimo spalvomis. Taip paskutinėje jau po mirties išleistoje knygoje „Siuita Virginijai“ (2009) jis grįžta prie amžinųjų meilę, per kraštus besiliejantį kūniškumą ir moters grožį apdainuojančių temų. Prieš Išėjimą poetas tarsi paskutinį kartą trinktelėjo durimis ir nedidelės apimties knygoje vėl priminė savo lyrinio talento galią.

Pažinęs įvairias gyvenimo puses, poetas suvokia meilės jausmų, autentiškų išgyvenimų vertę, todėl jį menkai domina tiek seksualus vyrą išvedantis iš rojaus Ievos, tiek ir kviečiantis į rojų Veneros erotinis tipas. Dvasiškai subrendusios asmenybės erudicija, išmintis, skvarbus negandų ir skausmingų apmąstymų nugludintas protas ieško harmonijos su jausmais ir neklystamai atskiria tikras vertybes nuo išorinių. Apsivaliusi nuo išorinio šurmulio, siela bodisi menkystomis, vidutinybėmis, minios šlovinamomis tiesomis. Gyvenantį savo susikurtame idealų pasaulyje, būties verpetuose paklydusį poetą užburia žadantis rojų ir amžinybę aukščiausias, kerintį moteriškumo grožį įkūnijantis, supratingas ir atlaidus Madonos tipas. Realiame gyvenime ir jį atspindinčiuose įvairių žanrų meno kūriniuose seksuali meilė yra komiška, erotinė – dramatiška, o ideali – tragiška. Nenuostabu, kad būties tragizmo dvasios persmelktas poetas vizijose kuria alter ego – idealaus kerinčio grožio moters įvaizdį. Jis ir ji yra tobuliausi vienas kitam gamtos sukurti kūriniai, kurių pašaukimas – amžinuoju nuolatos atgimstančiu gamtos įvairovę kuriančiu didžiuoju gyvybės ratu sujungti amžiną moteriškumą su kuriamąja vyriško prado galia.

Regiu, kaip prausiesi. Pirmėliausia
įžengi kilni ir nuoga, nuo
nieko nepriklausanti karalienė,niekam
nepriklausanti. Savo
padais, pėdom ir plonyčiais pirščiukais
čiuopi vonios dugną,
baltą marmurą, dryžą, išjuostuotą tiek
tulpių, tiek lelijų spalvom,
kurios svaido atspindžius, meta juos
aukštyn, apjuosdami klubus
ir juosmenį, užskliausdami ties lubomis
šitam vos įžvelgiamam limbe, dangaus ir
pragaro priešangiuos, drignėj mėnulio,
kada dangus po lietaus

Šios nostalgiškos meilės kupinos lyrikos eilės tikriausiai buvo vienas iš poetui prieinamų būdų pabėgti nuo niūrios tikrovės, gyvenimo saulėlydyje užplūdusios tamsos ir nevilties. Tai skatino vizijose kurti tokį antipasaulį, jo dvasingus herojus ir idealus, su kuriais pažeista ir negandų kamuojama dvasia dar gali atlaikyti išorinio pasaulio spaudimą ir išgyventi. „Siuita Virginijai“, kurios tikras ar anoniminis vardas simbolizuoja skaistumą, tyrumą, yra vienas emocionaliausių ir muzikaliausių S. Gedos poetinių rinkinių, kurio intonacijos ir įvaizdžiai siejasi su „Giesmių giesmės“ ir W. Shakespeare’o sonetų motyvais. Nuėjęs sudėtingą pakilimų ir negandų gyvenimo kelią, poetas šioje gulbės giesmėje grįžta prie pamatinių žmogaus būties dalykų.

Literatūra

Geda S. PĖDOS. Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Geda S. STRAZDAS. Poema. – Vilnius: Vaga, 1967.

Geda S. 26 RUDENS IR VASAROS GIESMĖS. Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

Geda S. „Slaptieji sielų suokalbiai“. – „Pergalė“, 1983, Nr. 9.

Geda S. ŽALIO GINTARO VĖRINIAI. Eilių romanas. – Vilnius: Vaga, 1988.

Geda S. EŽYS IR GRIGO RATAI. Žodžiai apie kitus. – Vilnius: Vaga, 1989.

Geda S. ŽYDINTYS LUBINAI PILIAKALNIŲ FONE. Septynių vasarų dienoraščiai. – Vilnius: Seimo leidykla, 1999.

Geda, S. VASARĖ AJERO ŠNEKA. Dienoraščiai ir tyrinėjimai. – Vilnius: Vaga, 2008.

Geda S. SIUITA VIRGINIJAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Gedos pasisakymas „Apie atžalyną – jautriai ir reikliai“. Visuotinio respublikos rašytojų susirinkimo diskusijų apžvalga. – „Literatūra ir menas“, 1971 04 24.

Geda S. „Iš kūrėjo išsiveržusi lava ir šildė, ir žeidė“. Parengė Ramūnas Gerbutavičius. – „Mūzų malūnas“, 2008 12 15, p.14–15.