Nors oficiali statistika skelbia, kad iš Europos Sąjungos šalių mažiausiai krizės padarinius jaučia Prancūzija ir Vokietija, tačiau, pasišnekėjęs su prancūzais, jauti, kad baimės akys – didelės, ir nė vienas nėra garantuotas dėl ateities, tuo labiau kad bedarbių skaičius tik didėja... Atrodytų, tokia atmosfera nėra labai palanki literatūrai, tačiau, kai sužinai, kad knygos išperkamos daugiatūkstantiniais tiražais, ir kai iki literatūros premijų sukelto ažiotažo dar toli, o į knygynų lentynas rugpjūčio pabaigoje jau veržiasi 430 prancūzų autorių ir 229 užsienio autorių romanai (pernai tuo pat metu į knygynus atkeliavo neką daugiau – 676 romanai), pradedi manyti, kad galbūt krizė išėjo literatūrai į naudą. Ir, pasirodo, iš tikrųjų, nes kaip tik krizės laikotarpiu išaugo nupirktų knygų skaičius. Galbūt knyga – pigiausia pramoga? O gal knyga priverčia pažvelgti į pasaulį kitomis akimis? Žinoma, į šiuos klausimus gali atsakyti tik konkretus skaitytojas...

Literatūros sezono pradžiai leidėjai rengiasi iš anksto – jau kovo mėnesį žino tuos 80 procentų rankraščių, kurie taps knygomis ir pateks į knygynus rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Gegužę leidėjai pristato naujus autorius, kurie privalo įtikinti, kad jų parašytos knygos vertos dėmesio. Birželio mėnesį leidėjų atstovai pasirodo knygynuose. Norėdami patraukti į savo pusę, kai kurie leidėjai kviečiasi knygynų šeimininkus į Paryžių, rengia susitikimus provincijoje arba organizuoja individualius vizitus. Stambūs leidėjai iškelia pokylius, kur dalyvauja daugiau kaip 200 knygynų savininkų, ir jiems pristato visus naujojo literatūrinio sezono autorius. Mažesnės leidyklos rengia kuklesnius susitikimus, bet neužmiršta ir provincijos. Birželio mėnesį knygos pasirodo maketų pavidalu, ima sklandyti pirmieji gandai apie naujų knygų vertę. Rugpjūčio vidury tie gandai persikelia į literatūrinius mėnraščius, savaitraščius, internetą. Vis dėlto teisiausias yra garsus prancūzų literatūrologas Gérard’as Genette’as, kuris teigia, kad knyga tikrai ima egzistuoti tik tada, kai patenka į skaitytojo rankas.

Žinoma, leidėjas, rengdamasis literatūrinio sezono pradžiai, atsižvelgia ne tik į kūrinio kokybę, siužeto originalumą, jo ryšį su dabartimi, bet ir bando išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp pripažintų ir pradedančiųjų autorių, stengiasi, kad vienas rašytojas neužgožtų kito. Šitaip susiklosto leidybos programa, nors kai kurie leidėjai tvirtina, kad jie jau žino, kokias knygas išleis 2010 metų literatūrinio sezono pradžiai.

Ne vienas leidėjas pripažįsta, kad šiais metais leidybos programa yra glaustesnė. Šitai, beje, įrodo net ir stambių leidyklų veikla. Štai, sakysime, viena garsiausių Prancūzijos leidyklų Grasset sumažino naujienų skaičių nuo 14 iki 12 knygų, Fayard’o leidykla – nuo 13 iki 11 knygų. Dar paskutiniajame XX a. dešimtmetyje leidėjai be perstojo didino literatūrinio sezono pradžios leidžiamų knygų skaičių, tikėdamiesi aptikti šedevrą, nes būtent šis laikotarpis leidėjui atneša nuo trečdalio iki pusės metinės apyvartos, tačiau krizė privertė elgtis apdairiau, nors leidybos sektorius ir geriau atsilaiko nei kiti. Leidėjų apdairumą lemia vis labiau populiarėjančios elektroninės knygos, spėjama dar blogesnė padėtis rudenį, tad neatsitiktinai kai kurios leidyklos literatūrinio sezono pradžiai nesiryžo išleisti nė vieno romano. Nėra ko stebėtis, kad šiek tiek sumažėjo ne tik leidžiamų knygų pavadinimų skaičius, bet ir tiražai bei autorių honorarai. Šiaip ar taip, leidėjai supranta, kad kaip ir kiekvienais metais didžioji dalis išleistų romanų nugrims į nebūtį, kai kurie iš jų bandys išsiskirti iš bendro srauto, o dar kitus iš jo išplukdys koks nors netikėtumas. Visko numatyti iš anksto neįmanoma. C’est la vie (toks jau tas gyvenimas), – pasakytų prancūzai...

Moterų istorijos

Lapkričio 2 d. buvo paskirta garbingiausia Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt’ų – premija, kuri po vieno balsavimo turo atiteko 42 metų rašytojai Marie NDiaye už romaną „Trys stiprios moterys“ (Gallimard’o leidykla). Už šį romaną balsus atidavė penki žiuri nariai, du balsai teko Jeano-Philippe’o Toussaint’o romanui „Teisybė apie Mariją“ (leidykla „Minuit“). Beje, pastarasis autorius yra tarpukario laikotarpio Lietuvos ambasados Prancūzijoje karo atašė J. Lanskoronskio vaikaitis, vienas iš savičiausių dabartinių prancūzų rašytojų. Vieną balsą pelnė Delphine’os de Vigan romanas „Požeminės valandos“ (J. C. Lattèso leidykla).

Marie NDiaye – senegaliečio ir prancūzės dukra, drauge su broliu užauginta motinos, nes tėvas paliko ne tik šeimą, bet ir Prancūziją, kai Marie buvo dar kūdikis. Ji pradėjo rašyti, būdama dvylikos metų, o Jerôme’as Lindonas, „Minuit“ leidyklos savininkas, sužavėtas jos pirmojo romano „Kalbant apie turtingą ateitį“ (1985) rankraščio, pats susirado ją Paryžiaus licėjuje ir pasirašė su ja sutartį. Ji trumpai mokėsi Sorbonos universitete ir nebaigė studijų, nes jos vienintelis tiks­las buvo tapti rašytoja. Tuo tarpu brolis sėkmingai studijavo ir tapo istoriku.

„Trys stiprios moterys“ – devintasis autorės romanas. Ji yra išleidusi šešias pjeses (vieną iš jų vaidina garsusis „Comédie Française“ teatras), knygų vaikams, novelių rinkinių, kino scenarijų. Beje, 2001 m. ji pelnė vieną iš svarbiausių literatūros – „Femina“ – premiją už romaną „Rozi Karp“.

Premijuotame romane regime tris istorijas, kurios šiaip yra atskiros, tačiau turi tam tikrų sąsajų. Net pati autorė pripažįsta, kad iš pradžių ji galvojo pateikti tik pirmąją istoriją apie Norą, bet trūko apimties, tad teko prijungti dar dvi istorijas, nors iš tų trijų pasakojimų būtų puikiausiai galima parašyti tris atskirus romanus.

Pirmoje istorijoje 38 metų advokatė Nora, palikusi meilužį ir septynerių metų dukrą Paryžiuje, atvyksta į Afriką. Rašytoja nenurodo šalies, nors iš tokių požymių kaip Rebeso kalėjimas, Dara Salamo kaimelis, Saulės laikraštis galima spėti, kad kalbama apie Senegalą (beje, iš čia kilęs autorės tėvas). Nora susiranda tėvą, kuris ją ir Prancūziją paliko prieš trisdešimt metų, pasiėmęs jauniausią iš vaikų – penkerių metų Sonį. Ji pastebi, kad tėvas visai nebeprimena išdidaus ir elegantiško vyro, gyvena apgriuvusiame name, išgyvena tikrai sunkius laikus.

Antroje istorijoje rašytoja suteikia žodį vyrui. Buvęs viduramžių literatūros dėstytojas Riudis Deskasas prie seno automobilio vairo apmąsto savo gyvenimą. O šis neblogai prasidėjo Dakare, kur jis tada dėstė ir sutiko būsimą žmoną Fantą. Tačiau vėliau gyvenimas privertė Riudį ir Fantą su sūnumi grįžti į skurdžią Prancūzijos provinciją, kur vyras ima prekiauti virtuvės baldais, tačiau šis amatas jam nelabai sekasi. Tuo tarpu jo žmona, gimtinėje dėsčiusi literatūrą, rengusi abitūros egzaminams diplomatų ir verslininkų vaikus, čia lieka be darbo ir ima nuobodžiauti neįrengtame name. Ir Riudis ima galvoti, kad žmona jam nedėkinga ir abejinga.

Galbūt pati gražiausia yra trečioji istorija apie Chati Dambą, kuri tampa našle ir apgailestauja, kad jai nepavyko susilaukti vaikų. Norėdami jos atsikratyti, uošviai verčia ją emigruoti. Chati Damba turi svajonę patekti į Europą, kurią teks pasiekti valtimi. Chati buvo parduota, keliavo per dykumą su vaikinu, ją išnaudojusiu kaip prostitutę, buvo pavogta, o jos kelionė baigiasi prie didžiulės metalinio tinklo tvoros, sutrukdžiusios jai įžengti į Europą...

Visi šie pasakojimai susieja Afriką ir Europą (Riudžio tėvo išgyventoje dramoje atpažįstame Noros gyvenimo aplinkybes, Chati Dambos kišenėje yra Fantos adresas, jei jai pavyktų patekti į Europą), sutinkame užburtas moteris, kurias pasmerkia jų istorija ir kurios bando prasiskverbti pro žabangus. Tos moterys spinduliuoja laisve ir pasižymi tokia stiprybe, kuri priverčia nepaisyti mirties.

Vaikystė, kuri tęsiasi 42 metus

Tą pačią dieną Théophraste’o Renaudot premija buvo paskirta lietuvių skaitytojams gerai pažįstamam romanistui Frédéricui Beigbederiui (g. 1965) už jo „Prancūzišką romaną“ (Grasset leidykla). Beje, šį romaną Vilniaus knygų mugei žada išleisti „Tyto albos“ leidykla. Premija rašytojui teko po penktojo balsavimo turo, kur F. Beigbederis gavo septynis balsus, po vieną balsą žiuri nariai skyrė Véronique’ai Ovaldé už romaną „Ką žinau apie Verą Kandidą“ („L’Olivier“ leidykla) ir Justine’ai Lévy už romaną „Bloga dukra“ („Stock“ leidykla). „Prancūziškas romanas“ – aštuntasis autoriaus romanas.

Premijuotam romanui atsirasti dingstį davė tikras įvykis: 2008 m. sausio mėnesį rašytoją sulaikė policija, nes jis prie naktinio baro nuo automobilio kapoto šniaukštė kokainą. Skaudu jam buvo atsidurti kalėjimo požemyje dar ir dėl to, kad kaip tik tuo metu prezidentas Nicolas Sarkozy jo brolį Charles’į apdovanojo Garbės legiono ordinu. Gavęs premiją, rašytojas pareiškė: „Renaudot premija yra geriausias narkotikas, tikrai patariu jį, jis nepaprastai malonus.“ Bet netrukus jis ironiškai kalbėjo: „Aš jaudinuosi dėl Paryžiaus prokuroro, kuriam esu labai skolingas. Nebūčiau parašęs šios knygos, jei nebūtų manęs sulaikę. Taip pat dėkoju Paryžiaus aštuntosios apygardos policininkams.“ Pirmajame romano variante (jis teko knygynų savininkams, žurnalistams, kritikams) rašytojas tyčiojosi iš prokuroro Jeano Claude’o Marino, kuris pratęsė jo sulaikymą. Tačiau leidykla vis dėlto privertė autorių atsisakyti tų keturių puslapių, kuriuose jis negailėjo kritikos prokurorui. Kaip vėliau prisipažino autorius, jam labiau norėjosi, kad knyga būtų išleista, nes tie keturi puslapiai patraukia dėmesį tik prie vieno procento teksto, o jam svarbesnė pati kūryba negu kronikos faktas.

F. Beigbederis galėtų pakartoti André Malraux žodžius: „Veik visi rašytojai, kuriuos pažįstu, myli savo vaikystę, o aš savosios neapkenčiu.“ Ne todėl, kad būtų jos neapkentęs, bet todėl, kad ji jam asocijavosi su balta dėme. Dvi paros, kurias jis buvo sulaikytas, išveda jį iš amnezijos: jis prisimena vaikystės peizažus ir pavidalus, emocijas ir spalvas. Kitaip tariant, išryškina savo protėvių tolimą istoriją, pro miglas prisimenamą savo tėvų praeitį, savo vyresniojo brolio ir savo vaikystės dienas, kad galėtų susivokti dabarties verpetuose.

Būtent šis sulaikymas padeda pasakotojui nusikelti į praeitį ir surasti joje savo vietą. Romane jis išsako pagarbą proseneliui ir seneliui iš motinos pusės: Tibo de Šastenjė, kuris žuvo Pirmajame pasauliniame kare, ir Pjerui, kuris savo gyvenimo pabaigoje apgailestavo, kad per vėlai įsitraukė į Pasipriešinimo judėjimą Antrojo pasaulinio karo metais. Pasakotojas suvokia Tibo žūtį kaip auką, kuri mūsų laikais vis dažniau nebetenka prasmės, nes žmonės galvoja tik apie save. Nenuostabu, kad jis, teisindamasis policininkui, kuris jį sulaikė, sako, kad narkotikas tapo mūsų epochos simboliu, amžinos dabarties, kuri neturi nei praeities, nei ateities, metafora. Toks žvilgsnis į save leidžia spėti, kad pasakotojo vaikystė užsitęsė perdėm ilgai ir trunka jau 42 metus. Tiesa, jis pats dar apgailestauja, kad jo paties tėvai išsiskyrė, ir šitai paskatino jį pasikliauti iliuzijomis. Savotiška jo, kaip vaiko, gyvenimo atsvara – beprotiška meilė vyresniajam broliui, kuriam jis jaučia didžiulį pavydą, susidomėjimas fantastine literatūra. Vis dėlto už viso šio pasakojimo regime išlepintą vaiką. Tad nėra ko stebėtis, kad savo šeimos istoriją jis paverčia istorijėlių rinkiniu, liudijančiu apie jo paties tuštybę, o romanas tampa didžiuliu triukšmu, sukeltu dėl nieko.

Théophraste’o Renaudot premiją pelnė 89 metų rašytojas Danielis Cordier, kuris buvo vienas pirmųjų prancūzų, prisijungusių prie Charles’io de Gaulle’io Londone 1940 metais, už savo karo metų prisiminimus „Alias Karakala“ (Gallimard’o leidykla).

Šiemet ši premija buvo pirmą sykį paskirta už kišeninio formato knygą, kuri anksčiau niekur nebuvo apdovanota. Ji buvo įteikta Hubert’ui Haddadui už knygą „Palestina“ („Le Livre de poche“ leidykla).

Atgal į tėvynę

Lapkričio 4 d. laureatą rinko Médicis premijos žiuri, šiemet netekusi trijų narių – sausį šį pasaulį paliko rašytojas Marcelis Schneideris, spalį – rašytojas Jacques’as Chessexas, o birželio mėnesį kultūros ministru paskirtas Frédéricas Mitterand’as irgi turėjo palikti žiuri. Žiuri laureatą išrinko per pirmąjį balsavimą, keturis balsus paskyrusi Haičio kilmės kanadiečių rašytojui Dany Laferrière’ui (g. 1953) už romaną „Sugrįžimo mįslė“ (Grasset leidykla). Po vieną balsą teko Alaino Blottière’o romanui „Tomi kapas“ (Gallimard’o leidykla) ir Justine’os Lévy romanui „Bloga dukra“ („Stock“ leidykla).

Tikroji Dany Laferrière’o pavardė –­ Windsoras Kléberas. Būdamas ketverių metų, jis su senele paliko Haitį, ir jos buvo užaugintas Kanadoje, Kvebeko provincijoje. Yra baigęs žurnalistikos mokslus. Jo kūrybos kraityje – dvi dešimtys knygų. Jis garsėja kaip poetas, scenaristas, kino režisierius. Pirmasis jo romanas „Kaip mylėtis su juodaodžiu ir nepavargti“ pasirodė 1985 metais. Iš vėlesnių kūrinių reikėtų paminėti jo romanus „Šis granatas jauno juodaodžio rankoje – ginklas ar vaisius?“ ir „Aš – japonų rašytojas“.

Romano pasakotojas, sužinojęs, kad Niujorke mirė jo tėvas, kuris daugiau kaip prieš trisdešimt metų palikęs žmoną ir sūnų, spruko iš Haičio, išreikšdamas nepasitenkinimą diktatoriumi Duvalier, nutaria grįžti į gimtąjį kraštą ir pranešti šią naujieną motinai. Pasakotojas visur vežiojasi poeto Aimé Césaire’o poezijos tomelį „Sugrįžimo į gimtąjį kraštą sąsiuvinis“, tikėdamasis atrasti Haitį kaip „Antilų perlą“. Tačiau tikrovė yra kur kas liūdnesnė. Nors diktatoriaus Duvalier nebeliko, tačiau šalis skęsta skurde. Jam neduoda ramybės ne vienas klausimas – kodėl jo tėvas, priešinęsis tėtušiui Dokui, mirė vienišas ir kęsdamas nepriteklių, kai tuo tarpu jo kovos draugas, grįžęs į šalį, tapo vienu stambiausių Haičio meno kolekcininkų? Kodėl jo gimtasis kraštas tapo skurdo sinonimu? Net gatvės pardavėjai, manydami, kad pasakotojas svetur praturtėjo, bando jį apvogti. Keliaudamas po šalį, jis susitinka su buvusiais disidentais – poetais, dailininkais, šnekučiuojasi apie gimtinės žaizdas. Jis išvysta ir savo sūnėną Danį, kuris įkūnija jaunąją kartą, blaškosi tarp literatūros ir repo, svajoja tik apie Ameriką... Susitikimas su motina pasakotojui įkvepia eilėraščius proza, kurie įterpiami į romano pasakojimą.

Pasakotojui iš atminties išnyra vaikystės prisiminimai, jie užkloja dabartį. Romanas tampa drama apie vienišus klajūnus, kurie pasmerkti likti svetimšaliais gimtojoje žemėje. Ir nors šis sugrįžimas pasakotojui – mįslė, jis netampa aklaviete, nes veda į susitaikymą.

Medicis premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko amerikiečių rašytojui Dave’ui Eggersui už romaną „Didysis Kas, Valentino Ašako Dengo autobiografija“ (Gallimard’o leidykla), pasakojantį apie jauną Sudano gyventoją, kuris, patekęs į JAV, susiduria su rasizmo problema.

Medicis premija už esė buvo paskirta Alainui Ferry už kūrinį „Pamišėlio dėl Emos pranešimas“ („Seuil“ leidykla), kur narpliojamas G. Flaubert’o romanas „Ponia Bovary“.

Tėvo portretas

Lapkričio 9 d. buvo paskirta „Femina“ premija. Žiuri, kurią sudaro vien moterys, po antro balsavimo rato 7 balsus atidavė Gwenaëlle Aubry romanui „Niekas“ („Mercure de France“ leidykla), 4 balsai teko Brigittos Giraud romanui „Svetimi metai“ („Stock“ leidykla) ir 1 balsas – Yannicko Haenelio romanui „Janas Karskis“ (Gallimard’o leidykla).

Gwenaëlle Aubry (g. 1971) pagal išsilavinimą filosofė, Plotino specialistė. Savo, kaip romanistės, karjerą pradėjo 1999 m. romanu „Dėmių išėmiklis“, kur pasakojo, kaip kankinasi mergina, įsimylėjusi pagyvenusį vyriškį.

„Niekas“ – jos ketvirtasis romanas, turintis autobiografinio pasakojimo bruožų. Tai istorija apie tėvo bei dukters santykius ir žmogaus beprotybę – rašytojos tėvą François Xavierą Aubry, Sorbonos teisės profesorių, kurį visą gyvenimą kankino persekiojimo manija. Romano skyriai parašyti pagal abėcėlę. Jame matome žmogų, kuris vaduojasi iš socialinio apvalkalo, atsikrato nusistovėjusių emblemų, iki gyvenimo pabaigos vieną po kitos meta kaukes. Rašytoja supranta, kad jos tėvas siekė įsitvirtinti visuomenėje. Tik šitaip galima suprasti jo norą būti Džeimsu Bondu, klounu, policininku, amžinu vaiku, treneriu. Jis pats vadino save „juodu melancholišku avinu“, nes taip buvo įvardytas jo rankraštis, kurį jis suvokė kaip paskutinę galimybę pasveikti. Kaip prisipažįsta autorė, gyvenimo pabaigoje jos tėvas norėjo būti niekas, kitaip tariant, nenorėjo, kad jį kas nors ribotų, siekė atsiverti visoms galimybėms. Tad nenuostabu, kad vieną žiemos dieną jis ima vaikščioti Senos pakrantėmis basas ir šnekėtis su benamiais. Romanas baigiamas skyriumi, kuris pavadintas „Z“ kaip W. Alleno „Zeligas“, jame pasakojama apie žmogų, ištirpstantį bet kokioje aplinkoje ir tuo primenantį chameleoną. Čia išryškėja sudėtingo ir patrauklaus žmogaus portretas, žmogaus, kuris buvo svetimas pačiam sau ir pasauliui.

„Femina“ premiją, skiriamą užsienio rašytojui, gavo vokiečių kalba rašantis šveicarų rašytojas Mathiasas Zachokke (g. 1954) už romaną „Morisas su višta“ („Zoé“ leidykla), kuriame autorius pasakoja apie rašytoją Morisą, žvelgiantį į pasaulį kaip į milžinišką vaizdų, kvapų ir garsų kaleidoskopą.

„Femina“ premija už esė atiteko Paryžiaus Denis Diderot universiteto profesorei Michellei Perrot už veikalą „Miegamųjų istorija“ („Seuil“ leidykla), kuriame autorė atskleidžia intymiausio namų kampelio istoriją nuo Liudviko XVI iki Jeano Genet laikų.

Nesuprastas herojus

Lapkričio 18 d. „Interallié“ premija, kuri paprastai skiriama žurnalistui už romaną, baigė literatūros premijų sezoną. Ji ketvirtajame balsavimo ture 6 balsais buvo paskirta rašytojui Yannickui Haeneliui (g. 1967) už romaną „Janas Karskis“ (Gallimard’o leidykla), 5 balsai teko Bernard’o Chapuis romanui „Vandens apjuosta svajonė“ („Stock“ leidykla).

Kariškio sūnus Yannickas Haenelis buvo rengiamas panašiai karjerai. Tačiau jį paviliojo literatūra. Jis tapo prancūzų kalbos ir literatūros mokytoju. Vėliau ėmė leisti žurnalą „Ligne de risque“ ir pats bandyti plunksną. Savo literatūriniais mokytojais laiko prancūzų rašytojus Louisą René des Forêts ir Philippe’ą Sollersą. Pirmąjį romaną „Kareivėliai“ paskelbė 1996 m., 2001 m. išleido romaną „Įvadas į prancūzišką mirtį“, o 2007 m. – romaną „Ratas“.

Premijuotuoju romanu autorius išsako pagarbą lenkų pasipriešinimo dalyviui Janui Karskiui, kuris būtų galėjęs tapti didžiausiu XX a. herojumi, jei būtų buvęs išklausytas. 1942 m. šis lenkų veikėjas, išvydęs, kas dedasi Lenkijos konclageriuose ir Varšuvos gete, supranta, kad vienintelis nacių tikslas – išnaikinti visus Europos žydus. Janas Karskis, bendradarbiavęs su Lenkijos vyriausybe tremtyje, skambina aliarmo varpais: jis apsilanko JAV pas Rooseveltą, Anglijoje –­ pas Churchillį, teigdamas, kad netrukus visi žydai bus išnaikinti. Jį mandagiai išklausys, jam leis kalbėti, visi sakys, kad Karskis perdeda. Žiovaudamas Rooseveltas jam atsakys: „Aš suprantu.“ Ir jokios deramos reakcijos. Išeidamas iš Baltųjų rūmų, Karskis mąsto: „Nebūti išgirstam – tai viena iš kankinimo formų.“ 1944 m. JAV Janas Karskis išleidžia knygą „Slaptos valstybės istorija“, kuri sulaukė didžiulio pasisekimo, buvo parduota 365 tūkstančiai egzempliorių. Tačiau knyga irgi nieko nepakeitė. Janui Karskiui liko tik liūdnai konstatuoti, kad pasiuntinys tapo liudininku.

Yannicko Haenelio romaną „Janas Karskis“ sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje perrašomas Karskio ir Claude’o Lanzmanno pokalbis filme „Šoa“. Antroje dalyje pateikiama 1944 m. liudijimo reziumė. Trečioje dalyje autorius kalba Jano Karskio vardu – apie siaubą ir nusikaltimus žmonijai. Net ir išmonė gali sukurti tikrovę. Šią knygą galima vadinti biografija, istoriniu pasakojimu, dokumentu ar romanu, tačiau tai – neabejotinai gera literatūra.

Išskirstytos penkios garbingiausios Prancūzijos literatūros premijos (ir dar 1500 mažesnės svarbos premijų). Nors Prancūzijoje, kaip ir visur, buvo jaučiama krizė, tačiau premijų žiuri turėjo iš ko rinktis. Žinoma, niekas negarantuotas, kad toks bus ir visagalio Laiko nuosprendis... Tiesa, šį literatūros premijų sezoną nuskambėjo ir nelauktas akibrokštas. Ericas Raoult, vienas iš Prancūzijos nacionalinio susirinkimo deputatų, pasipiktino, kad brolių Goncourt’ų premijos laureatė Marie NDiaye, kuri su savo šeima gyvena Berlyne, Nicolas Sarkozy valdomą Prancūziją pavadino „siaubinga“. Deputatas pareikalavo, kad rašytoja pasiaiškintų, o savo poziciją šiuo klausimu išsakytų ir kultūros ministras Frédéricas Mitterand’as, tačiau šie į tai tik numojo ranka. Kvailių, kaip žinome, rasime ne viename parlamente, bet Prancūzijoje jie kaip mat pasodinami į vietą.