Menka bėda, jeigu…: romanas / Alistair MacLeod; iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 279 p. – Apdovanota Tarptautine IMPAC Dublino literatūros premija. – ISBN 978-9986-39-853-0

Alistairis MacLeodas – vienas iš populiariųjų šiuolaikinės kanadiečių literatūros atstovų. Jo apsakymai itin vertinami. Naujausias romanas „Menka bėda, jeigu...“ apdovanotas daugeliu premijų, kurios rašytojui pelnė tarptautinį pripažinimą. Pasisekė, kad jį mums išvertė puiki vertėja Violeta Tauragienė, todėl galima mėgautis romanu neklibinkščiuojant už kalbos, stilistikos keistenybių. Daug apie vertimo kokybę pasako tai, su kokiais tekstais ji renkasi dirbti. Moteris pradėjo nuo W. Faulknerio. Jai tai buvo lemtingas autorius. Knygos reikšmę profesiniam keliui pasirinkti atskleidė 2013 m. Vertėjo krėslo padėkos kalboje, kai atiteko apdovanojimas už reikšmingiausią metų vertimą: „Jį perskaičiusi, iš pradžių rusiškai, o paskui lenkiškai (originalo kalba tada jį gauti buvo labai sunku) netekau amo ir supratau – čia tai, kas man gyvenime svarbu, brangu, būtina, va šitaip aš matau, jaučiu ir suprantu, jeigu turėčiau ką pasakyti žmonėms, tai pasakyčiau būtent šitai ir būtent šitaip, su tokia pačia aistra ir pilnatvės siekiu. Nesinorėjo skirtis su tuo autoriumi, norėjosi perskaityti jį dar atidžiau, dar labiau įsigilinti į tai, kas jo pasakyta, pajusti kiekvieno jo taip prasmės prisodrinto žodžio vertę, frazės tekėjimą ir toną, širdies ir kraujo tvinksnius sakinyje. Šitaip savaime, natūraliai atsirado poreikis jį išversti, pirmiausia sau, o paskui ir skaitytojui“, – sakė ji. Pristatyti lietuvių kalba ir A. Camus, S. Beckettas, J. M. Coetzee, R. Gary, V. Woolf bei kiti pasaulio literatūros lobynui priklausantys kūriniai. Taigi, šiuokart – Alistairis MacLeodas, apie menkas bėdas, jeigu... skirtas taip pat literatūros gurmanams. Kitiems gali būti šiek tiek sprangoka.

Apie vertėją ekskursas platesnis negu autoriaus aprašymas ne veltui. Šito reikėjo knygos gurmaniškumui pagrįsti. Gurmaniškumas – pagrindinis žodis, aplink kurį sukasi visos mintys skaitant romaną. Tai giminės saga apie įsivietinimą Kanadoje, o sykiu plačiai retrospektyvus pasakojimas apie šeimos emigraciją iš Škotijos, aprėpiant ir tolimą šalies istoriją. Knyga – vienas didelis ekskursas, parašytas klijuojant atsiminimą prie atsiminimo. Pagrindinis herojus, o sykiu ir pasakotojas – Aleksandras Makdonaldas, važiuodamas lankyti brolio, nuklysta į vaikystės prisiminimus, mąsto apie savo protėvius, atplaukusius iš Škotijos 1779 metais. Atitrūkus nuo gimtojo krašto, svarbia jungtimi tampa – kalba ir dainos. Nepaisant visko, pamažu vyksta ir įsivietinimas. Per kelias kartas įvykstantys pokyčiai keičia tapatybę, nes tai, kas svarbu, privalo būti palaikoma ir saugoma.

Šiame kūrinyje tampa labai svarbi atminties tema, keičiantis imigrantų tapatybei. Gyvenimas daugiakultūrėje aplinkoje skatina susimąstyti: globaliame pasaulyje, kur nuolat transformuojamos vietos, erdvės ir teritorijos sampratos, apčiuopiamas santykio su tauta, tautinėmis vertybėmis pokytis. Paveldėtas tapatumas tampa tapatybe per brūkšnelį su esamąja gyvenamąja erdve: būti čia ir dabar, bet kartu ir ten. Tačiau nieko nuostabaus, nes imigracijos atveju dažnai nutinka taip, kad savastimi tampa ir kilmės šalies vertybės, ir visuomenės, kurioje gyvenama. Tai puikiai matyti iš pagrindinio herojaus pavyzdžio: jo pasakojimuose skirtingos kartos pasiima po dalį visuomenės, kurioje gyvena, vertybių, tačiau niekada nepamiršta ir kilmės.

Anot Dwaine’o Plazos ir Alaino Simmonso (1), pusantros ir antros kartos imigrantų, kaip ir jų tėvų, gyvenimo būdą galima vadinti transnacionaliu. Jie dalyvauja veiklose ir tinkluose, kurie praplečia ir perdengia jų kilmės ir gyvenimo visuomenių simbolines ribas. Toks transnacionalus gyvenimo būdas reiškia, jog, viena vertus, jie yra priklausomi nuo dominuojančios kultūros, kita vertus – nuo savo tėvų kultūros. Šiuo atveju škotiškumas yra išmokstamas dar vaikystėje, sukonstruojamas iš atsiminimų.

Atsiminimai, pokalbiai apie praeitį yra svarbiausios jungtys su kilmės šalimi, leidžiančios herojams kurti brūkšnelinę tapatybę. Be to, raudoni plaukai, t. y. išoriniai fiziologiniai bruožai, kurie tampa išskirtiniai daugiakultūrėje aplinkoje. Tai leidžia vesti takoskyrą tarp savo ir svetimo. Sava yra tai, kas suprantama, artima, atpažįstama. Ir jei nustosi ginti ar bent saugoti, išnyks. Juk kam reikia to, ko niekam nereikia? Ypač tai atsikleidžia knygos epizoduose, kur, atpasakojant šeimos istoriją, nuklystama ir pasakojama apie istorinius karus: „Kiek suprantu apie tą karą, – toliau kalbėjo jis, – tie žmonės kaunasi tik už savo šalį ir už savo gyvenimo būdą.“ (p. 204)

Karai, ypač Škotijoje vykęs Kulodeno mūšis, pakeitė gyvenimą neatpažįstamai. Bent vienos šeimos tai tikrai. Bet kurie karai jo nekeičia? Taigi šis romanas aprėpia kelių šimtmečių Škotijos ir Kanados istorijas. Jame rašoma apie škotų imigrantų likimus Kanadoje, todėl atsiranda epiškumas.

Pasakojime vyrauja įvykis, išorinis konfliktas, platūs veiksmo aplinkos ir gamtos aprašymai. Jie ir sudaro meninio pasaulio pamatą. Nors didžioji romano dalis – pagrindinio herojaus atsiminimai apie svarbiausią giminės devizą: „Nepalik savo kraujo bėdoje“, tačiau romane daug veikėjų, kurie skirtingai mato ir vertina tikrovę. Atskleidžiami jų likimai, santykiai, temperamentas, neretai apibūdinama ir išorė, jų gyvenamoji aplinka, leidžiama jiems daug veikti. Neišvengiama ir šiek tiek sumitintų vietų, legendų, folkloro, ypač – dainų gimtąja geilų kalba. Ne paskutinį vaidmenį čia vaidina ir gamta, kaip ir pridera tokio tipo pasakojimuose, rodos, visas dangus jiems pritaria ar prieštarauja. Gamta – neatsiejama jų būties dalis, neretai ir lėmėja. Su ja prasideda ir baigiasi istorijos.

Apie šį romaną būtų galima parašyti ištisą studiją. Kaip užkabinsi, taip pakabinsi. Panašios šeimos, giminės įsivietinimo temos jau gimsta ir iš mūsų antros, trečios kartos emigrantų. Galima prisiminti ne taip seniai Metų knygos rinkimuose dalyvavusį A. Šileikos kūrinį „Pirkiniai išsimokėtinai“, kur aprašoma lietuvių įsisivietinimo tema Kanadoje. Tik ten atskleidžiamas kur kas siauresnis spektras negu Alistairio MacLeodo „Menka bėda, jeigu...“ ir labiau svarbi vartotojiškoji kultūra bei namo statymo procesas. Jei gerai pamenu, pastačius namą, išmokslinus vaikus ir pasibaigė romanas.

A. MacLeodas daug rašo apie gamtą, gyvenimą saloje, kur gamtos ritmas diktuoja taisykles žmonėms. Romano pabaigoje pasakotojas ir sykiu pagrindinis herojus su broliu grįžta į salą. Matyti, kad abu autoriai atsineša ir vaizduoja tai, kas svarbu: koks lietuvis be savo namo, koks škotas be salos? Žinoma, čia tik atsitiktumas. O gal ne? Ir, tiesa, tokių kūrinių kaip kanadiečio Alistairio MacLeodo tik daugės. Nes svarbu kalbėti apie tapatybę. Ypač tokiame kintančiame pasaulyje. Nes žmonės vis tiek kažkur gyvens, vietos taps namais, o kalba sujungs nematomais ryšiais tuos, kurie tarpsta skirtingose erdvėse. Ir tapatybė ne visada sutaps su pilietybe, tačiau jungs pagal vertybes žmones, kuriems pasirinktinai svarbu suvokti save kaip tam tikros visumos dalį. Ir tai nėra utopija. Tapatybė visais laikais buvo konstruojama. Tai atsekti galima ne tik literatūros kūriniuose. Nors juose esama ir ryškiausių pavyzdžių, kurie liudija. Netgi literatūros istorijos galėtų būti rašomos kaip tapatybių istorijos ir taip būtų pakankama priežastimi tapti jungtimi. Todėl ir neįmanomas absoliutus apibrėžimas – nuolatiniame kitime sunku pagauti jį už uodegos.

Visgi pasakojimai, tokių kaip šiuo atveju Alistairio MacLeodo, įprasmina tai, kas svarbu – konstrukcijos momentus, lūžius, sąlyčius ir tapsmą: „Sunku suprasti, kodėl tokiomis aplinkybėmis mes vis dažniau ir dažniau kalbėdavome geiliškai. Gal, apsupti kitų atskirų grupių, jautėm stipriau savo gyvenimus per tai, ką suvokėm kaip „savo kalbą“. Kartais pasišnekėdavom su airiais, palygindavom mūsų sakinius ir posakius. Jie pasakojo, kad Airijoje ryžtingai stengiamasi išsaugoti geilų, arba „airių“, kalbą. „Tai kalba, kuria buvo kalbama Edeno sode“, – aiškino jie. „Tai kalba, kuria Dievas kalbėdavo su angelais.“(p. 136) Saugoti negalima pamiršti. Kur dėt kablelį? Kasdien renkasi kuriantieji tapatybę. Ir tai dažnai būna sprangu.
________________________________________________

1 Simmons, A., Plaza, D. (2006). The Caribbean community in Canada: transnational connections and transformations. In: Wong L., Satzewich V. (eds.) Canadian transnational communities. Vancouver: University of British Columbia Press

Knygų lentyna.