(Apie Tomo Kavaliausko mažąjį romaną „Atsisveikinimas“)

Tomas Kavaliauskas debiutavo – išleido savo pirmąjį romaną –  sulaukęs  trisdešimt  šešerių.
 „Eina filosofo keliu“ – taip jį skaitytojams pristato leidykla.
„Atsisveikinimą" perskaičiau greitai.
Iš pradžių aš, o jau tada – man artimi žmonės. Maniau, kad romanas yra itin moteriškas – kuo gražiausia, kilniausia prasme.
Vyriškoji namų pusė sako: nebūtinai tik moteriškas, ne.

Mūsų namuose apie šią knygą kalbėta daug. Iššaukė, sukvietė ir mūsų itin asmeninius prisiminimus. Dabar gailimės, kad „Atsisveikinimą“ kažkas iš draugų pasiskolino ir per ilgai skaito, regis, jau nuskaitė – nebeatrasime, tenka atsisveikinti. Šį tekstą rašau po ranka turėdama, deja, ne knygą, o savo kelerių metų senumo užrašus.

Nemaniau, kad tos knygos pasigesiu; negalėjau spėti, kad taip ilgam ji manyje liks.

Galiu tik spėlioti, kokių minčių tekstas sukels jaunajai kartai – dabarties moksleiviams, studentams.

Kas glumins? Juokins? Pykins?

Ką manys jauni skaitytojai apie kokčią, bene įtaigiausią knygos detalę: studentas Darius Vokietijoje ryja bananus – vieną po kito, vieną po kito. Bananų sovietų Lietuvoje beveik nebuvo...

Ar ne lygiai taip pat godžiai mes bandome ryti savo gyvenimus? 

Negaliu atspėti, kurį romano klodą Jūs, skaitytojai, pasirinksite: meilės istoriją? Skirtingų charakterių kovą? Gyvenimo būdo ypatumus? Dar neseną, beveik ranka liečiamą, Lietuvos istoriją?

Matyt, klodų yra ir daugiau, bet išvardijau tuos, kurie man įstrigo labiausiai.

Noriu girti autorių būtent dėl tų nesenų Lietuvos laikų tikslaus aprašymo. Kokios buvo gatvės, namai, butai, parduotuvės ir... vištos jose. Neišdarinėtos, ilgais liesais kaklais ir liūdnomis, mirusiomis akimis – memento mori.

Kokie buvome mes, žmonės – naivūs gudruoliai ar menki gudručiai, išmokę neva nuoširdžiai žvelgti savo artimui į akis.

Ką su mumis padarė sovietinis laikas ar priešingai: ką su savimi ir kitais padarėme mes patys, pristigę ištvermės, humoro jausmo ir dar kažko...

Ko?

„Elegantiškų barų Kaune nebuvo. Bent jau studento kišenei. Darius su kompanija atsidūrė vienoje iš paprastų sovietinio tipo aludžių. Stalai lūžte lūžo nuo bokalų, kuriuos kilnojo ir vyresni, ir jaunimas. Studentų ketveriukė, rusiškų cigarečių tvaikas, girtų merginų juokas ir mažos kainos“ – tai tokios studento politologo Dariaus linksmybės Lietuvoje.

Bet...

Tame neelegantiškame bare suskamba ir aluje nuskęsta itin prasmingi žodžiai. Ką darysi, kad per skambūs, kad patoso per daug – juk Lietuva kol kas tik bando vaduotis.

Pagrindinis veikėjas Darius nėra teigiamas personažas.

Anaiptol.

Teigiamybių šioje knygoje ir neieškokite.

Romantiška Dariaus ir jo gerokai vyresnės partnerės, universiteto dėstytojos vokietės Reginos meilė truks neilgai.

Romantika lieka Kaune, Rotušės aikštėje po kaštonais. Pusiau laisvoje, pusiau vergiškoje Lietuvoje įsimylėjėliams gera alsuoti.

„Svety, čia tau bus gera“ – tokiais prakilniais žodžiais į Darių kreipiasi Regina, pagaliau sulaukusi mylimojo Bavarijoje, Miuncheno apartamentuose. Tai – filosofo Epikūro citata.

O, Epikūras...

Itin mielas, itin aktualus filosofas, kadaise šlovinęs gyvenimo malonumus taip įtaigiai, kad pasaulis jo niekaip negali pamiršti. Bet epikūrininkai ne vien mėgaujasi, jie ir mąsto.

Apie ką gali mąstyti gerokai vyresnės moters išlaikytinis? Ar kada kas nors bandė kurti jo filosofiją?

O ar pažinojote kada aštuoniolikmetį, pamilusį dvidešimt penkeriais metais vyresnę moterį?

Kiek ilgai jiedu gyveno kartu?

Keista ar ne, bet aš pažinojau. Nesvarbu, kad vieną vienintelę porą. Bet laimingą. Gal todėl visos istorijos apie neįprastas poras man yra svarbios.

„Pasakyk man, ką aš turiu veikti su savo gyvenimu?“ – teiraujasi vyresnė jaunesnio. Dėstytoja, rašytoja, turtinga moteris... Tartum ir tokia. O iš tikrųjų – ligota, nepripažinta, vieniša.

Nė už ką – niekada – nenorėčiau šito teirautis.

Net ir paties mylimiausio.

                                                                                                                                                                  Gintarė Adomaitytė