Kiekvienoje šalyje esama talentingų vaikų rašytojų ir iliustruotojų, tačiau mažesnėse šalyse gyvenantys puikūs vaikų knygų autoriai svetur nėra gerai žinomi. Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ remiamas projektas „Mūsų mažoji biblioteka“ siekia užsienio skaitytojus supažindinti su pripažintais vietiniais rašytojais ir iliustruotojais.

2015 metais į šį projektą įsitraukusios trijų šalių leidyklos – „KUD Sodobnost International“ Slovėnijoje, „Ezop“ Lenkijoje ir „Nieko rimto“ Lietuvoje – sutarė projektui atrinkti po du kiekvienai šaliai atstovaujančius kūrinius (iš viso susidaro 6) ir juos išleisti. Šioje recenzijoje supažindinsiu su dviem projekto „Mūsų mažoji biblioteka“ knygomis – slovėnų Peterio Svetinos ir Damijano Stepančičiaus „Antano cirku“ ir lenkių Annos Onichimowskos ir Agatos Dudek „Krosnele, kepuraite ir apkepu“. Atsižvelgdama į projekto pobūdį, kalbėsiu ne tik apie tekstus, bet ir apie iliustracijas.

Rašytojo P. Svetinos drauge su dailininku D. Stepančičiumi sukurta knyga „Antano cirkas“ – tai dviese pasakojama istorija, kaip sužlugęs komedijų cirkas suranda išeitį vėl atgyti. Skaityti ją reikėtų neskubant, nuo rašytojo žodžiu pasakojamo naratyvo dėmesį perkeliant prie iliustracijų ir įsižiūrint, kaip istoriją papildo dailininkas.

P. Svetina nelinkęs daugžodžiauti, pasakoja trumpais, į jauniausiojo amžiaus skaitytoją orientuotais sakiniais. Tekstas veržlus, kas sakinys – vis nauja informacija. Pirmu pavyzdžiu tebūnie pati knygos pradžia: „Antanas Bonas buvo kresnas ūsuotas vyrukas. Kadaise jis dirbo laive. Kartą iš Afrikos parsivežė liūtą. Pavadino jį Leopoldu. Paskui Antanas atsisakė jūreivio darbo ir įkūrė „Antano Bono ir liūto Leopoldo komedijų cirką. Kartu jie keliavo iš šalies į šalį. Antanas liūtui ant galvos užmaukšlindavo kepurę, o kai užtraukdavo ariją iš Verdžio „Traviatos“, liūtas apsimesdavo persigandęs. Vėliau prie jų prisidėjo kelios blusos, ir cirkas suklestėjo“ (p. 7). Iliustruodamas šią pastraipą, D. Stepančičius kaip foną nupiešė milžiniško laivo šoną, o priešais laivą – Antaną ir šiek tiek už jį aukštesnį Leopoldą, stovintį greta ne ant keturių, o ant dviejų kojų, taip kaip žmogus, ranka-letena apsikabusį Antaną per pečius. Ką dailininkas pasako tokia Antano ir Leopoldo stovėsena? Tai, ko tekstas kol kas neatskleidžia: Antanas ir Leopoldas yra bičiuliai, dar daugiau – Leopoldas yra linkęs globoti, rūpintis kitais. Plėtojant istoriją, paaiškės, kad ši Leopoldo savybė nulėmė cirko ateitį.

Pamažu apžiūrinėjant iliustracijų detales matyti, kad dailininkas rašytojo tekstą papildo, kartkartėmis knygos skaitytojui užmindamas mįslių. Antai apie kelionę traukiniu į mugę P. Svetina tarsteli vos kelis žodžius („Kaip tik tą dieną, kai bičiuliai traukiniu atvyko į Liublianą, priešais alaus daryklą buvo atidaryta mugė“, p. 9), o D. Stepančičius nupiešia kupė vienas prieš kitą sėdinčius Antaną ir Leopoldą. Piešinyje Antanas atsivertęs laikraštį, kuriame išryškintas rašytojo pasakojimą atkartojantis straipsnio pavadinimas „Atidaroma mugė“, o Leopoldas ant kelių laiko keistą dėžutę, panašią į batų, tik su langeliu šone. Kas tai? Rašytojas apie ją niekur neužsimena. Tą pačią dėžutę, bet jau išardytą, regim už keleto puslapių, kada kalbama apie susikrimtusius Antaną ir Leopoldą: kai komedijų cirką palieka blusos, cirkas praranda žavesį, į jį nebesirenka žiūrovai. Štai dabar mįslę skaitytojas gali įminti – ta dėžutė yra blusų namelis.

Istorijai apie komedijų cirką dera humoristinis stilius. Šypsotis dažniau verčia tekstas, tačiau ir piešiniai vietomis yra juokingi. Pati linksmiausia – istorijos pabaigos iliustracija. Rašytojas kalba apie blusų grįžimą, konstatuoja, kad jos apsigyveno ne tik pas aktorius, bet ir pas kai kuriuos žiūrovus ir retoriškai šūkteli: „Kad žinotumėt, koks siautulys kildavo spektaklio metu!“ (p. 43). Dailininkas tą siautulį parodo komiška žiūrovų laikysena: vienas ponas kasosi pažastį ir viršugalvį, kitas, ištempęs kelnių juosmenį, apžiūrinėja pilvą, apkūni ponia viena ranka braukia per pagurklį, kita ranka skėčiu brūžuoja nugarą, šuniukas užpakaline koja trina savo šoną...

Patrauklumo šiai knygai teikia istorinio fono vizualizavimas. Rašytojas vaizduojamo laikotarpio niekur tiesiai neįvardija, tai patikėta dailininkui. Specifinėmis konkrečiomis ir gana smulkiomis aprangos, interjero, architektūros detalėmis, transporto priemonių modeliais parodoma XIX a. pabaigos – XX a. pradžios miesto aplinkuma. Sukurtos spalvotais pieštukais ir dažais, iliustracijos kelia nuotaiką (juk cirkas skirtas pasilinksminti!), o rudo popieriaus fonas primena iš praėjusių šimtmečių išlikusių knygų puslapius.

Apie Antano komedijų cirką P. Svetina pasakoja taip, tarsi laikas nuo laiko vis suokalbiškai mirkteltų skaitytojui: esą pasitikiu tavimi, juk susigaudai, kur puse lūpų juokauju, kur šypsodamasis kai ką nutyliu. Pavyzdžiui, epizodas apie Leopoldo kelionę į biblioteką. Leopoldas stebisi, kodėl neseniai buvęs sausakimšas miestas staiga tapo tuščias: „Tikrai keista. Gal žmonės ko nors išsigando, o gal išgužėjo pietauti?“ (p. 20). Atsakymo į šį klausimą tekste nėra, tačiau nuovokiam mažajam skaitytojui ištuštėjimo priežastis turėtų būti aiški. (O ne tokiam nuovokiam padeda dailininkas, nupiešęs iš už namo kampo liūtą baimingai stebeilijantį vyriškį.)

Kad išgelbėtų nebelankomą cirką, Leopoldas išsiruošia į biblioteką, ten tikisi rasti pasirodymui tinkamą pjesę. Taip knygoje iškeliama bibliotekos svarba. Tačiau randa kur kas daugiau – būsimus naujo spektaklio aktorius. Kas jie tokie, nesakysiu – te skaitytojas lieka suintriguotas, tik užsiminsiu, kad pasakojime apie nutikimą bibliotekoje išradingai žaidžiama kultūrinėmis aliuzijomis.

Antroji knyga, „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“, kurią parašė A. Onichimowska, o iliustravo A. Dudek, nukelia į tiksliau neapibrėžtą vietovę šiaurėje, kurioje gyvenantis vienišas Trolis siekia susipažinti su kaimynais pukliais. Istoriją šioje knygoje, galima sakyti, pasakoja tik rašytoja, dailininkei šiuo požiūriu tenka kuklesnis vaidmuo, mat, kitaip negu „Antano cirke“, iliustracijomis netenka užpildinėti nutylėjimų, nes tekste jų kaip ir nėra. Lenkių autorių knygoje dailininkė iš esmės antrina rašytojai, suteikdama pavidalą fantastinėms būtybėms ir jų aplinkai.

Atitinkant šiaurietišką kraštą, vyrauja balta, mėlyna ir pilka spalvos, pastarosios dvi dargi prislopintos, blyškokos. Vaizduojant asmenis ar daiktus, tenkinamasi pačiomis būtiniausiomis detalėmis, sietinomis su daikto idėja. Beje, ne konkretų daiktą, o daikto idėją regim mažamečių vaikų piešiniuose, taigi dailininkė A. Dudek pasirenka vaikams būdingą piešimo principą. Drauge nevengiama ir saikingo dekoratyvumo. Efekto siekiama dydžių kontrastais. Tik vienoje iliustracijoje, toje, kurioje Trolis yra naktį išėjęs pasivaikščioti, jis parodytas visu savo ūgiu. Kitose iliustracijose Trolis tiesiog netelpa į knygos puslapį. Pavyzdžiui, iliustracijoje, kurioje Trolis laiko pakėlęs puklių namą, regim tik pusę jo kūno – kojas ir dalį žemyn nuleistų rankų, o iliustracijoje, kurioje jis vaišina Puklių ir jo mamą Puklę, ant Trolio stalo sėdintys pukliai yra maždaug tokio pat didumo kaip Trolio puodelis, paties Trolio įtalpinta tik puodelį liečianti ranka ir dalis liemens.

Knygos problematika universali ir netgi, sakyčiau, pastaruoju metu ganėtinai aktuali. Ir Trolis, ir pukliai per menkai žino vieni apie kitus, todėl kyla įvairių nesusipratimų. Mažasis Puklius įsivaizduoja Trolį besimaitinant vien tinklu sugautais paukščiais ir renkant jų plunksnas kolekcijai, tai sužinojęs Trolis šiek tiek įsižeidžia, tačiau nesupyksta, priešingai – pakviečia puklius pas save arbatos ir pyragaičių. Klysta ir trolis, jis persistengia, norėdamas pagelbėti pukliams patekti į jo pilį – neatsiklausęs perneša jų namelį pas save, dėl ko Puklė gerokai įširsta. Tačiau noras geriau susipažinti nugali visus nesusipratimus. Svečiuodamasis Trolio pilyje, Puklius pamato ne įsivaizduotą plunksnų, visai kitokią kolekciją, tokią, kokią turėti troško jis pats – apšviestose virtinose guli tūkstančiai sniego dribsnių! Troliui pritarus, yra įkuriamas Puklio išsvajotasis Sniego Dribsnių Muziejus, kuriame sutartinai darbuojasi visi trys – Trolis, Puklius ir Puklė. Taigi knygoje kalbama apie tai, kad svetimiesiems linkstame priskirti nepatrauklias savybes ar elgiamės savavališkai, primesdami jiems savo sprendimus, tačiau geriau vieni kitus pažinę, pamatom, kad, nepaisant išorinių skirtumų, esam labai panašūs ir galim kuo puikiausiai gyventi drauge.

Kaip ir „Antano cirke“, pasakojimas vietomis komiškas. Tik pagrindinis juoko kūrimo būdas yra kitoks. Šypseną kelia gramatiškai nesklandi Trolio kalba, mat pukliškai kalbėti jis tik mokosi, be to, kartais ne vietoje vartoja atmintinai išmoktus junginius, o savo šiltus jausmus išsako, išberdamas tris su šiluma besiasocijuojančius žodžius: „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“ – šie žodžiai yra ir knygos pavadinimas.

Rašytojos A. Onichimowskos stilius ne toks lakoniškas kaip P. Svetinos. Ekspresyvumo jam teikia vaizdingieji veiksmažodžiai. Čia dera pasidžiaugti vertėjos Aldonos Baliulienės darbu: kai kurie jos parinkti veiksmažodžiai vaikui gali būti ir negirdėti, tačiau suprasti, ką jie reiškia, neturėtų būti sunku, mat šių veiksmažodžių reikšmės atpažįstamos pagal giminystę su žinomais arba nuspėjamos iš konteksto. Deja, cituodama negaliu nurodyti puslapių, nes knygoje jie nesužymėti: sniegas saulėje „žibuliavo“, pušų viršūnės „linksojo“, kelis žodžius puklių kalba Trolis „išsniaukrojo“, suvokdama, kaip aukštai yra Trolio pilis, Puklė nusprendžia – „neužsirabždinsime“.

Nors skirtingos savo turiniu, šios knygos skleidžia panašias tiesas. Viena jų tokia: jei netenkina dabartinis gyvenimas, iniciatyvos jį keisti privalai imtis pats, o tam, kad pavyktų, turi būti kantrus, sumanus ir geranoriškas. Kita tiesa – svajones įgyvendinti pavyksta tada, kai susirandi joms pritariančių draugų.

Knygų lentyna.