Apie Johannos Thydell pirmąją knygą  „Žvaigždėtos lubos“




Ar įsivaizduojate knygų visovę? Neaprėpiamą okeaną kuo įvairiausių spaudinių? Retsykiais pamąstau, kad ta neapsakoma gausybė kuo aiškiausiai išsišakoja į dvi tėkmes. Tai – knygos, kurioms pasisekė ir kitos, pasmerktosios. Jos atsainiai parašytos, nemokšiškai išverstos į užsienio kalbas, kreivai maketuotos. Tai – pelkė. Knygai „Žvaigždėtos lubos“ lemti skaidrūs vandenys. Beje, kodėl taip įsifantazavau? Kodėl nedrįstu pradėti pasakoti?

Besidairydama po Lietuvos Akivaizdu, kad tose lentynose „Žvaigždėtos lubos“ neužsiguli. Gana paimti knygą į rankas, pavartyti ir junti, kad skaitė ją daugybė žmonių... Beje, tvarkingų – chuliganiškų pėdsakų puslapiuose neužtikau.

Kuo suaugusiuosius ir paauglius gundo tos lubos, netikros jų žvaigždės?

Matyt, ne tik mane nuo pirmųjų sakinių vilioja pats pasakojimo būdas – tartum ramiai tekanti upė. Tekstas turi savo ritmą – lėtą ir aiškų, suprantamą.

Visada esu atidi knygoms, rašytoms esamuoju laiku. Jis padeda apsigyventi tekste – esi tartum įvykių dalyvis.

Bet... Iš savo patirties žinau, kaip nelengva rašytojui balansuoti esatyje. Beje, ne tik rašytojui nelengva... Ir vertėjui.

Kai sakau, kad „Žvaigždėtoms luboms“ pasisekė, tai bibliotekas susivokiau, kad Johannos Thydell „Žvaigždėtos lubos“ – itin plačiam skaitytojų ratui skirta knyga. Ją rasite ne vien paaugliams skirtose lentynose. Suaugusiųjų bibliotekose – taip pat.

omenyje turiu ir puikų Manto Karvelio vertimą.

Beje, šiuo vertėju pasikliauju senokai. Man krito širdin jo verstos Petterio Lidbecko „Viena princesės Viktorijos gyvenimo diena“, Stefano Castos „Vasara su Mere Lu“. O jau kai perskaičiau Monikos Fagerholm „Amerikietę mergaitę“... O! Tas sudėtingas tekstas – tikras iššūkis net skaitytojui, ką bekalbėti apie vertėją!

Bet grįžkime prie žvaigždžių ir lubų.

Knygoje įvykių daug, jie skausmingi, net žiaurūs – štai kodėl apie siužetą pasakoti nelengva, štai kodėl ilgokai trypčiojau.

Pagrindinė veikėja Jena – trylikos, o išbandymai, kuriuos ji patiria, per sunkūs net ir suaugusiam žmogui. Jeigu tai būtų tik pirmoji meilė, tik pirmieji svaigūs, bet netikri (deja, deja...) bučiniai, tik bandymai ragauti vyno...

Daug keblesni kiti bandymai – noras susivokti, kodėl taip sunku sutarti su klase. Gal Jena iš tų žmonių, kuriems gana vieno vienintelio draugo ar draugės?

Bet svarbiausia...

Jenos mama serga – ji serga taip sunkiai, kad viltis išgyti blėsta kaip ta palubės žvaigždė. Jenai ne tik skaudu, bet ir gėda dėl savo elgesio; gėda, kad ji... gėdijasi. Ko? Kad mama kitokia, nei įprasta, kad ji prasta dukra, kad yra išsigandusi, kad...

O juk Jena stipri, nors pati to nežino. Ji tokia stipri, kad išlaikys visus išbandymus. Juk yra žmonių, kuriems ji – tikras išsigelbėjimas. Ką veiktų be Jenos seneliai? Dar stipresnė jos mama. Juokauja net tada, kai aplinkiniai nebesulaiko ašarų.

Švedų rašytoja Johanna Thydell šią knygą sukūrė būdama dvidešimt penkerių. Tai – pirmoji jos knyga. Svarus, viltingas debiutas!

Pabaigai – citata.

„Mergaitė išsirinks vieną žvaigždę, pačią didžiausią ir pakiš po ja lapelį. Tai eilėraštis, kurį ji sukūrė mokykloje, kai buvo skirta užduotis parašyti ką nors apie meilę. Paskui mergaitė pataisė eilėraštį.
Dabar liko ne kažin kiek žodžių.
Tik du sakiniai.
Mergaitė paslėps lapelį po žvaigžde, nusileis iš dangaus ir vėl atsistos kojomis ant žemės“.

                                                                                                                                                                  Gintarė Adomaitytė