I dalis

Paklauskime savęs kuo paprasčiau. Kas žmogui, turinčiam gebėjimų ir pasiryžusiam rašyti tai, kas vadinama literatūra, – kas jam, kai jau parašyta, pasidaro visų pirma svarbu?

Kad kūrinys būtų paskelbtas – spaudoje, knygoje, internete – ir galėtų būti skaitomas kitų žmonių. Publikacija, kol kas (tikriausiai ir visados) popierinė, sudaro galimybę išspausdintam kūriniui dalyvauti procese, kurio toliuose šviečia žodžiai „Išliekamoji vertė“. Rašytojai yra daug visko prikalbėję apie savo kaip kūrėjų santykius su skaitytojais. Jeigu imčiau vardyti, cituoti net dažniausiai sakomas tezes, prireiktų stambaus jaučio odos. Kraštutinės laikysenos taip pat žinomos. Pirma būtų pagarbos skaitytojams deklaravimas, „aš rašau tik jums, apie jus tegalvoju“. Kitas kraštas: rašau, ką jaučiu turįs parašyti, skaitytojai man visai nerūpi. Čia literatūros kritikas tegali tyliai ramiai pasakyti, kad rašytojai yra rašytojai tuo metu, kai rašo. O kai samprotauja apie kūrybą ir jos sklidimo būdus, – jie jau ne tik rašytojai, o ir žmonės, su savo charakteriais, nuotaikomis, patirtais įspūdžiais, su reagavimais į tam tikro laiko aktualijas ir visuomenės elgesį. Tvirtinimas „skaitytojai man visai nerūpi“ yra mažiausiai įtikinamas, nes taip manantis, jeigu yra nuoseklus, savo kūrinių neturėtų skelbti. Ar daug tokių žinote? Taigi šį tvirtinimą priskirkime pozavimui, flirtui, provokavimui ir panašiems gyvenimo žaidimams, kurie nesietini su kūrybos kaip verto reiškinio esme ir nusipelno atlaidumo, jeigu ne dygesnių interpretacijų.

Bet šįkart čia ne apie tai. Nors tai, kas pasakyta, negalėjo būti šiuo atveju nepasakyta. Nes esama sąsajų.

Šįkart kalbame apie tą literatūros gyvenimo pakraštį, kuris vadinamas rašytojų susitikimais su skaitytojais, literatūros vakarais, knygų sutiktuvėmis ir panašiai.

Neatsiprašinėsiu dėl „pakraščio“, nes svarbiausiu rašytojo ir skaitytojo bendravimo veiksmu tebelaikau tas valandas, kai viską daro konkreti knyga ir konkretus žmogus, niekas daugiau nedalyvauja, nes dalyvių pakanka.

Bet paika būtų nesuprasti, kad literatūros gyvenime centrai, aplinka, pakraščiai, užkulisiai, nuotykiai – viskas susipina. Juk mūsų literatūros raidos istorinis paveikslas tiesiog neįmanomas be žinių apie klasikų bendravimą su žmonėmis – ar kalbėtume apie Kristijoną Donelaitį, ar apie Antaną Strazdą, ar apie Žemaitę, ar apie Vaižgantą, ar apie Bernardą Brazdžionį, ar apie Justiną Marcinkevičių.

Šie kontekstai, virtę žodžiais tartum patys, autoriui neturėjus tokių ketinimų, atima galimybę lengvai pasamprotauti ir skatina kelti rimtą klausimą: dėl ko, kodėl rašytojas eina susitikti su skaitytojais viešoje erdvėje?

Į rimtą klausimą reikia atsakyti rimtai.

Rašytojo susitikimas su skaitytojais bendriausiąja prasme yra rašytojo kūrybinio ir visuomeninio statuso reikalas. Ar jis pats to nori, ar nenori – viskas klostosi vis dėlto taip.

Šiai tezei pagrįsti reikėtų nuodugnaus aprašymo, aprėpiančio skirtingas erdves ir įvairius istorinius laikotarpius. Bet trumpame straipsnyje tenka apsiriboti vienu kitu pavyzdžiu. Praėjusio amžiaus penktame–šeštame dešimtmečiuose lietuvių tarybinis rašytojas turėjo vienaip ar kitaip reaguoti į jam primestą „sielų inžinieriaus“, „vienintelės teisingos partijos“ instrumento vaidmenį. Rašytojai būdavo planingai siunčiami į susitikimus su tarybine liaudimi ir įpareigojami sakyti reikiamus žodžius. Apsiriboti vien kūrinių paskaitymu beveik nebuvo galimybės. Žinoma, vieni elgėsi vienaip, kiti kitaip. Išeivijoje atsidūrę lietuvių rašytojai, bendraudami su skaitytojais, nors nebuvo nei nurodinėjami, nei spaudžiami, dažnai jausdavo pareigą išsakyti savo santykį su okupacija ir skaudžiu Tėvynės likimu. Jeigu koks nors palydovas iš kosmoso būtų nufilmavęs mūsų rašytojų viešus pasirodymus praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, galėtume pamatyti ir išgirsti, ką dažnas iš jų padarė artindami ir formuodami Lietuvos Atgimimą.

Žmonės, ateinantys į literatūrinius susitikimus dabar, šiais laikais, turbūt jau gūžčioja pečiais, skaitydami šiuos pasvarstymus. Nes dažniausiai mato ir girdi ką kita: rašytojas šį tą paskaito, šį tą pasako, atsako į klausimus, jeigu jų būna, ir viskas. Net kuriamas ir net susiklosto toks įspūdis, kad tai, kas vyksta – kalbėjimas, skaitymas, reagavimai – neturi būti vertinami kaip reikšmingas veiksmas. Buvo, nutekėjo. Pabendravome, pajuokavome, pamatėme vieni kitus. Randasi nebūtas kalbėjimo būdas – žodžio meistrai, gebantys reikšti savo mintis sklandžiai, gražiai ir įspūdingai, nežinia kodėl pereina į nerišlų, pabirą, neaiškų kalbėjimą, turbūt įsivaizduodami, kad kaip tik toks diskursas yra „šiuolaikiškas“, „kitoks“, tinkamas naujiems laikams. Nesakau, kad nėra kitokių susitikimų ir kitokio kalbėjimo (apie tai vėliau), bet nemaža dalis literatūrinių susitikimų srauto gali būti piešiama taip, kaip čia pabandžiau.

Taip, tai šaržuotas vaizdas, ir jis sako, kad kritikas lengvabūdiškus rašytojų pasirodymus vertina kritiškai. Kritikas gali suprasti, kad toks elgesys yra savotiška atotranka: pagaliau, pagaliau atėjo laisvės laikai, ir, išeidamas prieš publiką, aš nieko neprivalau, be to, aš esu prisiklausęs, kad ten, Vakaruose, kaip tik visokie vieši pakvailiojimai sulaukia didžiausio žiniasklaidos dėmesio.

Manau, kad tai praeis, kaip ir kitos jaunos demokratijos ligos. Kad tasai idealistiškas imperatyvas, kuris skatina žmogų imtis plunksnos, natūraliai persikels ir į viešus pasirodymus. Savo griežta ranka daug ką sutvarkys, jau ir tvarko ponia Rinka. Tai mums palyginti naujas literatūrinių susitikimų veiksnys. Vis dažniau autorių susitikimus su skaitytojais rengia arba inspiruoja knygų leidėjai, o jų tikslas – parduoti kuo daugiau knygų. Tas tikslas veikia ir autorius, nes nuo pardavimų priklauso knygų tiražai, taigi ir honorarai. Nuo viešo pasirodymo sėkmės taip pat priklauso, ar leidėjas toliau tavimi domėsis, ar susidomės kritikai, žiniasklaida, skaitantys žmonės.

Fenomenalus naujų laikų reiškinys yra Vilniaus knygų mugė, tapusi ar tik ne svarbiausiu, daugiausiai žmonių sutraukiančiu kasmetiniu sostinės kultūriniu renginiu. Ji gali būti vertinama įvairiais aspektais, bet šįkart apsiribokime tuo, kuris svarbus šiam straipsniui. Mugės kultūrinių renginių programos centras yra rašytojų susitikimai su skaitytojais. Kartu tai traukos centras. Kas pamena, kas ne – mugę inicijavo knygų leidėjai, matydami knygų pardavimo sistemos nepaslankumą. Ir kas metams bėgant atsitiko? Rašytojai (ir kitokių knygų autoriai), kurį laiką dalyvavę tik leidėjų įkalbėti, dabar labai nori, kad būtų pristatyti mugėje, varžosi dėl galimybės. Negana to. Kartu su rašytojais susitikimuose mielai dalyvauja aktoriai, muzikantai, iš šių susitikimų gatavų siužetų semiasi spauda, radijas, televizija. Pastarosios mugės iškalbingas netikėtumas – į renginių programą savo iniciatyva įsiterpė muzikinio popso kūrėjai ir atlikėjai, šiaip jau nestokojantys auditorijos. Ką noriu pasakyti? Kad rašytojų susitikimai su skaitytojais turi galią įsukti didžiausią smagratį ir pasitarnauti literatūros sklaidos naujiems „instrumentams“.

Ratas pasisuka tartum kitaip, bet ratas lieka ratas: vieši rašytojų pasirodymai veikia jų kūrybinį, visuomeninį, gerai – pridėkime – ir ekonominį statusą.

Bendroji problematika, berašant išsiskleidusi kaip aktuali ir jaudinanti, netikėtai nutolino nuo konkretybių. Jos margaspalvės, įdomios, iškalbingos ir fiksuotinos. Kaip tik joms bus skirta šio straipsnio antroji dalis.