Malala Yousafzai ‒ jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė. Šią premiją ji gavo būdama septyniolikos, 2012-aisiais. Per premijos įteikimo ceremoniją Malala kalbėjo taip:

Šis apdovanojimas nėra skirtas tik man. Jis skirtas tiems užmirštiems vaikams, kurie trokšta mokytis, tiems išgąsdintiems vaikams, kurie trokšta taikos, ir tiems negirdimiems vaikams, kurie trokšta pokyčio.

Esu čia tam, kad pasisakyčiau už jų teises, padėčiau išgirsti jų balsą. Dabar nėra laikas jų gailėtis, o laikas imtis veiksmų, kad tai būtų paskutinis kartas, kai matome vaiką, kuriam atimtos teisės į švietimą.[1]

Knyga „Aš esu Malala“ pasirodė 2013-aisiais, o 2014-aisiais jau išversta ir į lietuvių kalbą. Taigi sureaguota labai operatyviai ‒ viliantis, kad ji sulauks bestselerio šlovės. Dabar, perskaičiusi knygą, to jai linkiu ir aš. Juolab, kad Lietuvoje gerų publicistikos ar (auto)biografnių knygų paaugliams tarsi neturime. Šią knygą priskirčiau būtent šiems žanrams ‒ (auto)biografijos ir publicistikos pramaišiui. Ji nėra rašyta vien Malalos Yousafzai. Tai, kad ji yra tokia, kokia yra, veikiausiai ir Christinos Lamb, pristatomos viena geriausių užsienio korespondenčių pasaulyje, nuopelnas. Turbūt jai labiausiai reikėtų dėkoti už informatyvumą, pastarųjų metų politinės Pakistano situacijos perteikimą ir ekskursus į istorinę praeitį. Turbūt jos dėka pasakojimas netapo ištisiniu srautu, o buvo sudėliotas taip, kad į pačios Malalos istoriją nuo gimimo (netgi jos tėvų susipažinimo, bendro gyvenimo pradžios) įsiterpia ištisi puslapiai publicistinio teksto, tačiau taip natūraliai, kad beveik nepastebi, jog jau skaitai nebe vienos šeimos, bet visos šalies istoriją.

Tekstas ne tik motyvuotai suskirstytas į penkias dalis, bet ir įklijų vieta, nuotraukų tematika tose įklijose, matyt, parinkta ne atsitiktinai. Pirmosiose nuotraukose dar vyrauja šviesios akimirkos: Malala vaikystėje, jos artimieji, vaidinimas mokyklos spektaklyje, piešiniai, sniego senio lipdymas ir ‒ viena vienintelė, pavadinta „Talibano viešai plakami žmonės“, tarsi ženklas, kad idilė yra tik išorinė. Trečioji Malalos istorijos dalis „Trys mergaitės, trys kulkos“ pradedama nuo nuotraukų ‒ Malala prie Džinos, Pakistano įkūrėjo, mauzoliejaus, Malalos tėvas ir Svato vyresnieji... Toliau ‒ susprogdinta mokykla, autobusas, kuriame Malala buvo pašauta Talibano, jos dienos ligoninėje, kalba Jungtinių Tautų susirinkime per šešioliktąjį gimtadienį... Ir paskutinioji nuotrauka ‒ visa Malalos šeima: tėvas, motina, du broliai ir ji pati prie naujųjų namų Birmingame. Tų namų netgi nematyti: yra tik žydinčių rododendrų siena. Saugiame pasaulyje, bet mintimis ten, kur gyventi nebegali: „Namas atrodo didelis ir tuščias. Jis stovi už elektrinių geležinių vartų, todėl panėši į mažyčius Pakistano kalėjimus, prabangų namų areštą. Už namo yra didelis sodas su daug medžių ir žalia veja, joje su broliais žaidžiame kriketą, bet nėra nei stogo, ant kurio galėtume žaisti, nei vaikų su aitvarais gatvėse, nei kaimynų, kurie ateitų pasiskolinti lėkštės ryžių ar kurių galėtume paprašyti trijų pomidorų. Kitas namas tiesiai už sienos, bet atrodo, kad už kelių mylių.“ (p. 306). Malalos motina ilgisi bendravimo su kaimynėmis, tėvui irgi sunku: „Viskas, dėl ko dirbo dvidešimt metų, liko kažkur toli: mokykla, kurią pastatė tarsi iš nieko ir kurioje dabar mokėsi tūkstantis šimtas mokinių ir dirbo septyniasdešimt mokytojų. Žinau, kaip jis didžiavosi tuo, ką sukūrė, ‒ juk jis buvo tik vargšas berniukas iš mažo kaimelio tarp Juodojo ir Baltojo kalno“ (p. 307). Tačiau šeima turėjo visa tai palikti, nes gyventi tėvynėje tapo nesaugu. Ir ‒ labiausiai dėl to, kad Malala, būdama vienuolikos, pradėjo rašyti BBC urdu kalba apie gyvenimą prasidėjus Talibano režimui ir apie savo troškimą eiti į mokyklą. Mergaitėms tai buvo uždrausta. Taigi ši knyga ‒ apie jos kelią išsilavinimo link, o kartu ‒ ir apie mergaičių padėtį Pakistane.

Skaitant knygą nepalieka mintis, kad dar iki Talibano režimo gimti mergaite Pakistane ‒ nieko gero: „Kai gimiau, mūsų kaimo žmonės užjautė motiną ir niekas nesveikino tėvo (...). Buvau mergaitė šalyje, kurioje švenčiant sūnaus gimimą šaudoma iš šautuvų, o dukterys slepiamos namuose už užuolaidų, vienintelė jų pareiga yra ruošti maistą ir gimdyti vaikus. Daugumai puštūnų dukters gimimas yra liūdna žinia“ (p. 19). Malalos veikiausiai irgi būtų laukusi tokia lemtis, jeigu ne jos tėvas, kuris nematė skirtumo tarp berniukų ir mergaičių: „Net prašė draugų man į lopšį primesti džiovintų vaisių, saldainių ir monetų, o taip daroma tik gimus berniukui. Gavau vardą Malala iš Maivando, didžiausios Afganistano didvyrės garbei.“ (p. 20). Čia autorėms yra proga papasakoti tos didvyrės istoriją: 1880-aisiais, kuomet afganai kovojo su britų okupacija, kritus vėliavnešiui ji iškėlė baltą šydą ir nužygiavo į mūšio lauką karių priešakyje. Taigi, atrodo, kad kiekvienoje tautoje esama tokios stiprios legendinės didvyrės (galima prisiminti mūsų Gražiną ar Emiliją Pliaterytę...). Šiaip ar taip, jau nuo pat pirmųjų puslapių aišku, kad Malalos istorija ‒ ypatinga.

Malalai jos kilmė ypač svarbi: „Taigi gimiau išdidžia Pakistano dukterimi, nors, kaip ir visi Svato žmonės, pirmiausia laikiau save Svato piliete ir tik paskui puštūne, o tada pakistaniete.“ (p. 31).

Malala itin preciziškai pasakoja apie aplinką, kurioje augo, paprastų gyventojų kasdienybę. Ji gyveno vos už šimto mylių nuo Pakistano sostinės Islamabado, bet kelionė į jį per Malakando perėją, įdubą tarp kalnų, trukdavo mažiausiai penkias valandas, tad žmonės be būtino reikalo ten nesilankydavo. Nė vienas Malalos pažinotas žmogus nebuvo lankęsis Islamabade, o jos motina, kaip ir daugelis, prieš neramumus nebuvo iškėlę kojos iš Svato slėnio.

Knygoje įspūdingai aprašoma slėnio gamta, derlingi sodai, ir čia pat ‒ skurdas, kurį veikiausiai lėmė ir priklausomybė nuo gamtos stichijų ‒ potvynių, žemės drebėjimų. Dažnuose namuose nebuvo įrengta vandentiekio, dingdavo elektra, kurią žmonės gaudavo iš laikinų hidroelektrinių: „Taip pat buvo pašiūrė su mediniu vandenračiu, gaminančiu energiją, ji suko didžiules girnapuses, trinančias kviečius ir kukurūzus į miltus, kuriuos jauni vaikinai pylė į maišus. Netoliese stovėjo mažesnė pašiūrė su skydu, iš jo kyšojo daugybė laidų. Valdžia netiekė kaimui elektros...“ (p. 67). Tačiau tai dar ne viskas ‒ civilizacija keitė Svato slėnį, oras buvo teršiamas namų ugniakurų dūmais, medžiai kertami medienai. Tad Malalos tėvas su draugais įkūrė „Pasaulio taikos tarybą“ ‒ pavadinimas buvo labiau ironiškas, bet jie turėjo rimtą tikslą ‒ „išsaugoti Svato gamtą ir propaguoti taiką ir išsilavinimą“ (p. 89).

Malalos tėvas suprato, koks svarbus išsilavinimas, ir jaunystėje svajojo įkurti mokyklą ‒ jis tą ir padarė. Jo dukra buvo auginama kitaip nei kiti vaikai: „Mokykla buvo mano žaidimų aikštelė. Tėvas pasakojo, kad dar tada, kai nemokėjau kalbėti, įšliauždavau į klasę ir imdavau veblenti, tarsi būčiau mokytoja. (...). Kai man sukako treji ar ketveri, patekau į vieną klasę su daug vyresniais vaikais. Sėdėdavau nustebusi, klausydavausi visko, ko jie buvo mokomi. Kartais net pamėgdžiodavau mokytojus. Galima sakyti, kad užaugau mokykloje“ (p. 62). Tuo tarpu buvo įprasta manyti, jog mergaitėms mokytis nebūtina. Vaikystėje taip galvojo ir pačios Malalos motina, kuri pradėjo eiti į mokyklą šešerių ir tais pat metais ją metė: „Atrodė, kad eiti į mokyklą, kai žinai, kad vis tiek galiausiai tik virsi, valysi ir auginsi vaikus, beprasmiška, todėl vieną dieną pardavė savo knygas už devynias anas, nusipirko saldainių ir niekada negrįžo. Tėvas nieko jai nesakė“ (p. 46). Tačiau Malala jau mąsto kitaip. Jai mokytis patinka. Žinoma, iš knygos pasakojimo galima justi ir tai, jog iš pradžių ji, kaip ir daugelis vaikų, apie išsilavinimo svarbą net ir negalvoja: mokymasis jai labiau siejasi su žaidimais, varžymusi dėl geriausių rezultatų, vaikų ekskursijomis. Nuo septynerių ji dalyvaudavo visur, kur tik įmanoma ‒ lankė badmintono, dramos, kriketo, dailės ir „net dainavimo“ būrelius (dainavimas, anot Malalos, jai nelabai sekėsi). Taigi Malalos padėtis tarsi buvo geresnė nei daugelio jos bendraamžių, bet augdama tokiomis išsikirtinėmis sąlygomis ji tapo pastabi, jautri neteisybei. Be to, buvo mokoma, kad kitur mergaitėms ir moterims dar blogiau: „Kai pasiskundžiau tėvui, jis pasakė, kad Afganistano moterų gyvenimas dar sunkesnis. Likus metams iki mano gimimo grupuotė, pasivadinusi Talibanu, vadovaujama vienaakio mulos, užėmė valdžią ir degino mergaičių mokyklas. Jie vertė vyrus auginti ilgas barzdas, o moteris ‒ dėvėti burkas. (...) Tėvas pasakojo, kad Talibanas net uždraudė moterims garsiai juoktis ir avėti baltus batus, nes balta „priklauso vyrams“ (...) Girdėdama apie žiaurumą Afganistane didžiavausi, kad esu Svate.

‒ Čia mergaitės gali eiti į mokyklą, ‒ sakydavau.“ (p. 72).

Kai Talibano režimas pasiekė Pakistaną, mokyklas imta uždarinėti ir čia. Mergaitėms jas buvo leista lankyti tik iki dešimties metų. Iš pradžių situacijos vertinimas vaiko akimis kelia netgi šypseną: „Kai į mūsų slėnį atėjo Talibanas, man buvo dešimt. Moniba ir aš skaitėmė „Saulėlydžio“ sagą ir svajojome būti vampyrėmis. Atrodė, kad talibai atkeliavo naktį kaip tikri vampyrai.“ (p. 115). Atrodo, kad didžiausia bėda Malalai ‒ talibų draudimas žiūrėti televizorių (leidžiamas tik radijas) ir viešas kompaktinių diskų deginimas. Tačiau namuose stiprėja nerimo atmosfera, tėvas sulaukia grasinimų. Daugėja kruvinų susirėmimų. Malalos pasakojimas apie tuos metus įdomus tuo, jog kalbama faktais, pernelyg nesistengiant dirginti emocijų vaizdais apie bausmes nepaklūstantiesiems ir žudymus: „2006 metų spalio pabaigoje sugriauta medresė Badžaure. Žuvo aštuoniasdešimt žmonių, tarp jų daug dvylikamečių berniukų, kai kurie jų buvo iš Svato. Žmonės baisėjosi ir žadėjo atkeršyti. Po dešimties dienų savižudis susisprogdino kariuomenės barake Dargajyje, esančiame tarp Islamabado ir Svato. Žuvo keturiasdešimt du Pakistano kariai“ (p. 124); „Pirmoji buvo susprogdinta Shawar Zangay, valstybinė mergaičių pradinė mokykla Matoje. Paskui kas nors sprogdavo kone kasdien. Sprogimų buvo net Mingoroje. Dvi bombos sprogo, kai buvau virtuvėje. Viskas vyko taip arti, kad sudrebėjo visas namas, o virš lango kabojęs ventiliatorius nukrito ant grindų. Nuo to karto labai bijojau būti virtuvėje, tik įbėgdavau ir vėl išbėgdavau“ (p. 140).

Malala jau tada norėjo papasakoti pasauliui, kas vyksta jų šalyje. Pirmasis jos dienoraščio įrašas internete, BBC svetainėje, pasirodė 2009 metų sausio 3 dieną. Ji rašė slapyvardžiu Gula Makai ‒ jis reiškia „rugiagėlę“ ir yra puštūnų liaudies pasakos herojės vardas. Ši herojė suvienija susipykusias gentis. Malala taip pat svajojo apie taiką.

Knygoje labai daug dėmesio skiriama ir įvykiui, kuris turbūt ne ką mažiau išgarsino ją pasaulyje nei jos rašomas dienoraštis, ‒ važiuojančią į mokyklą ją pašovė talibų šaulys. Oficialiai nuo karinės operacijos, kuri išginė Talibaną iš slėnio, buvo praėję treji metai. Tačiau karių nežinia kodėl vis dar buvo. Vyras, įlipęs į mokyklinį autobusą, paklausė: „Kuri yra Malala?“ Draugės jos neišdavė, bet ji buvo vienintelė, neužsidengusi veido. Knygoje nuo to ir pradedama Malalos istorija:

„Aš esu iš šalies, sukurtos vidurnaktį. Kai vos nenumiriau, buvo ką tik po vidurdienio. Prieš metus išėjau į mokyklą ir nebegrįžau. Mane pašovė talibų kulka, netekusi sąmonės buvau išskraidinta iš Pakistano. Daug žmonių mano, kad niekada negrįšiu namo, bet aš tvirtai tikiu, kad jie klysta. Niekam nelinkėčiau būti atplėštam nuo mylimos šalies“ (p. 9).

Žurnalistės padedama, Malala parašė knygą apie savo (ir kitų Pakistano mergaičių) kelią į mokyklą. Knygos, kaip ir Malalos veiklos, pagrindinis tikslas ‒ sužadinti jaunų žmonių norą kovoti už savo teisę į išsilavinimą, parodyti, kad daug nuveikti gali netgi vienuolikmetė mergaitė, žinoma, jeigu yra skatinama šeimos ir artimųjų. Be išsamaus Pakistano tradicijų ir netolimos politinės situacijos atskleidimo kai kurie knygos teiginiai gali skambėti deklaratyviai, o istoriniai faktai stokotų gyvybės be šypseną keliančių Malalos prisiminimų (pvz. į bėgimo iš namų nuo talibų epizodą įterpiamas pasakojimas apie tai, kaip ji išmaudžiusi šaltame vandenyje nugaišino viščiuką ir prašė kaimynų už jį pasimelsti...). Taigi bendras Malalos ir Christinos Lamb darbas tikslą turėtų pasiekti.

Pabaigoje pateikiamos svarbiausių Pakistano ir Svato istorinių įvykių datos. Yra ir žodynėlis, kuriame paaiškinamos pagrindinės su Malalos tėvyne susijusios sąvokos (pvz. badal ‒ kerštas, lashkar ‒ vietos policija, mohalla ‒ rajonas, ir kt.). Iš pradžių, tiesa, nebuvo aišku, kas tą žodynėlį sudarė: autorės ar vertėja. Vis dėlto tai autorių nuopelnas, tai suvokiau žodynėlyje aptikusi paaiškinimą: „chadisas ‒ Pranašo, tesiilsi ramybėje, posakis“ („tesiilsi ramybėje“ knygoje vartoja pati Malala). Tačiau ir vertėja nuveikė nemažą darbą: reikia numanyti, kad gilintis į specifines Pakistano realijas, net jei tai ‒ vertimas iš anglų kalbos, jai nebuvo paprasta. Vis dėlto esama pražiūrėtų dalykų, kuriems ištaisyti būtų pakakę akylesnės redaktoriaus akies („O jei kas liko, pašerdavo paukščius“, p. 24; nepamirškime, kad paukščius galima tik lesinti). Tačiau tai ‒ smulkmenos, jų nėra daug.

Svarbiausia ‒ aiški, per visą knygą varijuojanti mintis, Malalos išsakyta per Jungtinių Tautų susitikimą Niujorke:

„‒ Leiskite mums paimti į rankas knygas ir rašiklius, ‒ sakiau. ‒ Tai galingiausi mūsų ginklai. Vienas vaikas, vienas mokytojas, viena knyga ir vienas rašiklis gali pakeisti pasaulį.“

Ir tikrai svarbu, kad tais žodžiais patikėtų jaunimas.     

[1] Visą Malalos kalbą galima perskaityti čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-12-12-nobelio-taikos-premijos-laureate-malala-mes-privalome-dirbti-o-ne-laukti/125270

Knygų lentyna.