Šių metų spalio 12 d. prestižinė „Booker“ grožinės literatūros premija buvo paskirta britų rašytojui Howardui Jacobsonui už jo romaną „Finklerio klausimas“ (The Finkler Question). Knygoje su autoriui būdingu humoru ir intelektu gilinamasi į šiandienos žydų tapatybės problemas.
Londone gyvenantis rašytojas gimė Mančesteryje, studijavo Kembridžo universitete, daug metų dėstytojavo Sidnėjuje. Šiuo metu dėstytojauja Selvyno koledže Kembridže ir turi savo skiltį laikraštyje „The Independent“. H. Jacobsonas išgarsėjo ne tik savo kūrinių meistriškumu, bet ir tuo, kad ne kartą buvo per plauką nuo reikšmingiausių literatūros apdovanojimų.
Kada supratote, kad laimėjote „Booker“ premiją?
Kai Andrew Motionas („Booker“ komisijos pirmininkas) atsistojo, aš pagalvojau: „Išmušė ta valanda. O jeigu?“ Tada pats sau paprieštaravau: „Neklausyk to velnio.“ Mano motina buvo pasakiusi: „Džiaukis, kad patekai į galutinį nominantų sąrašą.“ Aš ir džiaugiausi – maždaug valandą.
A. Motionas laimėtojo knygą apibūdino kaip gūdžią. Laimėjo Peteris Carey, pagalvojau aš. Tada išgirdau epitetą „melancholiška“ ir nusprendžiau, kad laimėtojas yra Tomas McCarthy arba Damonas Galgutas. Tik prieš ištariant mano pavardę supratau, kad laimėjau aš. Pagaliau buvau atrastas.
2001 metais Jūs „Booker“ premiją pavadinote visiška bjaurastimi. „Kiekvienais metais tos pačios niūrios knygos“, – teigėte tuomet.
Taip, buvau kandus. Tai tiesa. Tuomet netgi negalėjau duoti jiems skaityti savo knygų.
Kai kurie kritikai teigia, kad „Finklerio klausimas“ yra pirmasis juokingas romanas per visą 42 metų „Booker“ premijos istoriją.
Niekai. 1986-aisiais premiją laimėjo Kingsley Amis. Jis rašo juokingai. Netgi Salmanas Rushdie, kurio „Vidurnakčio vaikai“ pelnė „Booker’į“ 1981 metais, rašo tęsdamas komiškąją Rabelais ir Cervanteso tradiciją. Kalbėdamas apie mano rašymo stilių, A. Motionas tą antradienio vakarą pasakė: „Jis žino tai, ką žinojo Shakespeare’as – kad tragiškumas ir juokas yra glaudžiai susiję tarpusavyje.“
Vienas didžiausių žydų privalumų yra tas, kad mes pasakojame geriausius juokus – mes pirmi pasijuokiame iš savęs, nesuteikdami to malonumo kitiems.
Pagrindinis Jūsų knygos herojus, BBC radijo prodiuseris Julianas Treslove’as nepatyrė nei sukrečiančių netekčių, nei pats yra žydas. Vis dėlto jis labiau už viską trokšta abiejų šių dalykų.
Aš taip pat jaučiuosi esantis ne žydas, norintis juo būti. Kalbu rimtai. Augau Mančesteryje ir buvau auklėjamas taip, kad neretai apskritai pamiršdavau savo žydiškąją tapatybę. Mūsų šeima retai lankydavosi sinagogoje. Namuose nebūdavo kumpio, tačiau jo valgymas mieste nebuvo traktuojamas kaip nusižengimas. Tuo tarpu per Jom Kipurą mes bandydavome laikytis pasninko.
„Finklerio klausime“, kaip ir ankstesnėse savo knygose, Jūs toliau analizuojate žydų situaciją šiandienėje Britanijoje. Kodėl?
Todėl, kad jie yra žaviai kitokie. Philipas Rothas mano, kad Britanijos žydai – visiški ištižėliai. Jis nėra teisus ir taip teigia tik todėl, kad nesupranta Britanijos arba jos žydų. Jo manymu, ši šalis buvo antisemitizmo židinys. Toks pareiškimas iš dalies teisingas, tačiau židinys – per skambus žodis.
Nepaisant to, mus tikrai kamuoja nevisavertiškumo kompleksas. Vis dėlto pirmasis žydų pogromas buvo vykdomas ne Rusijoje ar Lenkijoje, bet Didžiojoje Britanijoje. Kai Oliveris Cromwellas leido mums grįžti, buvo akivaizdu, jog reikėjo didelio vietinių pakantumo. Kai augau, man buvo nuolat primenama: „Neatkreipk į save dėmesio, nes įvyks kitas pogromas.“
Kita vertus, būtent šis menkavertiškumo kompleksas pakurstė mano kaip rašytojo ambicijas. Pirmieji romanai, kuriuos buvau sumanęs, nė iš tolo nepriminė juokingų knygų apie žydus. Veikiau – miesčioniškus romaniūkščius. Tik vėliau įstengiau rašyti tai, apie ką žinojau galintis parašyti geriausiai.
Tačiau rašyti apie Britanijos žydus rizikinga. Ypač dabar, kai laimėjęs „Booker“ premiją dar labiau pritraukėte visuomenės ir skaitytojų – tarp jų ir kitų žydų – dėmesį.
Man visada buvo svetima tai, ką visais laikais jautė Rothas – žydo gėdą išdrįsti rašyti apie kitus žydus.
Vargu ar Jus būtų galima pavadinti žydu ortodoksu?
Neseniai bendravau su vyriausiuoju rabinu, mudu diskutavome apie Dievą. Aš tvirtinau, kad jam tikrai nerūpės, jei suvalgysiu sumuštinį su kumpiu. Rabinas atsakė: „Dievas slypi smulkmenose.“ Aš atsakiau: „Ne, smulkmenose slypi velnias.“ Nesu ateistas, Richardas Dawkinsas įtikino mane, kad tai neįmanoma, – tačiau nemanau, jog Dievas labai stipriai mane valdo.
Antra vertus, norėčiau prisiminti ir kitokią situaciją. Kartą pas rabiną buvau pakviestas Šabo pietų. Mane baugina įvairūs ritualai, tačiau aš juos gerbiu. Svečiuose buvo ir kitas vyras su savo šeima. Jie buvo užsidangstę akis ir galvas, o kalbėdami nuolat kreipdavosi į Dievą. Nuostabu, ar ne? Po apeigų rabinas man ėmė pasakoti, kaip praėjusį vakarą su ta pačia šeima ėjo į kino teatrą pasižiūrėti „Chitty Chitty Bang Bang“. Tą kartą norėjau jį užmušti! Filistinizmas yra tai, ko niekada negalėsiu atleisti žydams.
Jūsų kūryboje susipina komiškumas, tragiškumas, tamsa ir gelmė. Šiame fone jūs vaizduojate prieštaringus dalykus, vykstančius dvasininkų sluoksnyje, taip paliesdamas vieną rimčiausių ir tragiškiausių žydiškų temų.
Rašydamas romaną „Kaluki naktys“ (Kalooki Nights) pamėginau iš naujo paliesti holokausto temą. Neturėjau tikslo atgaivinti prisiminimus – norėjau permąstyti tai, kaip mes kalbame apie šį reiškinį. Ne todėl, kad man tai atrodytų juokinga. Ir ne todėl, kad jausčiau, jog mums reikia nusikratyti šių prisiminimų. Priešingai – esu įsitikinęs, kad mums reikia prasiskverbti iki pačios jų gelmės. Kartais pagaunu save besiklausantį radijo pokalbių su rabinais. Aš sakau: tai niekada nebus užmiršta. Jie tarsi atsako: „Mums reikia judėti į priekį.“ Jums reikia, rabinai, ne man.
Nepaisydamas to, aš noriu keisti kalbą, kuria būtų apmąstomi šie dalykai. Mes visi negalime būti panašūs į Primo Levį. To ir nereikia. Komedija yra būdas pakeisti diskursą.
Iki šiol manau, kad Philipas Rothas yra vienas nuostabiausių rašytojų, tačiau jis liovėsi būti juokingas. Žinoma, jis turi tam teisę, tačiau aš jaučiu, kad dabar labiau nei kada nors anksčiau noriu būti juokingas. Visiškai pritariu Woody Alleno žodžiams: „Puiku, anksčiau buvo lengviau. Dabar juokauk.“ Nėra tokių rimtų dalykų, iš kurių nebūtų galima juoktis.
Ar būtų galima teigti, kad nuolatiniai intelektualiniai bandymai byloja teigiamą žydiškosios tapatybės vertinimą?
Žydiškas šaknis labiausiai vertinu už emocinį intensyvumą ir intelektualumą. Nejaučiu jokių sąžinės priekaištų dėl to, kad šie dalykai atstoja tiek žydiškumo, kiek man reikia.
Gana sudėtinga plačiau apibūdinti emocinį intensyvumą, tačiau jis veikiausiai yra susijęs su gyvenimu egzilyje. Anksčiau krikščionys ir žydai nesijaudindavo dėl mišrių santuokų. Tačiau atsidūręs egzilyje tu prarandi erdvę. Tavo tapatybė yra tavo genetika. Gyvendamas egzilyje pajunti norą ją apsaugoti. Kiekviena mišri santuoka kelia pavojų tavo genetikai.
Mes buvome išbarstyti po visą pasaulį, tačiau keliaudami per skirtingas šalis ir žemynus iš pirmo žvilgsnio atpažindavome saviškius, ir mūsų širdys susiliedavo. Tavo širdis nejučia prisipildo šilumos, nes ji sklidina ilgesio. Tuo tarpu ilgesys gimsta iš tėvynės praradimo. Žydiškosios kultūros naratyvas visuomet yra persmelktas ištremtojo būsenos. Joje slypi mūsų jausmingumo šaknys. Aš negaliu nekūkčiodamas savaitgaliui atsisveikinti su savo moterimi. Kiekvienas išvykimas man reiškia tremtį iš Izraelio ir patekimą į vergiją Egipte.
Esate minėjęs, kad augote paprastoje šeimoje, tačiau jūsų būtis vis tiek buvo persmelkta intelektualios dvasios.
Taip, aš užaugau Mančesterio žydų darbininkų šeimoje. Mano velionis tėvas buvo prekybininkas ir nepranokstamas taksi vairuotojas. Tačiau prisimenu, kaip per televiziją transliuojant operą sužibdavo jo akys. Mano motina taip pat buvo savamokslė moteris, tačiau nuolat skaitydavo mums knygas. Kartais mes visi susėsdavome aplink radiją ir klausydavomės radijo pjesių.
Mudu su broliu nuolat skaitydavome knygas. Tėvai norėjo, kad būtume išsilavinę. Mes žinojome, jog esame žydai. Tuomet gerai nesuvokėme, kodėl, bet žydiškumas mums buvo nuostabi būsena. Mano jaunystėje nebuvo gaji ortodoksiška sąmonė, kuri sklando ore pastaruoju metu.
Niekada nenorėjau būti niekas kitas, o tik rašytojas. Pirmąjį savo bandymą parašiau būdamas septynerių ir skyriau mylimai mokytojai poniai Herman. Ji nusiuntė laišką mano motinai, kuris įrėmintas iki šiol stovi ant židinio jos namuose. Jame buvo parašyta: „Esu tikra, kad Howardas užaugęs taps rašytoju“. Kai pasirodė mano pirmasis romanas, aš gavau laišką iš ponios Herman sesers. Ji rašė: „Prisimenu, kaip mano sesuo pasakojo apie Howardą. Ji neseniai mirė, ir man labai gaila, kad nesuspėjo pamatyti to, kuo taip tikėjo.“
Jos žodžiai reiškė ne ką kitą, kaip: „Kodėl taip ilgai delsei?“ Taip nutiko todėl, kad norėjau būti ne tokiu romanistu, koks turėjau būti. Troškau būti Henry Jamesu arba Jane Austen, nutrinti visus pėdsakus, vedančius mano prigimties link ir rašyti miesčioniškai elegantiškai. Tik gerokai vėliau suvokiau, kokios absurdiškos buvo tokios pretenzijos. Pirmąjį savo romaną pradėjau rašyti būdamas 36-erių. Skaitytojus jis pasiekė maždaug po ketverių metų.
Savo romane per žydų filosofo Finklerio personažą įvardijate nuogąstavimą, kad antisionizmas gali lengvai virsti antisemitizmu. Finkleris beveik priklauso žydams, nekenčiantiems savo kilmės. Jis yra vienas tų antisionistų, kalbančių tik apie Palestiną ir niekada – apie Izraelį, ir netgi prisijungia prie juokingos savimylų grupuotės, protestuojančios prieš tai, kas jų tautos vardu yra daroma tėvynėje. Gal galite plačiau pakomentuoti šią poziciją?
Kai kurie asmenys – tarp jų ir kino režisierius Kenas Loachas – dėl to, kas vyksta Izraelyje, pareiškia galintys suvokti antisemitizmo atsiradimo priežastis, man pasidaro aišku, kad tokie žodžiai, ištarti netgi ne antisemitų, o tų pačių žydų, tikrai gali pagimdyti antisemitizmą.
Laikraščiuose tik nedaugelis žmonių aptaria šią problemą. Tarp jų paminėčiau Jonathaną Freedlandą ir save. Nesilaikau pozicijos, bylojančios: antisemitizmas auga, o aš pažiūrėsiu, kas bus toliau. Žydui taip elgtis būtų tiesiog neatsakinga. Juo labiau laimėjusiam „Booker“ premiją.
Parengė Lina Žukauskaitė | 
