Benamės svajos: eilėraščiai / Robertas Grigas; iliustracijos – fragmentai iš Gražinos Didelytės grafikos darbų. - Kaunas: Naujasis lankas, 2014. - 333 p. - ISBN 978-9955-03-863-4
 
Poeto Roberto Grigo poezijos rinktinė „Benamės svajos“ – unikali, ilgai laukta knyga. Joje – skaudi mūsų tautos dvasinio pasipriešinimo prievartai istorija, paliudyta paties autoriaus išgyvenimais, virtusiais poezijos šviesa.

Tai išskirtinis leidinys dabar leidžiamų knygų gausybėje. Knygos autorius visų žinomas ir gerbiamas kunigas, buvęs aktyvus Lietuvos pogrindžio spaudos bendradarbis, sovietinėje armijoje viešai atsisakęs duoti karinę priesaiką (apie tai išleisti Rekrūto atsiminimai: pirmoji laida išleista savilaidos būdu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išleisti dar du leidimai). Nuolat persekiotas KGB, patyręs sovietų represinių struktūrų fizinį terorą. Rasūno, Skaidrūno, Rūtauto slapyvardžiais pogrindyje išleido penkis poezijos rinkinius (Benamės svajos, Iš dūžtančios galeros, Kelias Lietuvon, Katakombų gėlės, Marijos ašara), jaunimo ypač pamėgtus, gausiai perrašinėtus ir platintus visoje Lietuvoje. Ar galėjo tuomet jaunų širdžių nepaliesti toks posmas iš ciklo „Ar tai Tu vadinies Lietuva“ III, skirtas „tauriam mylinčiam jaunimui“:

O tikiu aš legenda tava –
Apie šventą teisybės laukimą.
Ar tai Tu vadinies Lietuva,
Meilės nimbe, apsiautęs likimą?

Nebandysiu analizuoti poezijos subtilybių. Tai geriau už mane padarys literatūrologai. Nepajėgsiu aprėpti visos svarios visumos, tik prisiliesiu prie kai kurių tekstų, atspindinčių poeto pasirinkimą – netarnauti melui, nesutepti jaunystės idealų, ginti žmogaus teisę į asmens orumą bei dvasios laisvę jei reikės net gyvybės kaina.

Rinktinės tematikos branduolys – Dievas ir Tėvynė. Laikas, apimantis okupaciją ir Atgimimo pradžią..Jau pirmame rinktinės eilėraštyje „Tremtinio vizija“ penkiolikmetis poetas ryžtingai teigia savo neatšaukiamą meilę okupuotai Lietuvai: „Kol jaučiu dar širdim, / Kol nesiekiu akim, / Neištrems Tavęs iš mano sielos!“ Stiprybės ir vilties jam teikia tikėjimas: „O Jėzau Kristau, mano Saule, / Mano žeme! / Viskas telpa Tavyje, / Prasmenga Tavo meilėj, / Tavoj Tiesoj, sutrupinusioj mirtį“.

Nuolat kažko ieško žmogus, skrenda į kosmosą, „ieško galaktikų Centro / Nakty pasiklydęs“, ir „kas šimtmetį keičia stabus“, tačiau jo vidinio troškulio tai nenumalšina, nes jisai „ilgisi kažko švento“. Poetas primena: „Tai ieško Meilės Centro / Savy pasiklydęs žmogus!” (eil. „Centras“).  O šešiolikmetis poetas jau pasirinkęs tęsti Lietuvos partizanų  kovą už laisvę taikiu būdu liudijant tiesą, priešinantis melui ir prievartai:

Nenuliūski drauge mano,
Laisvę prisiminęs,
Mes – beginkliai partizanai
Pogrindžio Tėvynės

Taip buvo perimta ir pratęsta ligi pat Atgimimo pokario partizanų pradėta išsilaisvinimo kova, nepaisant represijų žiaurumo ir grėsmės gyvybei.. Partizaninės kovos prasmė, jų auka prisimenama ir vėliau rašytuose eilėraščiuose „Partizanų kryžius“, „Šulinys“, „Lietuva, 1944–1954 m.“, „Nemirtingumas (Bolševikinio genocido aukoms), „Dar kartą Raitelis Baltas pražydo...“, „Partizano mylimajai, „Nukankintų Laisvės Sąjūdžio poetų atminimui“.

O kokia riteriška ir tauri poeto jaunystės meilė mergaitei –  vienybėje su meile Dievui ir Tėvynei:

„Nepyk, mylima, / Kad meilės liniją / Mano delne / Skaudžiai perkerta kovos linija, / Kur kančios hieroglifais / Parašyta – L i e t u v a, / Dėl kurios vienas kitą mylime“.

Sunku buvo tuometinėje melu apnuodytoje atmosferoje gyventi: „Aš išėjau į tėviškės pašlaitę/ Gėlių ieškot skaisčių ir nesumintų, / O ten tik dilgėlės nuodingos šaipės/ Ir vėjui kiekvienam lig žemės linko“ („Aš išėjau“). Ir skaudžiai atsidūsta: „.:“Kiekvienas purslas netiesos / Mane ugnim nutvilko“ (eil. „Viena Tiesa“)‘.

Žvelgiant į okupuotos tautos žaizdas ir melagingas ją išdavusiųjų šypsenas, ryškiom spalvom nudažytą to meto tikrovės fasadą, slepiantį skaudžią tiesą, autoriaus poezijoje švysteli ir kerta aštrus ironijos kardas eilėraščiuose „Gatvės šlavėjas“, „Fata Morgana“, „Baudžiamojo kodekso motyvais“. Ypač persmelktas graudžia ironija eilėraštis apie poetą, lombarde užstačiusį savo kūrybos sparnus „Sparnai lombarde“:

Laistantis viltis nesėtas
Žemės beginklis sūnus –
Nieko neturi poetas,
Tiktai kūrybos sparnus.

Tačiau kūryba sotus nebūsi: „Reikia ir dainiui valgyt - / Čia ir visa problema“. O pirkėjų netrūksta, tik parduok balsą, tik uždainuok kaip liepia, „o ne kaip šlama širdis“-  būsi sotus ir viskuo aprūpintas. Bet po to nepamiršk dėkingai susimąstyti: „Kas tau tą gerbūvį davė, / Kas, ir – o varge! – už ką?! / Partijai – Motinai Ave / Raito maldinga ranka...“  Kitame eilėraštyje („Poeto lyrai“) poetas klausia: „Sakyk, kas esi ir tarnauji kam tu?“ Ir primena, kad melui tarnaujanti poezija „budeliui uždeda kaukę“ ir šlovina tai, „ką liaudis prakeiks“. Bet juk yra kitokia poezija, kuri „pančius nutraukia / Ir paverčia fakelu dainiaus kankles“. Tik tokią poeziją kurti apsisprendė šios rinktinės autorius. „Poetinis credo“ tai paliudija:

Iš maišto bemiegių naktų
Iš kalinio sapno  troškaus
Eilėraščių syvus sunkiu
Širdis atsigers ir išklaus
Buvimo ir grožio mįsles...

Riteriškos širdies idealistas negali taikstytis su prievarta, jis maištauja: „Aš sukilau – kaip gali tiktai gyvas / Sukilt prieš grabo perspektyvą ateity. / Viršum vilčių apleisto kapinyno / Gyvybės Vėliava švytėjo man skaisti“ („Maištininkas“). Į kovą už laisvę ir žmogaus dvasios orumą veda tikėjimas visos žmonijos Atpirkėju ( „Sutvirtinimas“):

Įsiklausyk: trimitai mūšiui žvanga.
Jaunos širdies šarvai tenerūdija!
Ir ant peties pajutęs Jėzaus ranką,
Iškelki drąsiai kovai kalaviją.

Apie kalnams nešamą slėnio širdį, po ledynais randamas gėles, apie ištikimybę savo svajonei ir jos simbolį – rasotą edelveisą, nemarią viltį, kad svajonė gyva byloja eilėraštis „Neatradau aš laisvužės žemės...“.O tiems, kurie netiki jokiais idealais, siūlantiems laisvę išdavysčių kaina, poetas atrėžia:

Aš per grotas dangaus nematau
O jūs tauškiate man apie laisvę!
Netriumfuokite – vis dar mąstau
Nuraškyt aukštumų edelveisą!

Kokiu skaidriu ilgesiu persmelktas sovietų armijoj 1983-iųjų balandį parašytas eilėraštis: „...Nunešk,  mano sapne – / bežmogės dykynės miraže – / Nunešk iš šių tyrų – / be gėrio žiedų, be teisybės vandens – / į mūsų Tėvynę, / kaip verkiantis angelas gražią, / kur niekas Tiesos /

požeminių versmių neišsems“. O po mėnesio Čimkente, sovietų armijos dalinio areštinėje, nuaidi poeto širdies skundas: „Už norą pasėti ant pilko betono / Tau Lietuva laisvės gelių, / Nuplėšti nuo veido parandžą raudoną – / Belangėj vienutėj guliu.“

Apie tautoje išsaugotą gyvą laisvės dvasią nelaisvės aplinkoje, žmones, nepabūgusius kalėjimo grotų nei lagerių, jų auką liudija eilėraščiai su dedikacijomis: Nijolei Sadūnaitei („Nijolei“), kunigui Sigitui Tamkevičiui (dabar arkivyskupui metropolitui), monsinjorui Alfonsui Svarinskui („Dvasios šaukliams“), Gemai Jadvygai Stanelytei („Gemai. Nižnij Tagilo lageris“), kunigui Juliui Sasnauskui („Juliui. Vilnius, KGB izoliatorius“), kunigui Juozui Zdebskiui („Kunigui Juozui Zdebskiui“) ir kitiems. Poemoje „Kaip laikytis tardymo metu“, persmelktoje skaudžia ironija KGB tardytojų prievartos metodams, primena kovos už laisvę bendražygiams būtinybę branginti vien tai, kas pažymėta Amžinybės antspaudu.

Okupacijos prievartoje, kur „vėl paženklinti gėdingu vergo ženklu“, nors gyvenama su viltimi, kad tai baigsis, nes „viltis baugina retežius“, eilėraštyje „Mes vėl...“ poetas klausia: „Kada, kada? Kokiu keliu skaisčiuoju / Mums laisvė grįš? Kas jai duris atsklęs?“ Laisvės ilgesiu nušvitę jo akys regi viziją, kur „Vėliava trispalvė plevėsuoja bokšte“, švyti skaistus rytas be šešėlio ir ašarų, o širdis pasirengus  „Atiduoti jauną valią, jauną jėgą, jauną protą, / Kad tik amžinai Tėvynei jis liepsnotų, / Kad tiktai Tėvynė mirus prisikeltų /  Ir Velykų trečią rytą varpas skelbtų: / Kelkitės visi, kuriems nužudė kūną, / Kelkitės, dvasia gyvena ir nežūna...“

Pogrindinėje kunigų seminarijoje pasirinkęs dvasininko kelią, poetas visa širdimi panyra į dvasios gelmių mistiką ir savo dvasinę patirtį įprasmina poezijoje. Nepaprastai ji gelminga skyriuje „Gerosios žinios duona“, kur kiekvienas eilėraštis pradedamas citata iš Evangelijos. Štai eilėraštis „Lietuvai“ su moto: „Neverkite! Mergaitė nėra mirusi, o tiktai miega“ / Lk 8,2:

Pasakyk, kad Ji nemirusi, tik miega,
Pasakyk, o geras Dieve, pasakyk...
Neša vėjas sibirinį sniegą,
Beria į užmerktas Jos akis...

Eilėraštyje „Velykoms auštant“ – begalinis tikėjimas ateitimi, nes „Veda Dievas-Žmogus, / Tuos, kur mirė nuo kulkų, / O su jais – atpirkta Lietuva“. Tvirtą autoriaus pasitikėjimą dieviškuoju Kūrėju skelbia eilėraščiai „Man reikalingas Dievas“, „O Marijos Sūnau...“, „Šitas mėlynas dangus...“, „Kaip norėtųs apglėbt šitą žemę...“,“Po Komunijos“, „Lietuvio sapnas“, „Mano siela verkia...“ Ypatingo skaidrumo eilėraštis „Jėzau, Tu skaidri dangaus mėlynė...“:- su moto iš Evangelijos: „...nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti! Jn 15,5: „Jėzau, Tu beribis vandenynas. / Aš – banga varsota nerami. /Atitrūkus nuo Tavos krūtinės, Nėr manęs ir spindesio many“. O koks viltingas: „Tėve! Lino žiedo ir laukų ramunės Tėve...“:

Tėve! Dykuma ir bevandenės smėlio rievės,
Bet pro dulkes Tavo meilės stulpas, Tėve,
Į šaltinių tolią žemę atsišliejęs,
Mūsų mažą Lietuvą švieson išves!

Egzistencijos gelmė atsiveria eilėraštyje „Po mano langu vėl vešli aguona žydi...“ Tačiau jos spalvingas grožis „rytoj be garso nubyrės“ – primena poetas, - dulkėm virs nuostabūs dangoraižiai,  nebaigtas poeto kūrinys – pelenais, nes  visa „išslysta mums, subyra...“ Išlieka gyva tik dvasia, viltis ir tikėjimas Esančiuoju, Tuo, kuris pasakė: „Kas tiki mane, / nors ir numirtų, bus gyvas“ / Jn 11,25.

Lietuvą mylintis poetas - krikščioniškai atlaidus. Jis nekerštaus už patirtas kančias: „Aš nepakelsiu kalavijo, Lietuva, / Nešauksiu – Keršto! – tavo budeliams / Tik melsiu Jėzų, kad mana galva / Priimtų kirtį, kulką, tau nugludintą“. Palaiko tikėjimas ir pasitikėjimas amžinąja Meile: „Spygliuotas vielas kaip voratinklį nudreskia Meilė - / Ir Jėzaus vardu spinduliuoja žydrynė aukšta/ Kaip vizija žydintis sodas į kameros sapną ateina. / Jau velkasi marškinius Krikšto lietuvių tauta.“.  

Lietuvoje pradėjus trūkinėti prievartos grandinėms, prasidėjus Atgimimui, Robertas Grigas aktyviai dalyvauja Sąjūdžio veikloje. 1991-jų Sausio 13-ąją jis budi Lietuvos Aukščiausioje Taryboje, čia laiko Šv. Mišias, malda ir savo bebaimiu ryžtu stiprina parlamento gynėjų dvasią. Rašo neatšaukiamos kovos už laisvę dvasia įkvėptus eilėraščius:

Dainuojam Lietuvai, Lietuvai, Lietuvai –
Ne sąjungai, ne reichui ir ne unijai...
Po jų visų mes Jos vaikai išliekame
Ir nieko svetimo Jinai neįsisūnija.

Iš tiesų tuomet jau buvo įmanoma laisviau atsidusti ir dainuoti, nes „...plyšo antkapis, prislėgęs / Uždusinto tiesos šaltinio lūpas. / Tėvynės skliautą šilkas jau apglėbęs - / Geltonas, žalias ir raudonas – supas“ ( „Mus niekino, mus trypė...“)

Kas ypač žavi poeto Roberto Grigo asmenyje ir poezijoje? Idealizmas ir drąsa būti kitokiam, kovoti už tiesą nebijant rizikos, nei aukos. Ryžtas neišduoti savo idealų net grėsmingiausiose aplinkybėse, visa tai išsakant ir poetiniame žodyje. Tai savita, kitokia poezija (pačia geriausia prasme) . Dabartinės poezijos chaotiškame, drumzliname sraute ji švyti kaip iš jūros gelmių išplautas gintaro grynuolis. Pats poetas nuolat jaučia savo dvasios ir pasaulėjautos gelminį kitokiškumą šiame sutrikusiame pasaulyje. Apie tai jis kalba ir 2006 metais rašytame eilėraštyje  “Per Suomių įlanką didžiulis mūsų laivas…”:

Ten griežė muzika, ir sukos ramios poros,
Bet, supdamasis vienišo skraiste,
Iš naujo suvokiau: poeto sielos norai
Be atskambio tiek jūroj, tiek krante.

Šis ketureilis iš didelio pluošto jau kitokios tematikos eilėraščių buvo skelbtas poezijos publikacijoje gražiu pavadinimu „Žaidimai Dievo laukuose“ ( žurnalas „Ateitis“, 2007 m., Nr. 6 ). Tai būsimo naujo rinkinio tekstai.

Rinktinė „Benamės svajos“ – kovos už melu nesuterštą tiesą, žmogaus ir tautos orumą bei laisvę vientisas metraštis. Nušviestas ypatingos meilės Dievui ir Tėvynei, žmogaus sielos ir gamtos grožiui. Tai retos ištikimybės dvasinėms vertybėms pavyzdys, liudijantis ne tik dabarčiai, bet ir būsimoms kartoms skaudžią XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos istoriją, jos pasipriešinimą prievartai ne iš sausų faktų, o iš visa tai išgyvenusios ir juos peršvietusios poeto širdies šviesos.

Knygų lentyna.