Literatūrologei Audingai Peluritytei visai pagrįstai kilo klausimas: „Kaip reaguoti į knygą, kuri nėra nei grynoji proza, nei poezija, nei dienoraštis, nei eseistika, o tik labiau mintys apie šį bei tą, bet po truputį, ir kuri pati reaguoja į kitų žmonių mintis, šiek tiek ir po truputį, ir jei tos mintys taip pat nėra „grynos“? Percituotos, perfrazuotos, permąstytos“. (Literatūra ir menas, 2013-09-20, p. 10).

Šis klausimas suformuluotas Donaldo Kajoko Lapės gaudymo recenzijos pradžioje. Toks pat gali kilti ir skaitant kitą knygą – Aido Marčėno Sakinius (abi šiais metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Išties, kaip reaguoti, t.y. į kokią vazą merkti šias tekstų puokštes? Kas tai? Nes ir Lapės gaudymo paantraštė „eseistinės užsklandėlės“, ir Sakinių – „menkoji eseistika“ regis radęsi norint išsisukti iš keblokos padėties: na, ne eseistika tai, bet ką čia tokio sugalvojus?

Ir prisiminiau prieš penketą metų Šiaurės Atėnuose buvusį Lauros Laurušaitės straipsnį apie latvių literatūros problemas „Nauja fazė – postliteratūra?“ (2008-04-11, p. 3). Esą rašytojai kuria ne literatūrą, o tekstus; kultūros padangėje atsiranda NLO – neatpažįstamų literatūrinių objektų, žanriškai neidentifikuojamų kūrinių; ir tai įvardijama kaip postliteratūra. Latvių literatūros vertintojai į šitą post- tada žvelgė skeptiškai. Bet ir jau mūsų kultūrinėj spaudoj 2006-ų pabaigoje kilusioje diskusijoje apie postfotografiją buvo klausiama, ar post- karalius neliks nuogas.

Keblu, sunku tiksliai įvardinti reiškinius, bet vis dėlto be vardų vargu ar galima apsieiti. Agnė Narušytė tada pastebėjo, kad postfotografijos kūrėjams įdomiau ne fotografuoti, o mąstyti apie fotografavimo procesą. Perfrazuojant galima būtų formuluoti taip: postliteratūra – tai pačių rašytojų mąstymai apie savo ir kitų tekstus – ir rašytinius, ir sakytinius, ir sapnuotinius, ir gyventinius. Postliteratūra savo prasmę įgauna per santykį su literatūra; tai ne vertinamasis apibūdinimas, – greičiau erdvinis; juk post scriptum turi prasmę tik tada, kai yra scriptum – kūrinys, laiškas ar kokia kita užrašyta ir perskaityta žinia.

Painokai susidėliojo mintys, sunkokai sekės mėgint atsakyti į Audingos Peluritytės iškeltą klausimą, bet norėjos.

۩  ۩  ۩

Aido Marčėno Sakiniai, fiksuojantys nutikimus, ištikimus, netektis, prisiminimus, sapnus ir kitokias patirtis iš gyvenimo ir iš galvos, gali būti perbėgti akimis tik mėginant minti mįsles (homoseksualus jaunystės draugas režisierius – kas?), džiūgaujant ar piktinantis vienu ar kitu pasažu („Trisdešimtmečiai. Deividai ir Žydrūnai“), t.y. paviršiumi.

Bet ir tas paviršius gali blykstelt visai kitaip. Yra tiesos teiginyje, kad „[t]okie rašinėjimai, jei stengiesi nefantazuoti, įdomūs tiek, kiek įdomi rašančiojo asmenybė“ (p. 80). Rašančiojo, kuris, žinotina, labai vertina savo autoironiją ir yra šiek tiek linkęs į mazochizmą („Aš nerašau. Rašinėju. Savo nemalonumui“, p. 48; arba: „Atvažiavau čia [į Vieną] rašyti – nežinia ką, nežinia kam, nežinia kodėl“, p. 254).

Visai kitaip Sakiniai (ne visi, aišku, kai kurie) veriasi, jei juos skaitai kaip tuo pat metu, 2010-2012, rašytų eilėraščių rinkinių Dievų taupyklė ir Ištrupėjusios erdvės savotiškus post scriptumus, posteilėraščius, pratęsinius. (Beje, Ištrupėjusiose erdvėse poetas jau citavo savo dar neišėjusius Sakinius, net motto iš ten: „Skaitytojas man nerūpi. Todėl jį ypač gerbiu“.)

Štai Marčėno tanka – „sankalba: Joną Strielkūną atminti“:

„čia tu rajono

centras,

              strielčius taikliausias,

talpus vytury...

žiemet

             tave sutikau

jūroje, virš ledynų“

(Ištrupėjusios erdvės, p. 114)

Naujažodžio žiemet kilmė ir reikšmė paaiškinta ir rinkiny, cituojant būsimus Sakinius, bet mintys, praskleidžiančios eilėraščio erdvę ir prasmę, tik ten – ir ne visai rimtai, ir rimtai:

„Didieji lietuvių poezijos kontekstai vis labiau anapusybėje – ten jiems ir vieta; gal ir gerai, kad greitai tikroji poezija, kaip praėjusio amžiaus devyniasdešimt ketvirtaisiais Sigio išpranašauta, bus mirusiųjų“ (p. 59-60; sužaista Parulskio eilėraščių rinkinio pavadinimu – Mirusiųjų).

Prie daugelio Marčėno sakinių gali sustoti, prisiminti jo anksčiau sukurtus eilėraščius ar ciklus (tarkim, skirtą a.a. tėvui), juos vėl perskaityti, tada grįžti prie naujausios knygos. Sakiniai, kaip tęsiniai, kaip tęsinių tesiniai, kaip priedurai, kaip atsklandos ar užsklandos. Kaip post-.

۩  ۩  ۩

Dar neatsivertus, o tik pamačius naująją Donaldo Kajoką knygą Lapės gaudymas iškart prisiminė, manau, vienas geriausių jo eilėraščių – paskutinis iš rinkinio Karvedys pavargo nugalėti (2005):

„tokią gilią tokią šaltą žiemą

kai ne garas virto iš burnos

bet žirafos laigančios ražienom

salos ir fregatos burių nėriniuos

ėjo vaikas pamiške, pasukęs

ilgesniu keliu ir tuos vaizdus

matė tik jį lydintis lapiukas –

baltas baltas baltas tris kartus“ (p. 96)

Užaugo lapiukas, – šyptelėdamas pagalvojau; o atsivertus knygą paaiškėjo, kad kitą lapę autorius turi galvoj:

„lig šiolei kartais aš sapne vejuos

raudoną lapę, vėjas, lietūs merkia

staiga sustoju paupy – ai, tuščia jos...“

Lapės gaudymas – tai gaudymas nesugaunamo, nes ta „smailianosė laputaitė, pati sau pakankama“ (p. 34) ir yra pati poezija.

Kajoko tekstai randasi labiau iš buvimo, mąstymo, nors ir gyvenimo atšvaitų esti (ne tik Laozi, ir Darius Kuolys šmėkšteli). Skaitant Marčėno ir Kajoko knygas viena po kitos, paaiškėja, kad ir jos viena su kita kalbasi. Ne tik kolegos asmenvardis paminimas; abu cituoja patys save (Kajoko užrašų epigrafai iš kitų jo užrašų, „vėjais paleistų menamų užrašų“, tarsi norint pasakyti, kad tas rašymas ar rašinėjimas – nuolatinis, lyg ir be pradžios, lyg ir negalintis būt baigtas), abu vis grįžta prie, tarkim, Alfonso Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentų arba neakivaizdžiai konversuoja su Valentinu Sventicku; abu fiksuoja sapnus ir abu pasitelkia „Google“.

Bet ne tai svarbiausia. Manyčiau, Kajoko Lapės gaudyme yra užfiksuota abiems kūrėjams esminė mintis:

„Žmogaus žodynas, sakinio konstrukcijos, frazės linijos, pauzės, intonavimo niuansai etc. Čia aš turiu galvoj štai ką: kaip kalbame, tokios yra ir mūsų vidinės, gelmiškosios struktūros. Kalba jas išduoda.

Itin prasta, skurdi šneka arba priešingai – perdėtai puošnios, šalutiniais sakiniais bei paragrafais apipintos, tačiau iš esmės tuščios, bemaž nieko nereiškiančios retorinės figūros (dažno politiko, valdininko kalbėjimo maniera) – ženklas, kad žmogui metas dėl kažko rimtai susirūpinti.

Paprasčiau sakant, kalba yra vidinės ligos ar sveikatos diagnostika“. (p. 100)

Būtent santykiai su kalba yra svarbiausi kiekvienam tikram rašytojui, ir visai nesvarbu, ar tokias, ar kitokias, ar tokias-kitokias knygas (p. 107) jis rašo. O skaitytojui – galimybė pasitikrint, kokia kalba jam artimiausia, kokia reiškiamos mintys jam suvokiamiausios ir labiausiai žadinančios paties mąstymą.

Suprantama, skaitytojas negali būt rašytojo alter ego, bet jo kūrybos (ir nemažai) turi būti skaitęs. Kitu atveju, tokio pobūdžio knygos kaip Marčėno Sakiniai ar Kajoko Lapės gaudymas liks skaitytojui uždaras pasaulis, poetų fiksuotas tik sau.

Post scriptum. Donaldas Kajokas: „Literatūroje įmanoma viskas. Galima netgi visiškai kerėpliškai nukreivuliuoti į lankas, bet net ir šiais laikais pageidautina laikytis vienos sąlygos – talentingai“ (p. 27). Lapės gaudymas ir Sakiniai – neabejotinai talentingi nacionalinės premijos laureatų nukreivuliojimai, kuriuos, jei norim, galime vadinti ir postliteratūra.

Knygų lentyna.