Ana Audicka






Radvilavičiūtė, Giedra. ŠIĄNAKT AŠ MIEGOSIU PRIE SIENOS. – Vilnius: Baltos lankos, 2010.  – 228 p. – ISBN 978-9955-23-332-9.

Borgeso šešėlis

Apie ką paskiausioji, t. y. antroji ar trečioji, Giedros Radvilavičiūtės knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“? Pirmoji – bendras „romanas“ su kitais keturiais rašytojais „Siužetą siūlau nušauti“ (2002), antra – „Suplanuotos akimirkos“ (2004). „Pro neobjasnimuju pečial“, – sako pasakotoja. Tinka ir rašytojos knygai. Šiuo aspektu ji tęsia „Suplanuotų akimirkų“ prasminę stilistiką. Paskutinioji baigiasi ilgu atsisveikinimo monologu apsakyme „Nekrologas“. Viena moteriškos lyties būtybė laidoja kitą moteriškos lyties būtybę, aptardama jų tarpusavio skirtumus ir panašumus. Pėdsakai, kas čia apie ką kalba, taip greitai neišaiškėja. Atrodytų, kad rašytoja prieš laiką marina ir laidoja savo pasakotoją. Bet gali būti ir atvirkščiai – lyg ir pasakotoja siekia atskirti save nuo rašytojos. Bet gali būti ir taip, kad viena naratorė sako atsisveikinimo kalbą kitai naratorei. Pagrindinės perspektyvos vieta ima nykti. Kai ji ima sutapti su ta, kuri veriasi, nužengiant iš senojo prarastus namus menančio veidrodžio (o iš tiesų, pagal Cocteau „Orfėją“, gali būti, kad iš negrįžtamai praėjusio laiko – mirusios praeities), tada neaiški tampa pasakotojų ir jų antrininkių skirtis. Pasakotojos sudvigubėja, gal net sutrigubėja. Kas gi mirė? Atsakymas tampa detektyvu.

Įžvelgiu pirmąjį skirtumą tarp knygų „Suplanuotos akimirkos“ ir „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Pastarosios tekstų siužetas daug sudėtingesnis, sumanymas sąmoningai slepiamas nuo skaitytojo, pasakotoja tarsi Borgeso labirintais vedžioja skaitytoją savo namo koridoriais, dvigubais išėjimais, kiemais, kur tarp pridžiaustytų skalbinių išėjusieji išnyksta. Apsakyme „Esminiai pokyčiai“ ši sudėtinga struktūruota erdvė iš esmės skirta tam, kad jos dėka pasakotoja, planuodama savo kelionę į anapusybę, išsiveržtų anapus šio pasaulio, sugrįžtų atgal į prarastą laiką – tarsi įžengtų atgal į veidrodį iš apsakymo „Nekrologas“. Tekste „Notarų kontora“ tokiu mistiniu nuotykiu tampa staigus notarų kontoros išnykimas iš realybės pasaulio. Pirmą sykį čia apsilankiusi pasakotoja įsimena notarės žvilgsnį: „Notarė pritardama pažiūrėjo į mane, ir aš kankinamai negalėjau surasti palyginimo jos labai įsidėmėtinam drumzlinai pilkų akių žvilgsniui apibūdinti“ (p. 180). Ką slepia notarės žvilgsnis, suvokiama pasakojimo pabaigoje, kai pasakotoja, duodama išmaldą, dėmesingai pasižiūri į sėdinčios moters veidą. Tai, ką ji ten pamatė, mano galva, ir yra tikrasis šio rinkinio slaptas veikėjas. Apsakymo „Tostas“ intriga – netikėtai senamiestyje išnirusi besibučiuojanti pora. Ar iš tiesų komplikuotesnei siužeto struktūrai galėjo turėti įtakos Borgesas? Autorė Radvilavičiūtė, „Šiaurės Atėnuose“ aptardama C&P fenomeną (2007 06 09, Nr. 22), nors ir nebando aiškintis, kodėl Borgesas mirė būtent 2006-aisiais, bet įspėja, kad smurtinės mirties grėsmė buvo iškilusi tai konstatavusiems personažams C&P: „...sulaukusi dar ne J. L. Borgeso amžiaus, visiškai sutinku su viena jo, 60-mečio mintimi: „…mano amžiuje sutampančios ir naujos mintys yra ne tokios svarbios, kaip tai, ką laikai tiesa.“ Autorė konstatuoja, kad apie „Smėlio knygą“ C&P atsiliepė beveik palankiai, jei būtų kitaip, tai „juos reikėtų nušauti kaip primityvų siužetą ir palaidoti su derama pagarba“.

Tačiau knygos pasakotoja, manau, su tuo nesutiktų. Jeigu jau kokia vyriškos lyties būtybė ir galėjo turėti šiokios tokios įtakos jos sprendimams ir apsisprendimams – tai tik Nabokovas. Kritikui įsijautus į detektyvinę atmosferą ir įkyriai sekant teksto pėdsakais, netikėtai galima pastebėti kai kur šmėžtelint šiokius tokius Aido Marčėno poezijos atšvaitus. G. Radvilavičiūtės pasakotoja žiūri į savo retai varstomas buto duris ir mąsto, kad pro jas išėję artimi žmonės kažkodėl nebegrįžta, išnykę už išdžiaustytų skalbinių. Panašus praradimo motyvas suskamba ir Aido Marčėno eilėraštyje „Durys meilei išeiti“: „durys meilei išeiti, mylėti / yra tokios mažos durelės / į sodą apleistą“. Gali būti, kad tai – pasaulėžiūrų paralelizmas. Tačiau G. Radvilavičiūtės fragmente lyrizmo mažai. Daugiau – detektyvo: „Be žinios. Kartais net įtardavau (bet, aišku, niekam negali to sakyti), kad ant skalbinių virvės jie pavirsta paklodėmis ir užvalkalais“. Tačiau Vincentas Czyzas, recenzuodamas rinkinį Best European Fiction (Dalkey Archyve Press, 2010), kuriame buvo publikuota ir G. Radvilavičiūtės novelė „Teksto trauka“ (The Allure of the Text) išskiria būtent jos ramų lyrizmą (žr. World Books Review).

Vienu užsimojimu visų G. Radvilavičiūtės rašymo ypatybių neapsakysi. Geriausiai tam tiktų ne analitinė išvada, o metafora, pavyzdžiui, prilyginimas fizikinei lygčiai. „Konceptualiai tokia pat elegantiška kaip fizikinė lygtis, įtraukianti pasakojimus į pasakojimus, išryškindama teksto ir realybės tarpusavio žaismę lygiai kaip ir pasiūlydama grynakraujus charakterius (flesh-and-blood characters), įtrauktus į daugiasluoksnį naratyvą, „Teksto trauka“ yra puikiai parašyta“, – teigia tas pats V. Czyzas, pabrėždamas, kad G. Radvilavičiūtės kuriamas metalygmuo, kuriame sąmoningai reflektuojamas pats rašymas, yra viena šiuolaikinės Europos prozos ypatybių. G. Radvilavičiūtė čia, mano galva, galėtų su V. Czyzu polemizuoti: tame pačiame rinkinyje ji prisistatydama deklaravo, jog mananti, kad nėra jokios europietiškos prozos, o yra tik gera ar bloga literatūra.

                               Vienatvės anatomija

Šioje G. Radvilavičiūtės knygoje dar aiškiau nei ankstesnėse apsibrėžtas dviejų pagrindinių egzistencijos palydovų – mirties ir vienatvės – literatūrinio įprasminimo motyvas. Jau „Suplanuotose akimirkose“ vienatvės tema skleidėsi iš įvairių perspektyvų: konstatuojant jos pradmenis pačioje pasakotojos asmens intencionalumo struktūroje: „Vaikystėje žaisdavau viena. Įprotis išliko. Nors dabar kartais irgi žaidžiu su savimi. Kortomis, šachmatais ir fantais“ („Suplanuotos akimirkos“, p. 99). Vienatvė išryškėja ir per esmiškai dviejų skirtingų lyčių santykiuose glūdinčią nesusikalbėjimo lemtį: „Bet koks santykis baigiasi. (Ims nervinti smulkmenos, pavyzdžiui, tai, kad tu prirašytą lapą lankstai pirmyn skersai, o jis – išilgai.) Liksi vienui viena. Niekas be nieko. Vienatvė grįš su nepelnytomis palūkanomis“ (p. 74). Pasakotoja, negailėdama savęs, atšalimą tarp lyčių demaskuoja tarsi peilio kirčiu dar ir laiko pritiksėtais motyvais: „Važiuoti su nepažįstamais vyrais nebijau, nes jau keleri metai esu praradusi lytį. Niekas manęs intymiai (kaip žiurkės numirėlio), nepuola“ (p. 113). Vienatvė palengva tampa būtina kaip „perpildyto“ gyvenimo dėsnis: „Einant senyn, galima bendrauti tik su tyla ir atmintim. Gyvų žmonių reikia vis mažiau ir mažiau“ (p. 62). Tačiau pasakotoja vis dar valiūkiškai šmaikštauja: „Parodoj apžiūrėjau įdomiausius eksponatus – vyrus, besirenkančius meškeres“ (p. 101) ar ristele bėgdama Katedros aikšte savęs retoriškai paklausia: „Negi nepribėgsiu savo biografijoje ko nors linksma?“ (p. 50).

Vienatvė knygoje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ tapoma naujomis spalvomis. Ji pamatoma ir kaip interiorizuota sąmonės būsena. Pasakotojai kelis kartus į galvą ateina mintis, „kad žmogų sendina ne metai, bet suvokimai“(p.36). Vienatve nesibodima, vienatvė – prijaukintas, šiltas, patikimas buvimo pasaulyje būdas: „Man patinka, kai iš visų kontaktų mieste telieka vėjas ir praeivių batai. Iš visų pasirinkimų – vienatvė.“ Kita vertus, apsakymas „Tostas“ nuosekliai išplėtoja ankstesnėje knygoje pastebėtą („Bet koks santykis baigiasi“) motyvą. „Temperatūroje pagal Celsijų, visa kita – pagal Lincą“ per vienišosios(-ojo) kelionę į svetimą miestą siekiama parodyti kelionės per pasaulį apskritai vienatinį pobūdį. Knygoje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ kūrybos tema galiausiai susivienija su tokio pat pobūdžio mirtimi, tuo įgaudama ir metafizinio svorio („Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“).

                                 Katarsis

Apsakyme „Teksto trauka“ pasakotoja formuluoja keturis teksto patrauklumo kriterijus. Ties penktuoju sustoja – taip užmegzdama siužeto intrigą. Siūlau įtraukti ir šeštą patrauklumo kriterijų, kuris lyg ir praslydo pro pasakotojos akis. Tekstai neabejotinai patrauklūs, jeigu skaitytojas nejučiomis ima tapatintis su pasakotojo(-os) patirtimi, savanoriškai prarasdamas estetiniam išgyvenimui būtiną distanciją. Aukščiausias tokio tapatinimosi taškas – kai skaitytojas ima juoktis, arba, netikėtai pats sau, apsiverkia. Ir tai nutinka tik tada, kai rašantysis tokio efekto niekaip nesiekia, sąmoningai nei graudina, nei linksmina. Kai kurie G. Radvilavičiūtės tekstai patrauklūs dar Aristotelio pastebėtu, bet šiuo metu nepelnytai primirštu kriterijumi – jie geba sukelti skaitančiųjų katarsį. Jūratė Baranova, aptardama esė antologijos rinkinio „Cafe-Tabac“ švedų kalba prezentaciją Švedijoje, rašė: „O Kristianstade galerijos savininkas ir literatūros kritikas Thomas K. tekstus skaito taip, kad publika ima juoktis. Ir jam pačiam, atrodo, smagu. Giedros R. tekstas apie kelionę į Taliną ir storąją Margaritą, kurį ji pati laiko labai liūdnu, sutinkamas taip, tarsi čia būtų prezentuojamas koks Woody Allenas. Publika skamba juoku.“

Rašytojai, sugebantys prajuokinti savo skaitytoją, mato realybę kaip daugiasluoksnę, daugiabriaunę ir pačiu netikėčiausiu momentu sugeba žaismingai keisti skirtingus jos rakursus, išgaudami netikėtumo efektą. Matyt, tas sukeistų perspektyvų sukeltas netikėtumas ir juokina, kaip, pavyzdžiui, apsakyme „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“. Savitarnos parduotuvėje, pasakotoja prisėda ant plastikinių krepšių iškratyti bato. „Atsidarė veidrodinės durys ir pasirodė apsauginis. Žiūrėjo tik į mane: įsivaizdavau rytdienos laikraščio penktąjį puslapį: „iš pradžių tarp jų kilo žodinis, o vėliau fizinis konfliktas“. Čiupinėdamas raktus tarp pirštų paklausė: „Ponia, ko nors laukiate?“ „Laukiu, – atsakiau. – Insulto kaip brolio. Ir cukraligės – kaip sesers.“ Dar pagalvojau, kad jei iš manęs dabar jis norės atimti motinystės teises, aš jų neatiduosiu.“ (p. 42) Scena aprėpia ir istoriją parduotuvėje, primenančią pono Byno nuotykius, ir jos įvairialypį atspindį pasakotojos sąmonėje. Pasakotoja reaguoja, kaip A. Andriuškevičius pasakytų, „kandies judesiu“. Jos dėmesys nepaprastai judrus: ji mato apsauginį ir numato galimą jųdviejų santykio perspektyvą rytdienos laikraštyje, kalbasi, samprotauja ir galiausiai – viską užkerta netikėtu apsisprendimu, niekaip nekoreliuojančiu su esama situacija, bet aprėpiančiu platesnį siužeto kontekstą. Juk iš tiesų ji, kaip atseit dera rašytojai, ieškančiai naujų potyrių, išeina į pasaulį ieškoti siužeto romanui, nešina brendžiu. Jei skaitytojas humoro jausmo neturi (nesvarbu, ar jis profesionalas, ar mėgėjas), slaptą G. Radvilavičiūtės tekstų žavesį sunkiai supras.

Nepaisant gebėjimo juokinti, rašytojos, ne tik – pasakotojos, tekstai yra „pro neobjasnimuju pečial“. „Ilgame pasivaikščiojime ant trumpo molo“ matome sceną, kai pasakotoja grįžta namo ir kalbasi su dukra. Skambinusi moteris, kaip duktė sako – „boba“. Prisistačiusi močiute, bet juk močiutė senokai mirusi. Sakiusi daugiau nebeskambins, nes paskambinti iš ten leista tik kartą. Taip užuominomis tekste atveriama neišvengiama gyvųjų ir mirusiųjų atskirtis. Tokie dalykai sunkiai išaiškinami. Jie arba atpažįstami, arba ne. Tačiau būtent jie giluminės vienatvės patirtį kaip pamatinį atskaitos tašką tolimesnei pasaulio sąrangai aiškinti paverčia paradoksaliu socialumu. Aklieji, išlaikydami vienas kitą atmintyje, pasisveikina ir atpažįsta toje naktyje savuosius, sako J. Derrida. Vienišieji, ko gero, taip pat nežinia kaip susišaukia. Ilgesys atsako į ilgesį.

                                  Žvilgsnis iš šono: personažai

Iki šiol apie G. Radvilavičiūtės kūrybą čia buvo kalbėta žvelgiant iš pačios pasakotojos siūlomo vidujybės rakurso, t. y. sekama tuo, kaip pati pasakoja suvokia, vertina save ir pasaulį. Tačiau galima pažvelgti į jos sukurtą pasakotoją iš išorinės perspektyvos, ne tik kaip į save reflektuojantį, bet ir kaip į pasaulyje veikiantį asmenį, kaip į personažą tarp personažų. Vienatvės šmėkla išsisklaido kaip dūmas, nors pasakotoja deklaruoja, kad jos neišvengiamą vienatvę tarsi ranka nubrėžtą ratą neišgąsdindamos gali peržengti tik trys būtybės – katinas, vaikas ir Niekas („Esminiai pokyčiai“, 102). Jos artimieji esą „saulė ir vėjas“, „apakę nuo senatvės senamiesčio rūsių langai“, tuščias polietileninis maišelis, sekantis ją, „einančią tiltu, kaip perkaręs šuo. Spynos ant Užupio tilto su išgraviruotais mylimųjų vardais. Visi mirštantys...“(„Tostas“, p.50), bet, žvelgiant iš šalies, matosi, kad pasakotojos gyvenimas tiesiog aplipdomas kitais žmonėmis. Ir ne vien grįžtančiais iš atminties, tokiais kaip mirusi motina, toli likusi Eleonora Dulkė, nutolęs vyras, laiku neatpažinęs šikšnosparnio, močiutė, sukdavusi siūlus ant senelio laiškų, rašytų kitai moteriai, ar J. D. Salingeris, parašęs apsakymą „Susipažinkite: Simoras“. Romos stoikas Epiktetas rašė: „Žodis „vienišas“ reiškia, kad kažkas neturi pagalbos ir norintieji gali jam kenkti. Tad kelionėje labiausiai vienišais laikome save tada, kai pakliūvame į plėšikų rankas. Juk iš vienatvės išvaduoja ne apskritai pamatytas žmogus, bet sutiktas garbingas, kuklus, pasiruošęs padėti žmogus“ (Epiktetas. „Rinktinė“, p. 161). Tais „plėšikais“ gali tapti įvairiausios į aklavietę stumiančios gyvenimo aplinkybės, pagaliau apmąstymai apie mirtį ar tolydus slydimas į beprotybę. Nuo „plėšikų“ tokiais jų apgulties momentais pasakotoją išblaško ne tik personažai, atplaukiantys iš atminties, bet ir dukters, katino, draugių (Mildos), pusbrolio, pusseserių (ir Emilijos, ir tos, kuri gyvena Portlande ir kurios retriveris traukia ją iš vandens, ir tos, kuri nutekėjo į Leningradą / Sankt Peterburgą ir atvyko švęsti savo jungtuvių sukaktuvių), aklo dėdės, tetos, kelionės draugo – rašytojo ontologinė esamybė. Jie visi, kaip Epiktetas sako, „yra pasiruošę padėti“. Nebūtinai tiesiogiai, jie gali atliepti net ir taip, kaip „katinas“ – savuoju egocentrizmu. Juk pasakotojai yra svarbu visa tai, kas jiems nutinka. Ji pati yra „pasiruošus padėti“, todėl net ir jausdamasi „programiškai“ vieniša, niekada negali nuslysti į giluminį autizmą. Apsakyme „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ji atliepia kito vienatvei idealiai taip, kaip tik viena vieniša būtybė yra pajėgi suprasti kitos panašios būtybės godas. Jas pakartodama – panašiu įsivaizduojamu patyrimu, pasibaigiančiu beprotybe, vieniša mirtimi. Vėlgi – apsakymo intriga mezgama dėl kadaise draugei iš Čikagos atvežtos dėžutės. Kokiu būdu? Tegul skaitytojas sprendžia pats. „Sugalvotus siužetus iš karto negailestingai, kaip seną megztinį išardau“, – sako pasakotoja vėlgi iš metalygmens perspektyvos. Čia pat regzdama siužetą, čia pat – jį ardydama.

Vis dėlto G. Radvilavičiūtės kūrybinį credo, mano galva, geriausiai formuluoja ji pati. Kaip autorė. Prisistatydama Jurbarko Šiaurės vasaros forumui 2006-aisiais, ji yra pasakiusi: „Tada, kai atrodo, jog gyvenimas baigėsi, dar lieka nustebimas dėl paprastų dalykų. Kaip neplanuota akimirka. Kaip besitęsianti tikroji biografija.“