„Įsivaizduokite, kad šurmulys už jūsų nugarų – tai miškas“. Taip ištarė aktorė Justina Kaminskaitė ketvirtą mugės dieną, sekmadienį, Vaikų scenoje, Justino Žilinsko knygos „Kaukas Gugis ir kerų karas“ pristatyme.

Šurmulio tikrai būta daug – didžiulė salė ošė. Neįtikėtina, kaip susirinkusius prie scenos paveikė tie žodžiai: ir maži, ir dideli lyg nurimo, lyg patogiau susirangė ant sėdmaišių, lyg ėmė laukti nuotykio. Negaliu ištarti nė vieno žodžio apie knygą, kurios kol kas neskaičiau – nespėjau... Daugybę šiltų žodžių  galiu ištarti apie pristatymą, vykusį  žaismingai, jaukiai, intriguojančiai.

Tuo pačiu metu Forumo salėje (vienintelėje, kurioje filmavo LRT) apie savo knygą „Lukas Šiaudelis deda iš viršaus“ pasakojo Tomas Dirgėla. Norėjau nulėkti ir ten – būčiau spėjusi, jau išmokau tose mugėse persiplėšti į dvi, net tris dalis. Nenulėkiau... Likau ten, kur buvo įdomu. Šiek tiek liūdėdama, kad LRT kameros tokios nejudrios, tokios išrankios, labiau tarnaujančios konjunktūrai, nei spontaniškumui. Galbūt... galbūt... galbūt... pasirinkau Justiną Žilinską, o ne Tomą Dirgėlą tik todėl, kad kaukų pasaulis man kur kas mielesnis, nei krepšinio ,,religija“.

Į Knygų mugę ir tikrai atvykau miškais. Mūsų autobusas iš Ignalinos į Vilnių lėkė žėrinčiais sniegynais, pro šarmotus medžius, pro krūmynus ir jų gyventojus kaukus – atrodė, kad esi kalėdiniame atviruke, žadančiame vilčių išsipildymą. Mes – tai bibliotekininkės, mokytojos, žurnalistės, o dar ir jaunoji karta – gimnazistė, pradinukė... Ar būta vyriškos giminės? Taip, būta. Mus vežė vairuotojas. Tik tiek.

Nieko keista, kad vyriškos giminės tarp gausiai susirinkusių konferencijų salėje pasigedo rašytojas Selemonas Paltanavičius. Vyko diskusija „Interaktyvios knygos – priemonė vaikus paskatinti skaityti?“. Tiesą sakant, net neįtariau, kad knygų, kuriose iliustracijos ,,atgyja“, išleista tiek daug: leidykla „Nieko rimto“ išrikiavo gal septynias. Esminiai diskusijos klausimai šie: ar tokios knygos paskatins skaityti? O gal priešingai – dar smarkiau vilios ne į rašytinių tekstų, o į vizualių technologijų paviršinį pasaulį? „Ar knyga ilgainiui netaps vien nuorodų rinkiniu?“ – nerimavo S. Paltanavičius.

Nerimo šešėlis driekėsi ir Seljos Ahavos knygos „Iš dangaus krintantys dalykai“ pristatyme. Šią knygą atidžiai skaičiau, ir ne tik. Palankiai recenzavau savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Mano pasaulėjautai, mano pasaulio matymui tinkanti knyga. Bet ne pristatymas...

Jei Selemonas Paltanavičius nerimauja dėl technologijų dominantės, tai ne todėl, kad tų technologijų neišmanytų. Dar ir kaip jas išmano! Jei aš dabar imsiu burbėti dėl anglų kalbos pertekliaus, tai ne todėl, kad jos nesuprasčiau.

Ir vis tiek: man liūdna ir beveik gėda, kad suomės rašytojos knyga pristatoma vien anglų kalba. Vienintelė iš pristatančiųjų Loreta Jastremskienė prabilo lietuviškai – nuoširdžiai pasidalino knygos skaitymo patirtimi, (ne)lemtais sutapimais jos pastarųjų dienų gyvenime. Tikėjausi, kad bent mažą knygos fragmentą rašytoja pagarsins savo kalba – to neįvyko. Ir pajutau, kad mane pačiumpa toks ilgesys, toks... 

Ilgesys tų laikų, kai Lietuvą mėgo lankyti švedų rašytojai. Dažniausiai tie, kurie kuria vaikams. Kaip jie gerbė, kaip mėgo (kad tik neparašyčiau mylėjo, nors ką žinai...) vertėjas ir vertėjus, persakančius jų pasakojimus lietuviškai, kaip ieškodavome visi kartu bendrų žodžių – keisčiausių sutapimų. Suprantama, kad po knygos pristatymo ar po konferencijos prabildavome angliškai – prie kavos ar dar šio to, kas tiekiama „prie kavos“.

Man slogu matyti garbaus amžiaus ponias, bandančias knygos pristatyme „aktyvuoti“ ausines – jos tikisi, kad išgirs vertimą. Buvau tuo žmogumi, kuris perspėja: neverta ausinių jungtis, jos nebylios. Nejau sakysi: mielos inteligentės, jūs pačios kaltos, kad gimėte per anksti, kad atėjote į pasaulį tais laikais, kai vokiečių, lenkų, rusų, prancūzų kalbos atrodė svarbesnės, nei šiandien dominuojanti anglų.

O dabar, kai jau paburbėjau...

Gyvenu ir ilgokai gyvensiu Rašytojų kampo prisiminimais. Ką žinai, gal ir gerai, kad nebuvo jame tų LRT kamerų. Lyg ir jaukiau, nuoširdžiau... „Pirštai jos neša leliją: Moteris XX–XXI a. lietuvių poezijoje“ – į šios antologijos pristatymą Rašytojų kampe mane pačiupo ir įplukdė mugės srautas. Neplanavau...

Ir patekau į ramią salą, kurioje neramias eiles skaitė aktoriai Jolanta Dapkūnaitė bei Darius Gumauskas – Vytautą Sirijos Girą, Bronę Liniauskienę, Joną Meką, Kornelijų Platelį, Algimantą Baltakį, Vladą Šimkų... Poetė Vitalija Pilibauskaitė skaitė jai svarbią Onę Baliukonę, o vėliau – ir savo kūrybą. Poetas Antanas Šimkus pradėjo nuo Valdo Kukulo, Alis Balbierius nuo Nykos Nyliūno... ir dar galėčiau minėti, vardinti, gerbti sodrų būrį poezijos žmonių, bet svarbiausias – Julius Keleras. Tai jis sumanė šią antologiją.

Ką skaitė pats sumanytojas? Nepasakomą įvairovę: Gintarę Remeikytę, Aldoną Puišytę, Henriką Radauską. Ką veikė tuo metu antologijos leidėjas filosofas Andrius Konickis? Kaip visada – tartum liko nuošalyje, tartum ėjo pro šalį, tartum niekuo dėtas, tartum...

Dar keli malonūs įspūdžiai iš Rašytojų kampo yra itin subjektyvūs. Štai jau savaitė praėjo nuo Knygų mugės, o aš vis dar skendžiu antologijoje „Anykščių glėbyje“ – neįsivaizduoju žmogaus, kuriam tas glėbys nepatiktų. Jame – trisdešimt trys rašytojai anykštėnai. Nejau manote, kad antologijos pradžių pradžia – Antanas Baranauskas? Anaiptol. Knygą pradeda Konstantinas Sirvydas. Ar privalau minėti kitus klasikus? Nebūtinai... Man mieliau minėti primirštus, pamirštus: Petrą Tarasenką, Kazį Inčiūrą, Joną Ragauską...

Rašytojų kampe mano mugė ir baigėsi: sekmadienio vakarą kartu su kritiku Marijumi Gailiumi taršėme ir naršėme Jono Mindaugo Urbono romaną „Šimtmečių melancholija“. Knyga įdomi, verta mūsų dėmesio. Man patiko autoriaus laikysena: ramiai, santūriai atsakė į keblius, kritiškus klausimus.

„Po dvidešimties metų“ – taip rengėjai įvardijo kitų metų mugę. Visai kaip Alexandre Dumas romano pavadinimas... Jį, tą romaną, skaičiau paauglystėje. Ir atrodė man tada, kad dvidešimt metų – tai nepakeliamai daug.

Tikrai daug. Bet pakeliama.