Neringa Mikalauskienė

Per Vaikų knygos dieną tradiciškai surenkamas ir Lietuvoje išleistos vaikų literatūros derlius. Įvairių komisijų nariai dirbo nuo pat 2010-ųjų pradžios: skaitė, knygomis keitėsi, tarėsi ir diskutavo. Atskira komisija analizavo iliustracijas ir išrinko gražiausią knygą ir nespalvotomis iliustracijomis iliustruotą knygą, vertimus svarstanti komisija išrinko reikšmingiausią 2009-ųjų vertimą vaikams, tačiau šiemet nutarta neskirti premijos už vertimą paaugliams.

Lietuvių autorių tekstus vertino septyni komisijos nariai: Kęstutis Urba, Asta Gustaitienė, Loreta Žvironaitė, Loreta Vilkienė, Marius Mikalajūnas, Antanas Šimkus, Ona Kaladienė. Aš šį kartą komisijoje nedalyvauju, tad bandau sėdėti kaip pelytė po šluota, šį bei tą žymėtis ir nekaišioti savo trigrašio (nors tylėti, kai beveik visas knygas esi skaičiusi, tikrai labai sunku...).

Pirmiausia buvo konstatuota, kad 2009 m. vaikų literatūros situacija ne tokia ir bloga. Galima pasidžiaugti, kad geros knygos rašomos ir per krizę. Realistinė literatūra šiemet kur kas stipresnė nei pasakos. Daugiausia įtampos ir ginčų kilo dėl Geriausios metų knygos titulo. Konkuravo trys: Gendručio Morkūno „Velniškai karštos atostogos“, Onos Jautakės „Kai aš buvau Kleo“ ir Kazio Sajos „Septyni miegantys broliai“. Dar paminėtos Rimanto Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“ ir Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštis“. R. Černiausko knygą siūlė tik vienas komisijos narys, taigi ji atidėta į šalį. K. Gudonytės apysaka irgi gana greitai atidėta – tai vis dėlto populiarioji pramoginė literatūra, nors ir nebloga. (Be to, jau palankiai įvertinta Metų knygos rinkimuose.) Skaitant jaučiasi, kad autorė turi patirties. Smagus meilės trikampis tarp mamos ir smuikininko, bet, kaip pastebėjo vienas iš komisijos narių, paauglių rūkymas, sidro gėrimas – jau pernelyg... Vaikų literatūrai šiek tiek didaktikos nepakenktų.

Nežinia, ką daryti su Gendručio Morkūno „Velniškai karštomis atostogomis“ – ji patinka visiems, yra meniškai stipri, tik suaugusiųjų charakteriams gal šiek tiek trūksta įtaigumo, sunku psichologiškai motyvuoti, kodėl dėdė ir teta piešiami tokiomis niūriomis spalvomis. Aišku, tokio keisto meninio sąlygiškumo knygoje galima ir taip... Tačiau kiek padiskutavus, pereita prie Onos Jautakės „Kai aš buvau Kleo“ ir Kazio Sajos „Septynių miegančių brolių“. O. Jautakės knyga skaitoma lengviau, gražus jos stilius, autorė labai perspektyvi ir greitai daranti pažangą: pirmoji jos knyga vaikams pasirodė tik 2003 metais. Įdomūs O. Jautakės knygų veikėjų vyrų paveikslai. Tačiau kartais trikdo personažo vaiko amžius. Kyla klausimas, ar penktokas, koks yra apysakos „Kai aš buvau Kleo“ pasakotojas, tikrai gali susimąstyti, kiek poetų yra rašę apie edelveisą, o ir palyginimas „vakaras bėgo lyg užviręs pienas“ jo lūpose skamba kiek keistokai. Tad čia esama perdėto intelektualumo. Dažna rašytojų (ne tik O. Jautakės) bėda – nejaučiamas pasakotojo vaiko amžius. Vyresnioji karta sunkiai prabyla savo herojaus balsu, ypač jei rašo realistinę prozą. Tačiau kai kurie komisijos nariai pastebėjo, kad šios knygos nebūtina skaityti absoliutaus psichologinio realizmo kodu...

Kazys Saja vaikams kuria nuo 1963 metų, tad jo indėlis į vaikų literatūrą išties nemažas. Savo kūriniuose jis svarsto aktualias vaikams ir jaunimui problemas (čia galima prisiminti filosofinę apysaką paaugliams „Būrimas obuolio sėklomis“ ar jautriai, grakščiu stiliumi parašytą „Ei, slėpkitės!“, skirtą jaunesniojo amžiaus skaitytojams). 2009-aisiais išleistos apysakos „Septyni miegantys broliai“ centre – įvaikinimo problema. Įvaikinimo motyvas mūsų vaikų literatūroje yra palyginti naujas, kaip laiminga pabaiga jis pasirodė prieš kelerius metus išleistoje D. Vaitkevičiūtės apysakoje „Trise prieš mafiją“, o K. Saja vaizduoja paauglio, kuris buvo įvaikintas dar kūdikystėje, savijautą. Ryšys su seneliu šioje apysakoje – vienas gražiausių lietuvių vaikų literatūroje (čia galima būtų prisiminti nebent V. Miliūno „Evalduko metus“). Svarbi ir apysakos veikėjų gamtos pajauta, subtilus įsižiūrėjimas į mus supančią aplinką. Tiesa, kai kurie komisijos nariai ginčijosi dėl apysakos finalo, dėl įterptinės pasakos apie septynis brolius. Tačiau patyrusio meistro ranką akivaizdžiai juto visi.

Karštos diskusijos užvirė dėl alternatyviosios, antrosios, premijos, kuri būdavo skiriama kito žanro knygai nei pagrindinė premija. Pavyzdžiui, jei metų Geriausiąja paskelbiama prozos knyga, tai alternatyviąją premiją gauna poezija. Tačiau kasmet vis aiškiau, kad alternatyviosios premijos skyrimo kriterijai negali apsiriboti vien žanru. Šiemet ją gauti pretendavo Pauliaus Juodišiaus „Puškutis ir žaliojo rutuliuko paslaptis“ – ir tekstas, ir iliustracijos to paties P. Juodišiaus, tad jie harmoningai dera tarpusavy, žavi ir nonsenso poetika, tačiau tai jau nebėra atradimas. Ramutės Skučaitės eilėraščių knyga „Jei nereikėtų skubėti“ – labai graži, bet po „Takelio iš naujo“ jau nebestebina. Įdomiausia – Mariaus Jonučio „Kirminas paukštis“. Jos priskyrimas vaikų literatūrai buvo netikėtas pačiam autoriui. „Aš nerašiau paaugliams, bet jaučiuosi pamalonintas, kad ją taip įvertino specialistai ir pasiūlė Metų knygos rinkimų akcijai“, – sakė jis viename interviu. M. Jonutis – įdomus ir perspektyvus kūrėjas, jo knygoje yra du sluoksniai: alegorinė pasaka, šiek tiek primenanti R. Bacho „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“, ir publicistika bei eseistika, tad pateisinamos kai kurios konkretybės (sakykime, praktinėse užduotyse minimi realūs asmenys). Knyga galėtų būti skaitoma vyresniųjų paauglių – provokuoja filosofinį mąstymą. Pagrindinis siužetas – pasaka. Absoliučiai nepopsinė. Tačiau esama ir minusų: akį rėžia pasakymas „eik tu šikti“ ar patarimas – „susirask draugų ir nueik į alaus barą“. Kalbos taisyklingumas – irgi ne be grieko.

Kalbos kultūra apskritai yra svarbus vertinimo kriterijus. Nemažai griekų pridaryta Skomanto serijoje, skirtoje paaugliams, pavyzdžiui, kablelis net po „kodėl“ dedamas ir panašiai... Niekas iš komisijos nesiūlė apdovanoti V. Račicko knygos „Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama“, kurioje vos ne kas antras sakinys: „Galima sakyti...“ Kaip įmantraus stiliaus kūrėja paminėta Renata Šerelytė. Jos veikėjų šveplavimas ilgainiui pradeda varginti. Charakterius R. Šerelytė sukuria ryškius, tačiau jos knygas skaityti – didžiulis darbas, nors kai kuriems skaitytojams būtent tai ir patinka: anot vienos komisijos narės, jos vaikas pasiėmė žodyną ir tvarkingai visus nežinomus žodžius išsiaiškino...

Debiutinės knygos buvo dvi: Birutės Mar „Marija ir Pūkelis“, Agnės Gintalaitės ir Rimo Valeikio „Pirštų pasakos“. Birutės Mar apysakaitę galima būtų pavadinti poetine proza. Grakštus lengvas stilius, yra gražių intarpų, bet iš debiuto norisi daugiau šviežumo. Kam galėtų būti skirta tokia knyga? Mamoms, auginančioms vaikus. Tik kiek trikdo dažni Dievo motyvai. Ar literatūroje tikrai jų turi būti tiek daug?.. Erzina ir primygtinė didaktika: „Kas yra gerai?.. – Gerai, kai žmonės padeda vieni kitiems“, „O kas yra blogai? – Blogai, kai rūko.“ A. Gintalaitės ir R. Valeikio „Pirštų pasakų“ problema atvirkštinė: argi vaikui toks užsiėmimas – „tuščius butelius surinkti, nuorūkas sušluoti“?.. Atrodo, kad šių tekstų kūrėjai neskaito vaikų literatūros. Sumanymas įdomus: vaikui pasakas seka pirštai, tik kad nė vienos pasakos negali prisiminti. Tad premiją už debiutą buvo pasiūlyta atiduoti dailininkams – galbūt jaunai iliustratorei Martai Žuravskajai, nespalvotais piešiniais papuošusiai Marijos Gripės „Nepaprastą Agnesės Sesilijos istoriją“.

Dramatiška situacija – ir su knygomis mažiausiesiems. Jų daug, bet tarsi nieko ypatinga 2009-aisiais nesukurta. Personažai panašūs: vis pelytė ir pelytė... Jau nusibodo ir veikėjams gyvūnams duodami žmonių vardai, kurių galeriją kadaise pradėjo ir išplėtojo Vytautas V. Landsbergis. Pelytė Zita, skruzdėlytė Birutė, briedis Eugenijus... Kažkuris iš autorių net blusą Izabele pavadino. Tad į apdovanojimą pretendavo kitos knygos: Kęstučio Kasparavičiaus „Baltasis dramblys“ (suabejota, ar tikrai ji mažiausiam skaitytojui?..), P. Juodišiaus „Puškutis...“ (vėlgi – ar mažiausiajam, jei sunki kaip plyta, juk nepakels), Ramutės Skučaitės „Jei nereikėtų skubėti“ ir Paulinos Žemgulytės „Kaip lelijos žydėjimas“ su Arūno Prelgausko iliustracijomis. Ši premija buvo sugalvota turint omeny paveikslėlių knygas, tad iliustracijų kokybė turi būti lygiavertė tekstui. A. Prelgausko iliustracijose yra detalių – vaikui svarbu, kad būtų į ką žiūrėti. Suabejota tik dėl P. Žemgulytės tekstų – kokio amžiaus vaikams jie skirti – patiems mažiausiesiems ar jau vyresniems? Nuspręsta, kad eilėraščių adresatas dvigubas: vaikui daug reiškia melodingumas, jis gal tik vieną kitą žodį supranta ir užtenka, o potekstė turėtų būti įdomi mamai, kuri raidžių nepažįstančiam mažajam eilėraščius skaitys garsiai. Vienam iš komisijos narių net ir potekstė pasirodė šiaip sau. Tada komisijos pirmininkas pajuokavo: „O jei aš tau skaityčiau, o tu paveikslėlius žiūrėtum?.. Klausyk: „Saulutė spindulio ranka paglostė žemę. Žemelė atsimerkė...“ Tokia linksma gaida posėdis buvo baigtas.

GERIAUSIŲ IR REIKŠMINGIAUSIŲ 2009 m. VAIKŲ BEI PAAUGLIŲ KNYGŲ APDOVANOJIMAI