Kartą Ericas Landowskis, kasmet atvykstantis į Greimo centrą skaityti paskaitų, pasakė: „Vilnius – mažas, jaukus miestelis, nes jame nėra aukštų pastatų.“ Turėjo omeny, žinoma, senamiestį, o ne stiklinius pastatus anapus Neries, pretenduojančius vadintis dangoraižiais, šalia kurių vis dar sėkmingai tarpsta Šnipiškių lūšnelės, prieš kelerius metus įamžintos Jūratės Samulionytės dokumentiniame filme „Šanxai Banzai“.

Paryžių taip pat galima pereiti pėsčiomis. Ir ne tais turistų nutryptais maršrutais, nors, tiesa, tenka pripažinti, kad jiems rodomos gražiausios ne tik Paryžiaus, bet ir visų miestų vietos. Pati taip pat neatsispyriau Jėzaus Širdies bazilikos baltumui gilaus mėlynumo dangaus fone. Įėjus į vidų, ji, tiesa, palieka slogų įspūdį: tamsu, smilkinius spaudžia kažkokių smilkalų kvapai. Tartum keista galia iš Monmartro aukštybių būtų per akimirksnį nusviedusi į kalno gelmes. Ieškodamos tokio baltumo Vilniaus danguje, akys krypsta į Trijų Kryžių kalną. O užlipusi ant jo, akimis mėgstu susirasti žalius Romanovų cerkvės kupolus toli toli, anapus Neries, dešiniajame jos krante.

Trūksta man gyvenimo abiejuose Neries krantuose, šiemet netgi iš gėlių sudėlioti užrašai „Aš myliu tave“ – „Ir aš tave“ neišryškėję, tik prie Mindaugo tilto kaštonai dega raudonais žiedynais – visai kaip daugelyje Paryžiaus alėjų gegužės mėnesį. Raudoni kaštonų žiedai ten – įprasta, mums – retenybė. Taip ir traukia akį.

„Nusagstyčiau“ Neries pakrantes ir bukinistų dėžėmis, juk turėtume ką parodyti. Dabar gi didžioji miesto centro atkarpa šalia upės – tiesiog dulkina gatvė. Prie pat vandens rytais gali pamatyti risnojančių sveikuolių ar prie meškerių į kupras susimetusių žvejų, vakarais atsiranda vaikščiotojų – dažniausiai su šuneliais. Arba – sugėrovų, paliekančių tuščius butelius bomžų laimei. Prie Senos pati esu kelis kartus gėrusi vyną. Nežinau, ar legaliai. Tačiau šiltais vasaros vakarais piknikai ten labai mėgstami. Šen bei ten vyksta improvizuoti pasirodymai: kas gitarą brazdina, kas dainuoja ar akrobatinius triukus rodo. Man, žioplei, įdomu.

Paryžius vieno aiškaus centro neturi. Turistai jį turbūt vis dėlto pažymėtų – Luvrą arba Eifelio bokštą, kurio prieigos Trokadero aikštėje prisigėrusios saldžių prancūziškų blynų kvapo, tolumoje sukasi vaikiška karuselė ir turistai vaikų akimis, juodaodžiai pardavėjai žvangina raktų pakabukų geležėlėmis, kaišioja švytinčius lankelius ar spalvotomis švieselėmis žybsinčius suvenyrinius bokštelius. Paryžiečiams tas bokštas beveik rakštis. O miesto erdvės aiškiai dalijamos tik pagal Senos tėkmę: Kairysis krantas (Rive gauche) ir Dešinysis krantas (Rive droite). Intelektualų labiau mėgstamas kairysis – ten kažkada virė menininkų ir mokslo žmonių gyvenimas. Socialistų lyderio, dabartinio Prancūzijos prezidento François Hollande’o štabas irgi ten – kairiajame, netoli Invalidų rūmų. Reikia pastebėti, kad paprasti prancūzai politika domisi. Sakoma, jei nori rasti bendrą kalbą su prancūzu – paklausk, kokią partiją jis palaiko. Atsakys rimtai argumentuodamas. Ir tonas skirsis nuo mūsų politikavimų, kai daug rėkiama, bet mažai pasiekiama. Jei prancūzai protestuoja, tai žino, dėl ko. Prieš porą metų per Paryžių ritosi streikų banga dėl pensinio amžiaus ilginimo. Neaplenkė ji ir manęs: tądien, nupėdinusi į biblioteką pasikeisti knygų, ant durų radau raštelį: „Šiandien nedirbame, išėjome į streiką. Knygas prašome įmesti pro langelį.“ Parašyta ramiu tonu, tarsi bibliotekininkai būtų išėję pietauti. Tiesa, užvalgyti (ne už dyką, žinoma) per streiką galima: gatvėse tąkart veikė lauko virtuvėlės, šalia kurių su rūkytomis dešrelėmis rankose fotografavosi „užguiti“ pensininkai. Eismas buvo sustabdytas nemažoje kelio atkarpoje nuo Bastilijos iki Tautos aikščių.

Jei prancūzai balsuoja – žino, už ką. Šių metų gegužės 6-osios pavakare, per prezidento rinkimus, vėl sėdėjau viešojoje Pompidou centro bibliotekoje, kai per garsiakalbį buvo pranešta: „Dėmesio! Apibendrinus rinkimų rezultatus, aiškėja, kad naujuoju Prancūzijos prezidentu taps François Hollande’as.“ Dauguma skaitytojų pradėjo ploti ir garsiai džiūgauti. Tada pamąsčiau, kad mūsų bibliotekose nei toks informavimas, nei juo labiau – gyva reakcija nelabai įsivaizduojami. O ir bibliotekų gyvenimas nuo lietuviškojo, oi, kaip skiriasi... Apie tai visą pasakojimą galima parengti. Pagrindinė, Nacionalinė François Mitterand’o biblioteka, tiesa, mokama, bet jos prisireikia tik ypatingais atvejais. Visa kita galima rasti Pompidou centre arba miesto bibliotekose, kurių Paryžiuje daugiau kaip 40. Į Pompidou biblioteką gali ateiti kas tik nori, jokių dokumentų, jokio įėjimo mokesčio nereikalaujama. Žinoma, apsauga patikrina, kad ko nors neleistino neįsineštum. Knygos – humanitariniai mokslai, menai – lentynose, tik imk. Dirba visomis dienomis, išskyrus antradienius, nuo 12 iki 22 val. Gyvenk ir norėk... Žmonės mėgsta ir miesto bibliotekas. Kada tik nueini, ten verda gyvenimas. Kas užsuka pasiskolinti knygų į namus, kas – paskaityti vietoje. Jei šalia esama skverelio, vasaromis galima išsinešti knygas ar spaudą į gryną orą (sąlyginai gryną – juk judėjimas Paryžiaus gatvėse gana intensyvus). Netgi pledus duoda. Nesunku, atrodo, tai būtų įgyvendinti ir Lietuvoje. Bet viena – gera idėja, kita – žmonių įpročiai...

Taip štai ir gyvenam: vieni – šiapus Senos, kiti – anapus Neries. Arba kitų upių, į kurias antrą kartą neįbrisi.