Baigėsi jau trečiuosius metus Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondo ir „Literatūros ir meno“ redakcijos rengiamas apsakymo, publicistikos ir eseistikos kūrinio, meno kūrinio recenzijos konkursas. Tekstų kasmet gaunama vis daugiau, o prieš spausdinant jie praeina pirminę atranką, tad kai kurie taip ir lieka redakcijos kompiuterių atmintyje.

Šiemet konkurse dalyvavo apie šimtą apsakymų ir publicistikos kūrinių, kurie spausdinti „Literatūros ir meno“ savaitraštyje. Recenzijų ir straipsnių (literatūros, teatro, muzikos) kiekis panašus, bet jų autoriai – dažnai tie patys, tad dviem atvejais teko apdovanoti ne vieną konkretų tekstą, bet du daugiausia šioje srityje nuveikusius žmones: Ridą Viskauską už publikacijas apie teatrą ir Kristiną Stančienę, rašiusią dailės puslapiams ir gana operatyviai reagavusią į dailininkų gyvenimo aktualijas.

Malonus netikėtumas – jauno autoriaus Andriaus Maslekovo kritinis straipsnis „Į dvidešimtą gimtadienį užsukus“ apie šiųmetį „Gaidos“ muzikos festivalį („Literatūra ir menas“, 2010 11 26, 2010 12 03) – ne vien aprašomasis, kaip dažnai pasitaiko, bet ir išsakantis tam tikrus, nors ir subjektyvius, bet išmanančio savo sritį žmogaus vertinimus. Įdomu jį palyginti su profesionaliu Felikso Bajoro žvilgsniu į tuos pačius „Gaidoje“ atliktus kūrinius (pradžia – 2010 12 10). F. Bajoro tekstas būtų labiausiai vertas apdovanojimo, tačiau tarp vertinamų straipsnių nebepateko, nes konkursas jau buvo pasibaigęs. Galbūt verta pamąstyti apie tai, kad ateityje į potencialius konkurso dalyvius būtų įtraukti visi tekstai, spausdinami „Literatūroje ir mene“ nuo praėjusio konkurso pabaigos iki naujo komisijos posėdžio... Jei, žinoma, tokius konkursus dar turėsime galimybių rengti. Autoriams jie – ne tik įvertinimas, išskyrimas iš kitų tarpo, bet ir šiokia tokia materialinė paspirtis. Juk honorarai, mokami už publikaciją, būna simboliniai – už juos tegali vos dvi tris norimas knygas įpirkti...

Už literatūros kūrinio recenziją nutarta apdovanoti Audingą Peluritytę, recenzavusią lenkų autoriaus W. Myśliwskio romaną „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ („Literatūros ir meno“ priedas „Kultūra.pl“, 2010 05 21). A. Peluritytės tekstas pasižymi ne tik taikliomis įžvalgomis, nuosekliu minčių dėstymu, bet ir kūrybišku jų pateikimu, žaismingu stiliumi, puikiai valdomu žodžiu. Nenuostabu, juk A. Peluritytė, nors jos tekstai „Literatūroje ir mene“ retai pasirodo, Vilniaus universitete veda kūrybinius seminarus, kuriuose studentus moko recenzijų rašymo specifikos ir, matyt, atskleidžia kai kurias įtaigaus teksto paslaptis, nes dviejų jos studenčių recenzijos – Emilijos Visockaitės „Ilgų nuotolių bėgimas“ (apie D. Petrošiaus „Aoristą“, 2010 06 04) ir Ramunės Balčiūnaitės „Mažėjančių malonumų amžius“ (apie G. Grajausko „Mažumynus“, 2010 07 16) taip pat pateko į komisijos akiratį.

Apdovanojant publicistikos kūrinius svarbiausiais kriterijais tapo jų aktualumas kultūrinei visuomenei, poleminė dvasia (atsižvelgta ir į straipsnių komentatorių reakcijas) arba – netikėtas menininko žvilgsnis į įvykius, svarbius visai tautai (H. Kunčiaus kalba „Tarp tada ir dabar“, pasakyta Sausio 13-osios įvykiams atminti, 2010 01 15).

Vertinant apsakymus, elementariausi (ir ne pirmą kartą minimi) kriterijai būtų šie: nuo pirmųjų sakinių užmegzta intriga, išlaikyta įtampa, netikėta, tačiau logiška atomazga, savitas stilius. Temos originalumas irgi svarbus. Štai daugeliui patikęs J. Melniko apsakymas „Ar tu dar myli mane?“ (2010 06 25) apdovanojimo „išvengė“ gal ir dėl to, kad siužetas priminė prieš keletą metų matytą prancūzų režisieriaus J. Yermia trumpametražį filmą „Gyvenimo alsavimas“ („Souffle de vie“). Suprantama, ne visi skaitytojai vaikšto į trumpametražių filmų naktis, be to, idėjos „sklando ore“, tad ar matė šį filmą pats J. Melnikas, sunku pasakyti. Vis dėlto fantastinių ar alegorinių kūrinių autoriams reikėtų būti atidesniems, griebiantis, jų manymu, šviežutėlaitės temos... Kito šiemet spausdinto J. Melniko apsakymo „Paskutiniojo teismo diena“ (2010 10 15) apokaliptinės vizijos įtaigios, bet schema jau nuspėjama. Siurrealistinės fantazijos netrūksta Karolio Klimo apsakymuose „Visi jie nukrenta“, „Mi mujer desnuda“ (2010 06 18) ir „Kur pradingo Tonis Morisonas“ (2010 11 05), tiesa, tikriausiai be J. Borgeso įtakos neapsieita... Ariadnės mitą originaliai interpretavo Lina Darbutaitė (2010 12 10), sukūrusi paveikų aikštingos, manipuliuojančios vyrų patiklumu Kretos valdovo dukters portretą: tai ne Tesėjas paliko miegančią saloje Ariadnę, nes nenorėjo vežtis į Atėnus, o ji pati pasinaudojo galimybe pasiekti mylimąjį – dievą Dionisą.

Iš ironiškųjų kūrinių, kurių šiais metais taip pat buvo, išsiskyrė Rosanos Lukauskaitės apsakymas „Kluks“ (2010 04 30), privertęs susimąstyti, kad gal ne veltui kiaulė – svarbus ne tik G. Orwello, bet ir L. Carrollio personažas. R. Lukauskaitės kūrinėliui, žinia, iki politinės satyros ar keroliško nonsenso toloka, bet kaip buitinis vaizdelis, šaržuojantis mūsų kasdienybę, jis ganėtinai patrauklus. Literatūros chuligano (beje, gerąja prasme) titulą galėtų pelnyti Tomas Šinkariukas – jo apsakymai „Išmetimas“ ir „Solobomber“ (abu spausdinti 2010 04 23) labai pagyvino klasikinius girdėtus balsus (Henriko Algio Čigriejaus, 2010 07 16) iš auksinių miestelių (Inezos Juzefos Janonės, 2010 10 22). O štai jaukūs, bet gyvenimo dramatizmą slepiantys Stepo Eitminavičiaus vaizdeliai („Iš mėginimų nuskinti dieną“, 2010 06 11) ar Gintarės Adomaitytės „Veidrodžių salė“ (2010 10 08) skaitytojų nepritruks. Juk tai – poetinė proza, juvelyriški įsižiūrėjimai į kasdienybę.

Plečiasi apsakymų veiksmo vietos geografija – į Niujorką keliauja Jurgos Tumasonytės apsakymo „Kelionė pas Ozo šalies burtininką“ veikėja, Niujorke išgirstama ir Ulės istorija Aušros Marijos Sluckaitės „Ulės naštoje“ (2010 05 14). Pastarasis apsakymas pasižymi meniniu vientisumu gal dar ir dėl to, jog pasakojimo struktūra klasikinė: tai istorija istorijoje, tad sumažėja pavojus nukrypti nuo temos. Šis „karkasas“ užpildomas įdomia medžiaga – nestandartiniais veikėjais (smulkutis senelis Opa, dirbęs laivų statykloje raštvedžiu ir per pietų pertraukas grieždavęs smuiku, „tirpte ištirpdavęs stambios Omos paunksmėje“), ryškiomis detalėmis (senelio lagaminai, pilni daiktų, kaupiamų „karo atvejui“), kurios tampa praeinančio gyvenimo ar gyvenimo kaip kelionės metaforomis, sukapoto pianino drama. Apsakymo pabaigoje – subtili užuomina kuriantiesiems: užrašytas pasakojimas yra kitoks nei pasakotojo prisiminimas, nes „su pradžia ir pabaiga, su keliais epitetais, viena kita metafora“, juk „visos istorijos keičiasi pasakojant kaip tekantis upės vanduo“. Tad dabar jau skelbiame nugalėtojus.

Apsakymo konkurso nugalėtojai:

I vieta – Aušros Marijos Sluckaitės „Ulės našta“;

II vieta – Karolio Klimo „Kur pradingo Tomas Morisonas?“;

III vieta – Linos Darbutaitės „Ariadnė“.

Už publicistiką-eseistiką apdovanoti:

I vieta – Rimantas Jokimaitis „Lietuvos partizanų kovų vaizdai „Kitos mėnulio pusės“ šviesai pašvietus“;

II vieta – Viktorija Daujotytė „Humanistika ir visuomenė“;

III vieta – Herkus Kunčius „Tarp „tada“ ir „dabar““.

Už meno kūrinių recenzijas ir straipsnius vietų neskirta, apdovanoti 4 autoriai: Audinga Peluritytė (literatūros kritika), Ridas Viskauskas (teatras ir kinas), Kristina Stančienė (dailė) ir Andrius Maslekovas (muzika).