Pabudimas: drama; Novelės / Antanas Škėma; parengė Agnė Iešmantaitė. - Vilnius: Žaltvykslė, 2005. - 102 p. - (Mokinio skaitiniai). - ISBN 9986-06-081-8

Dramos „Pabudimas“ autorius Antanas Škėma yra pasakęs, jog jo dramose „Herojai pergyvena psichologinius lūžius, kol laimi ar pralaimi save“. Dramoje „Pabudimas“ vaizduojami ribinėje situacijoje atsidūrę žmonės, kurių tikslas – išlaikyti žmoniškumą, atsilaikyti ir dvasiškai išsilaisvinti, nubusti bei išsaugoti viltį, jog jų auka nėra nesvarbi, betikslė. Šis Škėmos kūrinys yra viena ryškiausių egzistencializmo dramų lietuvių literatūroje, jame akcentuojami žmogaus laisvė ir sąmoningumas.

Veiksmas vyksta NKVD rūsiuose, kur įkalinami Kazys ir kunigas Antanas – vienas kali už antitarybinius susirinkimus ir ginklų laikymą, kitas – už neįtikusį tarybinei valdžiai pamokslą. Šie du veikėjai ir patys suvokia, jog greit bus „likviduoti“. Tačiau šie du NKVD kaliniai iškart atsiskleidžia kaip itin stiprios, bet pirmiausia – jautrios asmenybės. Jie abu turi skaudžios patirties. Kunigas Antanas kaltina save dėl sesers Reginos, kuri buvo vienuolė, savižudybės. Dėl to jis nuolat girdi kalėjime žingsnius ir yra įsitikinęs, jog tai jo sesers žingsniai.

Tiek šie, tiek beveik visi vėliau į veiksmą įvedami veikėjai, yra vaizduojami su savo silpnybėmis, žmogišku trapumu, baimėmis, kančia. Tačiau atrodo, jog būtent šis trapumas įgalina juos būti solidariais, atjausti vienas kitą. Norą išlikti žmogumi bet kokiomis sąlygomis žymi ir šie pagrindinio veikėjo Kazio žodžiai „Aš noriu būti žmogum, labai noriu būti žmogum, žmogum, žmogum, žmogum, noriu, noriu žmogum“. Pakartojimas žymi susijaudinimą ir ryžtą tuo žmogumi išlikti, nepaisant žiaurių aplinkybių. Gal tik tiek šioje ribinėje situacijoje ir lieka – išlaikyti savo, kaip žmogaus, savastį. Net ir tardytojas Pijus, kitas ryškus veikėjas, kuriam skirta kankinti NKVD rūsiuose kalinčius žmones, yra žmogiškas, dramoje ryškiai parodoma, jog jam nesvetima meilė, baimė ir gailestis. Kaip jau minėta, dramoje vaizduojamos stiprios asmenybės. Iš jų išsiskiria Kazio žmona Elena.

Į kalėjimą atvedama Kazio žmona – Elena. Įdomu tai, jog Elena įvedama į pjesės veiksmą kaip trapi, moteriška, graži bei silpna moteris. Jos vyras Kazys šį jos menkumą pabrėždamas ją vadina „katinėli rainas“ ir kunigui Antanui ją apibūdina taip: „Tu nepažįsti Elenos. Ji yra moteris ir daugiau niekas“.  

Tačiau tikroji jos esatis atsiskleidžia per kankinimą. Kankinti turėta Kazį, tam, kad jis išduotų ginklų laikymo vietą. Bet pasirenkamas kraštutinis – psichologinis kankinimo būdas. Eleną prievartaus iš eilės keletas vyrų, o Kazys turės šį veiksmą stebėti, kol atskleis ginklų buvimo vietą... Pati kankinimo scena pjesėje yra praleidžiama, išlaikant jos subtilumą, veiksmas tęsiamas tik po jos, kur pamatome šio kankinimo rezultatus, o apie patį veiksmą galime spręsti tik iš užuominų. Šios scenos praleidimas, kaip jau minėta, padeda išlaikyti pjesės subtilumą, tekstu siekiama pabrėžti vertybes ir žmoniškumą, nesiekiama šokiruoti, nustebinti kraupiais vaizdais. Kankinimo scena aprašoma tik jai pasibaigus, be to, aprašomi tik svarbiausi jos momentai. Kankinimo metu Elena atsiskleidžia kaip itin stipri asmenybė, ir tokia ji išlieka iki pjesės pabaigos. Kankinimo metu ji suvokia savo kančios prasmę ir vieninteliai žodžiai, kurią ji kankinama kartoja Kaziui – „nesakyk adreso“.

Svarbu kūrinyje ir tai, kad, kaip ir visoje Škėmos kūryboje, svarbų ir originalų vaidmenį jame atlieka Dievas, tikėjimas. Tikėjimas tekste nėra dogmatiškas, o kunigas Antanas, atstovaujantis krikščionių religiją – ne stabas. Jis yra žmogiškai trapus, turintis gilių sielos sužeidimų, nieko nesmerkiantis ir viską suprantantis. Kunigo žmoniškumą pabrėžia ir jo suvokimas, jog savo parapijiečiams jis kartais būdavo ne žmogus, o kaip jis pats teigia: „Jiems buvau ne žmogus. Aš buvau gyva statula“. Tačiau jis pats suvokia, jog tikėjime visi esame žmonės, jog neturime teisės nieko teisti, o tikėjimas – tai pirmiausia meilė Dievui ir artimui, o ne dogmos ar taisyklės. Kaip jau minėta, kunigas Antanas kaltina save dėl sesers mirties. Šią graužatį žymi randas ant kunigo rankos – jis pats susižalojo tą naktį, kai mirė jo sesuo Regina. Kūno žaizdos čia žymi sielos žaizdas. Galime tik spėlioti, kurios greičiau gyja.

Škėmos dramose tikrieji herojai miršta. Taip ir čia – kankinimo metu Pijus, matydamas, jog Kazys nebepakelia skausmo, Kazį nušauna, o Elena nusižudo po kankinimo. Elena taip pat atsiskleidžia kaip herojė, nors į veiksmą buvo įvesta kaip trapi, silpna moteris. Tačiau kankinimo metu ji atranda savo stiprybę – tarsi pati pamato, kokia iš tiesų yra stipri. Vėliau, po kankinimo, ji tai komentuoja Pijui – „Aš nebegalvojau apie save, kaip šitame kambary. Aš apie jį (Kazį) galvojau, ir pasijutau stipri, gal net už jį stipresnė“. Elena taip pat ramiai priima mirtį, suvokdama, jog „Aš ir nebėgčiau. Laimėtojai neturi teisės gyventi“. Ir išties – tikrieji nugalėtojai šioje pjesėje miršta. Tačiau mirtis jiems nėra baisi, jie miršta savęs nepraradę, mirtis jiems greičiau yra pabudimas, išsilaisvinimas. Išsilaisvinimas svarbus ir kitiems veikėjams – Kazio ir Elenos auka išlaisvina ir kunigą Antaną nuo sąžinės graužaties – jis ima nebegirdėti savo sesers žingsnių. Ir Pijui, NKVD tardytojui, pjesės gale suteikiama išsilaisvinimo galimybė – jis meldžiasi kartu su kunigu Antanu.

Taigi paskutinės kūrinio mintys yra apie Dievą, kuris dažnai būna atrama ribinėse situacijose. Dievas šioje pjesėje yra nedogmatiškas, o labai žmogiškas, esantis arti kenčiančių žmonių, priimantis jų trapumą, silpnumą, baimes. Taip pat ir tardytojas Pijus, jaunystėje buvęs fanatiškai religingas, vėliau taip pat fanatiškai tikėjęs komunizmo idėjomis, paskutiniame pjesės veiksme grįžta prie tikėjimo – bet tas tikėjimas kitoks, nei jo jaunystėje – nebėra neigimo, maksimalizmo, fanatiškumo ir baimės – tai pakeičia skaudi, autentiška patirtis, nuoširdumas ir viltis.

Biblijoje, Šv. Pauliaus „Himne meilei“, teigiama, jog svarbiausi žemiškojo gyvenimo dalykai žmogui turėtų būti tikėjimas, viltis ir meilė. Šiame kūrinyje pagrindinės vertybės yra labai panašios – tai žmogiškumas, pasireiškiantis tiek baimėmis, silpnumu, tiek ir gailestingumu bei artimo meile, dvasinis išsilaisvinimas ir viltis, jog tavo auka nėra beprasmė.

Martina Ruginytė

Knygų lentyna.