Per 2007 metų knygų aptarimą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute konstatuota, kad lietuvių proza kokybiškai vis dar atsilieka nuo poezijos, o pasižvalgius pro prasivėrusią Šengeno erdvę į kaimynę Latviją akivaizdu, kad ten proza tebedominuoja. Vertėtų praverti ne tik fizines, bet ir literatūrines sienas, nes peržvelgus šių metų Vilniaus knygų mugės programą matyti regresas – pernai latvių autorių pristatymai buvo trys, o šiemet telikęs vienas.

Žanrinę disproporciją iliustruoja net mūsų literatūriniai renginiai – dainorėliai lietuviai turi po poezijos sambėgą kone kiekvienam sezonui („Poetinis Druskininkų ruduo“, „Panevėžio žiema“, „Poezijos pavasaris“), o prozą ant savo pečių laiko du pasišventėliai – Giedrė Bulgakovienė Alytuje ir Markus Roduneris Šiauliuose. Ir vėl su pavydu dairausi į Latviją, kur literatūrinius metus simboliškai užsklendžia grandiozinis penkių dienų renginys „Prozos skaitymai“, kuriame ne vienas rašytojas gali publikai pademonstruoti, ką per tuos metus pavyko sukurti. „Prozos skaitymų“ organizatoriai – Latvijos literatūros centras, avangardo bendrija „Kelvins“ ir programinės įrangos gamybos firma „Tildė“. Festivalio rėmėjų sąrašas irgi nemenkas: Rygos taryba, Valstybės kultūros kapitalo fondas, leidykla „Dienas Grāmata“, baldų salonas „Cleo“, viešbutis „ElizaBetes Nams“, organizacijos „Ireland Literature Exchange“ ir „Wales Arts International“. Neseniai teko girdėti, kad ekonomistų renginių dalyvio mokestis siekia net po porą šimtų eurų, o čia kaina išlieka pastovi – nemokamai. Nei dalyvio, nei klausytojo, nei nario mokesčio – tiesiog klausyk ir norėk. O tų norinčiųjų, pasirodo, ne tiek jau mažai. Raštijos, teatro ir muzikos muziejaus mažoji salė, kur vyko jaunųjų autorių skaitymai, akivaizdžiai buvo per ankšta, tad daugeliui teko stumdytis tarpdury, ką ir kalbėti apie galimybę prisėsti.

Šių metų „Prozos skaitymai“ Rygoje siūlė septynis renginius, juose dalyvavo daugiau nei trisdešimt įvairių kartų rašytojų – nuo pradedančiųjų iki profesionalų. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad triumfavo vidurinė karta. Tai galbūt irgi simptomiška – vyresnieji nebepajėgia sugestijuoti publikos, o jaunieji linkę persistengti ir neretai nukrypsta į kraštutinumus – arba pernelyg eksperimentuoja, arba perdėm seka autoritetais, ir tas pėdsakas akivaizdus. O kartais iš noro reikštis pritrūkstama esminio kūrybos komponento – talento. Ir, žinoma, žanro supratimo. Nepakenčiamai ilgi, siužetiškai iškankinti arba tiesiog nuobodūs tekstai neretai atgrasydavo ne tik žiuri, bet ir klausytojus.

Kaip ir pernai, festivalio atidarymas vyko „Dienos“ redakcijoje, kur sykiu buvo paskelbta ir šio dienraščio surengto konkurso „Apsakymų tramvajus“ nugalėtoja – Gundega Repšė buvo apdovanota mini kompiuteriu savo literatūrinėms ir publicistinėms įžvalgoms fiksuoti. Smagu, kad šiemet visi „Prozos skaitymų“ prizai buvo itin praktiški. Antai jaunųjų autorių konkurso apdovanojimas – keturiasdešimt akademinių užsienio kalbos valandų iš vertimų biuro „Skrivanek Latvija“.

Šių metų prozos skaitymų moto buvo pasirinkta skambi frazė: Aktyviai ir atraktyviai. Netrūko nei vieno, nei kito. Atraktyvios buvo skaitymų erdvės, jų detalės (pavyzdžiui, kavinėje „Andalūzijos šuo“ ant stalų padėti lapeliai su užrašu „Užkalbėta“ vietoj „Rezervuota“); aktyvumo buvo prašoma ne tik iš rašytojų, bet ir iš klausytojų. Kad jaunųjų prozininkų konkursas būtų atraktyvesnis, o publika aktyvesnė, vedėjas Arvis Kolmanis leido klausytojams traukti burtus, kokia seka pasirodys jaunieji autoriai. Baldų salone „Grīvas mēbeles“, kur vyko vieni iš skaitymų, pasitiko fotografijų paroda su pažįstamais rašytojų, muzikų ir menininkų veidais, jos autorius – rusiškai kuriantis prozininkas Roaldas Dobrovenskis. Kai kurie autoriai irgi nepamiršo pasirūpinti savo pasirodymų atraktyvumu, pasitelkdami paratekstinių elementų, pavyzdžiui, Edgaras Krastas ir Jānis Elksnītis atsivedė tekstui akompanuojančių šokėjų. Klausytojus vykusiai provokavo rašytojas Guntaras Ignatas, leisdamas išsirinkti pageidaujamą apsakymo pabaigą – laimingą arba nelaimingą. Rinkimai vyko moderniai – kaip balsavimas telefonu, kitaip tariant, klausytojai balsavo, pakeldami savo mobiliuosius telefonus. Latviai – Europoje statistiškai pasižymėję pesimistai, tad, kaip ir buvo galima laukti, teko vis klausytis nelaimingos apsakymo pabaigos...

Renginys „Hiperteksto literatūriniai žaidimai“ įvedė literatūros žodį į neįprastą aplinką – lošimo namus „Olympic Voodoo casino“, kur visiems buvo siūloma atsiduoti literatūriniam azartui. Skaitytojai ir rašytojai kartu kūrė apsakymus ir žaidė žaidimus su hiperteksto fragmentais: gabaliukas Ingos Abelės, gabaliukas Rūtos Mežavilkos, gabaliukas... Čia sėkmė lydėjo jaunuosius rašytojus, kurie nesibaidė akcento „atraktyviai“.

Tradicinių „Prozos pusryčių“ vedėja Inesė Zanderė ryšius su pasaulio literatūra mezgė ir literatūrinius kontekstus viliojo Marcelio Prousto pamėgtais sausainiukais – magdalenomis. Čia nejučiomis peršasi paralelė su Giedrės Bulgakovienės imbieriniais kepiniais Alytaus „Imbiero vakaruose“. Tik paros metas kitas. Įdomu, katrie būsime šią konditerinę idėją pasiskolinę, o jei jos gimė vienu metu – dar įdomiau. Latviškųjų ryto skaitymų nugalėtoja tapo jaunosios kartos prozininkė Laura Brokānė – jos lėkštėje susikaupė daugiausia sausainiukų.

Jau ne kartą teko užsiminti, kad šiuolaikinėje latvių prozoje, mano galva, dominuoja moterys (ne vienas lietuvis, paprašytas paminėti bent vieną latvių rašytojo pavardę, tikriausiai prisimintų Gundegą Repšę, Norą Iksteną, Laimą Muktupāvelą, Ingą Abelę...). Tačiau šiemet „Prozos skaitymų“ žiuri – „Karogs“ vyriausioji redaktorė Ieva Kolmanė, literatūrologė Guna Kalniņa, jaunosios kartos literatūros kritikas Rimandas Ceplis ir poetė Dacė Sparānė – renginio nugalėtojo krėslą patikėjo vyrui – Sigito Parulskio kartos prozininkui ir dramaturgui Māriui Mikulānui (g. 1965) už apsakymą „Kelionperša“, o prie to garbingo krėslo pridėjo dar ir materialų baldą – interjero salono „Cleo“ dovanotą apskritą staliuką. Gėda prisipažinti, bet net man, latvių prozos simpatikei, šis vardas iki šiol nebuvo girdėtas, nors autorius jau prieš tai apdovanotas ne viename dramaturgijos konkurse, laimėjęs ir 2004 metų „Prozos skaitymų“ prizą. Jis rašo tokia maniera, kuri šiuolaikinėj latvių literatūroj laikoma stilinga. Žiuri narė Dacė Sparānė neslėpė, kad šį sprendimą lėmė natūralus ir sąmojingas Mārio skaitymo tonas, kuris ryškiai išsiskyrė pernelyg ištęstų ir dažnai nuobodžių postringavimų fone. Rašytojas Juris Zvirgzdinis, sėdintis tarp žiūrovų, vidury vieno apsakymo neištvėręs netgi ėmė garsiai ploti. Antrąjį prizą – laikraščio „Rygos laikas“ metinę prenumeratą – gavo Inga Žoludė už apsakymą „Buto klausimas“, kuris buvo išklausytas be jokių papildomų ekscesų.

Su ilgesnėmis teksto distancijomis mūsuose įprasta dorotis vienumoje. Bet akivaizdu, kad skaitant garsiai kur kas ryškiau atsiskleidžia teksto blizgesys arba skurdas. Netgi galima sakyti, kad garsiai skaitomas tekstas paneigia autoriaus mirtį, nes autorius gyvas sveikas stovi priešais publiką ir savo balso moduliacijomis čia pat suteikia tekstui papildomų niuansų, kurių vienumoje net ir labai norėdamas kartais nenujausi. Dar kartą įsitikinau, kad tokie renginiai reikalingi ir prasmingi, o akcentavus „atraktyvumo“ sandą galėtų padėti išmušti asociacijas su nuobodžiomis literatūros pamokomis ir privalomų perskaityti tekstų sąrašais. Latviai, rodos, tai jau bus supratę.

LAURA LAURUŠAITĖ
Šiaurės Atėnai
2008 02 22, Nr. 882