„Ypatingi metai. Ypatinga proga. Ypatingi žmonės“. Šiuos žodžius konkurso atidarymo iškilmėse ištarė dr. Regimantas Tamošaitis – literatūros kritikas, eseistas, Vilniaus universiteto docentas ir konkurso vertinimo komisijos pirmininkas. Jis sakė: „Maždaug dvidešimt metų dalyvauju šiuose konkursuose ir nepavargau“. Šiuos žodžius kartu su juo, matyt, galėtų atkartoti ir kiti vertintojai. Bent jau šių eilučių autorė pritaria R. Tamošaičiui neabejodama.

Praeitis

Mintimis vis dar esu Marijampolėje. 1994 metai, svaigus pavasaris... Dairausi į „Moksleivio“ žurnalo darbuotojas, žurnalistes Elvyrą Jucienę, Ramutę Bruzgelevičienę. Tai jos mane mokė, ramino, skatino ir drąsino. Tai jų dėka atėjau į konkursą ir – kaip keista... – likausi.  

Galėčiau prisiminti ir ankstesnius laikus. Man regis, tai buvo 1973 metai... Vilniaus miesto konkursas svečiavosi Antakalnyje, mūsų mokykloje. Tuomet pirmą kartą pamačiau rašytoją, „Moksleivio“ ilgametį redaktorių, konkurso vertinimo komisijos pirmininką Algimantą Zurbą. Kas galėjo pamanyti, kad ilgainiui į daugybę konkursų vyksime kartu.

Algimanto Zurbos atidarymo iškilmėse labai pasigedau – jo pasiilgome. Kita vertus, sutikau daugybę mielų žmonių: kaip gera, kad organizatoriai nepamiršo jų pakviesti. Dievai žino, ar svarbūs, ar įdomūs, ar reikšmingi jie atrodė konkurso dalyviams. Bet... Bėgs metai, oi kaip bėgs ir lėks... Kai kurie šiandienos konkurso dalyviai be jokios abejonės taps vertinimo komisijos nariais. Kitaip nebūna...
 

Ruošdamasi rašyti šį pasakojimą, ilgokai dėliojau Jaunųjų filologų konkurso archyvą. Turiu sukaupusi stalčiuose šiokį tokį... Nutariau pacituoti poetą, kuris dažnokai būdavo minimas kaip keistuolis, pasukęs visai kitu, nepoetiniu, keliu. Tiek kartų konkursuose pagirtas, apdovanotas tapo ne filologu, o miškininku. Ir nerašė, nerašė... O jei rašė – tai niekam nerodė, bent jau nepublikavo. Gyveno ne Vilniuje ir ne Kaune, kaip to meto kūrėjams buvo įprasta. Liko gimtojoje Žemaitijoje, Telšiuose. Poezijos knygas ėmė leisti amžių sandūroje; aš jas godžiai skaitau.

Tai – Vytautas Stulpinas. Štai ištrauka iš jo pasakojimo, publikuoto svetainėje www.menobangos.lt:

„Į respublikinį Jaunųjų filologų konkursą 1971 metais Panevėžyje patekau lietuvių kalbos mokytojo Antano Kučinsko dėka. Konkursui pateikiau nemenką pluoštą eilėraščių. Konkurso vertinimo komisijoje išvydau poetus: Marcelijų Martinaitį, Antaną Masionį, Joną Graičiūną, prozininkus: Algimantą Zurbą, Vytautą Petkevičių ir Vytautą Bubnį. Visus rašytojus mačiau pirmą kartą, bet jų kūrybą žinojau. Itin traukė akį M. Martinaitis, jo eilėraščių knyga „Saulės grąža“ buvo palikusi stulbinantį įspūdį. Aukštas, potrumpėm siaurom smėlio spalvos velvetinėm kelnėm, dideliausi akulioriai, įdėmus tiriantis žvilgsnis, mažumą teatrališka figūra, labai malonus balsas. Visi poetai  kalbėdami protarpiais pagirdavo mane, ypač M. Martinaitis. Bet aš dar nežinojau, kuo visa tai baigsis. Įkvėptai skaičiau savo eilėraštį „Sausra“, jaučiau – skamba. Mokyklos vakare pasirodė poetai ir mes, suvažiavėliai literatai iš visos Lietuvos. M. Martinaitis skaitė baladę „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“, kurią jau mokėjau mintinai, A. Masionis – eilėraščius aukštaitiškos vasaros motyvais. Kitą dieną – apdovanojimai: tapau pirmos vietos už poezijos kūrinėlius laimėtoju. Merginos į mane pradėjo žvilgčioti įdėmiau, drąsesnės netruko ir pakalbinti. Praeidamas pro šalį, A. Masionis paprašė atsiųsti eilėraščių į „Literatūrą ir meną“, kur greitai jie ir pasirodė. Prieš tai jau spausdinausi „Jaunimo gretose“, buvo kūrybos puslapis „Moksleivyje“. Kitais metais po konkurso M. Martinaitis pristatė mano eilėraščius almanache „Poezijos pavasaris“.

(...)Kokiame literatūros vakare besutiktų, poetas M. Martinaitis vis ragindavo mane rengti knygą. Bet aš purtydavau galvą. Kadangi Juozas Aputis dirbo žurnale „Girios“ ir kartais užsukdavo į Žemės ūkio akademiją, kur aš studijavau Miškų ūkio fakultete, irgi domėjosi, ar dar neturiu tos nelemtos knygos. Tiesą pasakius, ne knyga man tada rūpėjo, reikėjo kažkaip išgyventi. Nuo vaikystės sirgau diabetu, mandravoti aš negalėjau, reikėjo santūriai, stojiškai laikytis ramaus darbštumo ir grumtis už savo gyvybę: eiti kiekvieną dieną ten, kur nors valandėlę geriausiai jauties, kad paprasčiausiai išliktum. Dar keletą metų šį tą parašydavau, bet atėjo metas, pats kaip kirviu nukirtau eilėraščių rašymą. Nenorėjau eiti va bank.

Ar keitė konkursai ką nors manyje? Keitė. Davė aguonos grūdą pasitikėjimo, bet dešimteriopai didesnį atsakomybės jausmą ir sunkiai maldomą abejonę.“

Dabartis      

Atokiau nuo sostinės gyvenantį  V. Stulpiną cituoju ir todėl, kad šiemet eseistikos ir publicistikos sekcijoje kalbėjomės apie provinciją. Negalėjome kitaip. Nes...

Viena iš jauniausių konkurso dalyvių Inesa Uzdilaitė (Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija, I klasė) pateikė esė „Apie provincijos sindromą“ – pasakojimą apie bandymus išsikapanoti iš pilkumos. Narsiai Kybartus gynė Ieva Antanavičiūtė (Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija, III klasė), tvirtindama, kad ten pilkos masės nėra. Gerda Urbonaitė (Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija, IV klasė) piktinosi ir Amerika, ir ten gyvenančiais artimaisiais. Savaip Vilniaus Fabijoniškes regėjo Jokūbas Šemetulskis (Vilniaus licėjus, III klasė), o Antakalnio biblioteką – Vaiva Birietaitė (Vilniaus Žirmūnų gimnazija, III klasė).

Apie svarbią man publicistikos ir eseistikos sekciją galėčiau pasakoti pernakt. Bet... Privalau perteikti humanitarinių mokslų daktarės Bronės Stundžienės mintis, jos norą kuo plačiau skleisti mėgstamą sritį – tautosaką.

Bronė Stundžienė subtiliai ironizavo seną mąstymą: neva tautosaka – tai vien kaimo moterų dainų užrašymas. Ji minėjo, kad tautosaka  pakeitė savo drabužį ir atkeliavo į miestus. Klasikinis rinkimas – jau praeitis, dabar  svarbiausi tyrimai skirti pasakojančiam žmogui. Tai ir istorija, ir gyvenimo kultūra, ir kalbos filosofija, ir folkloristika, ir religijotyra. Temperamento daktarės Stundžienės pasakojime būta tiek daug ir tokio smarkaus, kad neabejoju: vienas kitas konkurso dalyvis tikrai susigundė keisti kūrybos kryptį. „Tautosakos darbų autoriai yra kūrėjai,“ – toks esminis B. Stundžienės teiginys.

„Keli darbai buvo iš tiesų mokslo darbai,“ – tvirtino kalbininkė dr. Daiva Vaišnienė. Įdomi vieno šių metų konkurso kalbos darbų sekcijos dalyvio istorija: jo lietuvių kalbos pažymys buvo prastas. „Tai iššūkis,“ – nutarė tas žmogus ir... sukūrė reikšmingą, palankiai įvertintą darbą.
 

Uždarymo iškilmėse dr. Viktorija Šeina prisiminė, kad kadaise ir ji dalyvavo Jaunųjų filologų konkurse. Dabar ji džiaugėsi, kad literatūros kritikos sekcijos dalyviai yra skaitantys žmonės, skatinantys atrasti naujus kūrinius ir ją, jau patyrusią mokslininkę: vertintojoms teko įsigilinti į paaugliams skirtas knygas.

Konkurso istorijoje esama duobės: būta metų, kai vertimų sekcijos darbas nutrūko. Neįmanoma pasakyti kodėl. Tikrai ne todėl, kad vertėjai būtų atsisakę konkurse dalyvauti, tikrai ne. Įdomu stebėti, kaip karštai dėl vertimų kokybės diskutuoja patyrusios vertėjos Irena Aleksaitė, Jonė Ramunytė, Austėja Merkevičiūtė, Nijolė Chijenienė, kaip skatina ir ragina kuo giliau nerti į prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, anglų literatūros klodus. Ir visada primena: svarbiausia mokėti ir jausti lietuvių kalbą...

„Jūs fantastiškai talentingi,“ – taip konkurso dalyvius prozininkus  apibūdino  rašytoja  Laura Sintija Černiauskaitė. „Aš leipėju – čia tiek šviesos,“ – ištarė ji konkurso uždarymo iškilmėse.
 

O poetai? Kodėl palikau juos pabaigai? Tik todėl, kad skaitymuose Rašytojų klube leipėjau aš: man patiko, ką jie rašo ir kaip jie skaito. Neabejoju: Regimanto Tamošaičio, Ričardo Šileikos, Donato Petrošiaus lydimi jie tikrai atkeliaus ir į poezijos pavasarius, ir žiemas, ir rudenis.

Štai dabar palanki proga priminti: šių metų gegužės 15 dieną, 13 valandą  Vilniuje, Rašytojų klube (Sirvydo g. 6), renginyje ‚Augame kartu su eilėraščiu“ laukiami visi mokiniai, kuriantys eiles ar dainuojamąją poeziją. Jūs tapsite festivalio ,,Poezijos pavasaris“ dalyviais.

Svarbu minėti, kad Poezijos pavasaris ir Jaunųjų filologų konkursas yra bendraamžiai: jie prasidėjo 1965 metais. Pavasarių nutraukti nedrįso niekas. Konkursus, deja, taip... Bandyta juos keisti rusų kalbos olimpiadomis. Laimei, neilgam. 

Ateitis

Dėl ateities ir ramu, ir baugu. Šiemet su konkursu savo noru atsisveikino Aldona Augustaitienė – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė. Mums ji – Jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijos sekretorė, visada mokėjusi ir norėjusi kiekvienam pagelbėti, padėti, patarti. Kitaip tariant, konkurso ramstis. Galbūt dar svarbiau: kolona.

Kas nors ko nors nežino, nesupranta, nesuvokia, painiojasi, klysta, jaudinasi, pyksta? Nieko baisaus. Juk yra Aldona – kreipkimės į ją.

Mūsų Aldona net keturiasdešimt metų raiškiai ir aiškiai perskaitydavo svarbiausią dokumentą: tai protokolas, kuriame skelbiami laureatai. Visada buvo elegantiška, smagi ir meistriškai slepianti nuovargį: juk tuos protokolus iš pateiktų faktų pati ir rašė.

Konkurso dalyviai net neįsivaizduoja, kaip atidžiai Aldona juos stebi, kaip gerai prisimena vardus ir pavardes, kaip tiksliai gali papasakoti tolesnį jaunųjų filologų gyvenimą.

Liekame be mamos – gyventi reikės kitaip.

Man belieka minėti: šių metų konkursą glaudė Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Simono Daukanto gimnazija. „Moksleivio“ žurnalo gyvenseną bando keisti kitas žurnalas – „Pašvaistė“, skirtas jaunuomenės kūrybai. Jaunus literatus noriai publikuoja svetainė www.menobangos.lt

Ir dar... Kur vyksime kitais metais, kur susitiksime? Atlikau šiokią tokią mėgėjišką apklausą. Jauniesiems filologams patinka būti Vilniuje. Vertintojai geruoju mini Pasvalį...