Pasipūtėlė, kokia pasipūtėlė – turėjau prisipažinti, kai atsiverčiau leidinį „Ūkas. Knygų balsai, aidai ir atgarsiai“. Mielai sutikau aprašyti šį almanachą per savaitę, bet atsitokėjau, kad anaiptol ne visas „Ūke“ recenzuojamas knygas esu skaičiusi. Prisidengti žodžių ūkanomis nebūtų taip jau sunku, bet... kažkaip...

Tai buvo puiki proga ne tik maloniai leisti laiką su lietuvių literatūra, bet ir patikrinti Ignalinos viešąją biblioteką. Geroji naujiena: radau beveik viską!

Tikrai radau visas knygas, kurios 2009 metais buvo skelbtos Metų knygomis (du penketukus ir paauglių ketvertuką); radau ir didžiąją dalį Kūrybiškiausios knygos dvyliktuko. Būtent Metų knygos ir Kūrybiškiausios knygos rinkimams skiriamas šis almanachas. Arba, pasak sudarytojo Miko Vaicekausko, „Naujasis leidinys „Ūkas“ buvo sumanytas geriausiems (nominuotiems bei išrinktiems) metų lietuvių literatūros kūriniams viešai reflektuoti ir aptarti“.

Svarbu minėti, kad „Ūkas“ anaiptol ne ūkanos, ne literatūros rūkas, kaip būčiau maniusi. Mikas Vaicekauskas primena: ūkas – aukštaitiškai aidas.

Sudarytojo pratarmė yra aiški ir sklandi, ji malšina rinkimų sumaištį. Tiksliai įvardyta, kas tuos rinkimus rengia ir kodėl, nuo kada rengia, kurie ir kokie žmonės sudarinėja penketuką ar dvyliktuką, o kam lemta išrinkti vieną vienintelę – Metų geriausią knygą.

Painiavą sklaidyti būtina. Vis dažniau ant knygų nugarėlių užtinku aptakias frazes: išrinkta (paskelbta) geriausia – tai knyga; išrinktas (nominuotas) geriausiuoju – tai rašytojas. Kieno išrinktas, kaip? Nutylima. Tartum leidybos rinkodara nuo to kentėtų. Kita klasta dar koktesnė. Nominacijos nuolat painiojamos su apdovanojimais, kitaip tariant, procesas – su rezultatu. Dėl skubos, neraštingumo? Ar...?

Man mieloje Ignalinos bibliotekoje ne tik skaitau. Stebiu, ką skaito kiti. Retsykiais išgirstu šūksnį: „O ne, nesiūlykite man lietuviškos knygos, lietuviškų aš neskaitau!“

Liežuvis neapsiverstų, ranka nepakiltų smerkti mažo miestelio moters, nė už ką nenorinčios būti dabar ir čia – ji prisibūna, tad neria eskapizmo bangon. Vis dėlto, vis dėlto... Naiviai tikiu, kad penketukų sklaida, retsykiais neišvengianti ir pigoko blizgesio, eskapistėms ir eskapistams padės šiek tiek atsitokėti. Juk žinome: gana parodyti žmogų per televizorių, ir... Tai tegu ir rodosi tie žmonės, tegu tik rodosi, juo labiau – jų knygos.

Būtent knygoms, o ne juos parašiusiems žmonėms ir skirtas „Ūkas“. Oriai pateikiami aptariamųjų viršeliai, tvarkingos minimos leidinio bibliografinės žinios. Recenzentai pabrėžtinai akcentuoja tekstą, ne autoriaus gyvenimą. Nebent užsimena, kad kūrėja gyvena užsienyje. Vienintelė išimtis – Loretos Žvironaitės keli itin santūrūs, mandagūs teksto pabaigos sakiniai apie Oną Jautakę: gimė, mokėsi...

Taigi, biografijos. Būčiau už jas – trumputes, enciklopedines ir tikras; aiškiau tariant – parengtas specialiai šiam leidiniui, o ne pasenusias, skubotai išpeštas iš interneto to ar kito tinklalapio. Jumis, „Ūko“ leidėjai, pasikliaučiau.

Šioks toks bendras išsilavinimas man kužda: didžioji recenzentų dalis – penketukų ekspertai ar Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai, taigi žmonės, savaip „kalti“, kad gana ilgokai minime vienas ir tas pačias knygas. Kai sklaida nurims, daug kam ar bent jau kai kam jos taps kanonu; tą primena recenzentė Gabrielė Gailiūtė – iš jos kanono sąvoką pasičiupau. Išrinktųjų knygų aidas (ak taip, ūkas...) dar grįš, dar skambės. Man būtų įdomiau, jei recenzentais taptų žmonės, rinkimams neturėję jokios įtakos. Jų nuomonės skambėtų, jei leisite taip sakyti, šviežiau.

Kita vertus, suvokiu: šis noras – beveik kaprizas. Iš kur jau tų recenzentų imsis... Ypač vaikų, paauglių literatūros žinovų, ne tik saugančių atmintyje savo vaikystės knygas, bet ir išmanančių audinį: kas pasaulyje šiuo metu rašoma, leidžiama, skaitoma. Ir dar... Savo kailiu prieš geroką mėnesį patyriau, kad eksperto dalia – tai našta. Jei, prisiskaitęs galybę knygų, neišsisakysi, tai sprogsi.

Dabar jau skubu skelbti svarbiausia: almanachą skaityti įdomu. Primarginau jį klaustukų, šauktukų. Ir širdau, ir nervinausi, ir pritariamai linksėjau galva, ir... Žodžiu, buvau ir lieku neabejinga.

Recenzentai maloniai nustebino net ir tuo, kad įrodė sugebą rašyti ne vien paklodes ar plytas, kurias taip dažnai užtinkame kultūros spaudoje. Net ir griežčiausi, reikliausi autoriai aptariamai knygai ir jos kūrėjai ar kūrėjui, laimė, rado palankų žodį. Nėra pernelyg išaukštintų, nėra ir pažemintų.

Jau senokai man rūpėjo įsiterpti į literatūros rūką – ginčą dėl lietuvių prozos ir poezijos. Neva viena niekam tikusi, o kita – ohoho! Almanachas patvirtino mintį, kurią tykiai pati sau auginau: Lietuvos poezijos kritikai ir prozos kritikai – skirtingi. Prozą analizuojantieji kur kas reiklesni, būna – net piktesni. Sakytum, ilgisi, net reikalauja šedevro – ir tik jo. Poezijai nuolaidų daugiau. Gal ir gerai. Poetai turi tiek nedaug skaitytojų, poezijos knygą itin sunku rasti knygynuose, bibliotekose.

Savuosius rinkimus paskelbiau ir aš. Almanacho recenzijų recenzija išrinkau Živilės Nedzinskaitės „Ut pictura... Arba barokinio paveikslo spalvos ir šešėliai“. Ji skirta Kristinos Sabaliauskaitės romanui „Silva rerum“.

Prašau nemanyti, kad esu ypatinga šio romano mylėtoja ar niekintoja; apie patį romaną jau tiek prirašyta, tiek prikalbėta, kad mano samprotavimai kažin ar būtų įdomūs, svarbūs.

Apie recenziją būtinai pasamprotausiu. Ji – grakšti, išmintinga ir suprantama. Lotyniško teksto daug, bet jis pateiktas ir lietuviškai; čia įžvelgiu pagarbą skaitytojams nefilologams. Kas ta baroko epocha? Ar ji grįžta? Kodėl? Kuo skiriasi barokinis romanas ir romanas apie baroką? Recenzentė ne tik kelia šiuos ir kitus įdomius klausimus; ji tiksliai ir aiškiai įvardija romano šerdį – „pilkąjį mirties veidą“, sąžiningai fiksuoja teksto bėdą: „Imta nemotyvuotai skubėti, stengtasi kuo greičiau užbaigti taip ir neišplėtotas siužeto linijas.“

Noras skubėti, parašyti daugiau, greičiau – kita tema; šį kartą man svarbu, kad Živilė Nedzinskaitė recenzijoje primena tartum ir atstumtą žodį „nuostaba“.

Ko daugiau, jei ne jos, tos nuostabos, mes visi ilgimės, klaidžiodami po rudens (ar literatūros) rūką, laukdami bendraminčių balsų ūko.

Dvidešimt šešios kiek anksčiau ar ką tik skaitytos knygos, lygiai tiek pat recenzijų – štai į kokius vandenis mane nubloškė „Ūkas“. Nenurimsiu, kol neprisipažinsiu, kad pasąmoningai išsirinkau... Ak ne, ne! Ne vieną vienintelę knygą – to nesugebėčiau; išsirinkau tik vieną vienintelį fragmentą, kuris mane lydi, beveik persekioja.

Pacituosiu: „Kaip įprasta kaimo ganyklų vaikams, stadiono takais bėgau basas pasiraitojęs mamos pasiūtas drobines kelnes miesčioniukams garsiai šaukiant: Mužikas bėga! Bet tas „mužikas“ jiems netikėtai laimėjo prizines vietas.

Todėl susimokė man keršyti. Dėdė Antanas, mane atvežęs į Raseinius ir visą laiką stebėjęs mano „triumfą“, vežė atgal į namus. Vos tik mums pajudėjus, iš krūmų ir tarpuvarčių pasipylė akmenų kruša, kuriuos svaidė tie miesčioniukai. Turėjo viskas gražiai atrodyti: dėdė stovėdamas ratuose kiek išgalėdamas varė arklius miesto bruku, o aš susigūžęs slėpiau galvą nuo akmenų.

Toks buvo mano pirmasis netikėto laimėjimo įvertinimas“, – rašo Marcelijus Martinaitis knygoje „Mes gyvenome“.