Pažintis su knyga dažniausiai prasideda nuo jos viršelio bei nugarėlės. Taip su ja atsargiai apsiuostome, susipažįstame, tada galiu jau imti į rankas ir skaityti, ir tatai skaitydamas permanyti... Ant „Išlydžių zonos“ viršelio pamatau autoriaus paišą (Gytis būtent taip mėgsta įvardyti savo piešinius), pavadintą „Berniukas su kamuoliu“. Pati paišo stilistika primena pirmykščių žmonių piešinius olose, kurie vaizduoja kokį nors ritualą – žvėrių medžioklę, žūklę, įvairias apeigas. Akį patraukia fonas – nelygi, gruboka olos sienos faktūra, nuspalvinta geltona ochra, kamuolys – raudona ochra, apvesta angliuku, vaikas – judesyje pagautas pirmykštis žaidėjas.

Šiame paiše vaizduojamas vaikas, atliekantis žaidimo ritualą, kuris žmoguje glūdi nuo pat jo atsiradimo. Žaidimo apeiga savyje turi ir kūniško laukiniškumo, atpalaiduojančio ir išlaisvinančio vitališkumo, taip pat tai – sakralus kūrybos, saviraiškos ritualas, leidžiantis pasijusti demiurgu, mėgautis pačiu žaidimu ir tuo, ką spontaniškai sukuri žaisdamas – nesvarbu, ar tai būtų eilėraščiai, dzeno koanai, ar virpančiame ore įrėžtas laisvas kamuolio skrydis iš baudų aikštelės – „mėtėme baudas parke, beprotnamio sporto aikštyne. krepšinio lenta, it juodoji skylė, prarydavo išskrendančius paukščius“ (p. 29), žaidžiant atmetamos nusistovėjusios dogmos, taisyklės ir kuriamos naujos „negaliojo tritaškio linijos. atstumai neturi reikšmės – pasaulį gali (iš)pažinti neperlipęs tvoros, neišsimetęs užribio“ (p. 29), gyvenimo žaidimas poetinio subjekto suvokiamas kaip „kova be taisyklių, be kraujo, be jokio dantų griežimo, tik taika ir ramybė, nes jau finalinis švilpukas. pratęsimas – amžinybė ir vėjas, besikasantis į kaštoną“ (p. 30). Šiame poetiniame žaidime gyvenimo realybė atmetama, kaip ir fizikos, logikos dėsniai, viskas, ką matai, yra virtualu, netikra „apsidairyk, eidamas gatve, – visų klaikiausia haliucinacija – priešais tave. šviesa tai tik fizika, niekai. svarbiausia aikštės apšvietimas, šešėliai“ (p. 30). Jei paklaustumėt, ar autorius žaidžia ir pseudotikroves kuria tik sau, tikriausiai atsakymas būtų neigiamas. Tokie poetiniai imperatyvai kaip „apsidairyk“ aiškiai kalba kitam, verčia jį taip pat suabejoti, pajusti aplinkui tvyrantį iliuziškumą ir džiugų žaidimo azartą. Gyčio vidinis subjektas – skėrys, kuris nuolat bando pabėgti iš miesto (taisyklių, biurokratizmų, vartotojų) erdvės ir vaikščioti laukais, skaičiuoti pakelės stulpus, nes už miesto zonos stulpai „šiaudų rulonais žaidė futbolą“ ir čia išryškėja eilėraščio aukštoji įtampa – prieštara su miestu: „tuo metu miestuose / žmonės dirbo vaikus ir leido pinigus“ (p. 20), autorius džiaugiasi, kad iš šio laukinio kapitalistinio žaidimo laikinai pabėgo ir pateko į „haliucinacinę nuošalę“. Žaidimo, burtų ritualo intencija sustiprinama eilėraščio „priešaušris: iš būrimų“ epigrafu-citata iš Jorge’s Luiso Borgeso novelės „Loterija Babilonijoje“.

Skyriuje „Trumpieji jungimai: kaulų metimai“ autorius atvirai kviečia žaisti minimalistiniais, poetiniais kauliukais. Žodžių taupumu ir lengvumu pasižymintis skyrius kontrastuoja su gana griozdiškomis poetinės prozos struktūromis, kurių apstu kituose, pavyzdžiui, „Nacho pasivaikščiojimuose“. Kauliukų metimas primena prancūzų modernisto Mallarmé poetinius pasižaidimus, šmėsteli konceptuali R. Stankevičiaus knygos idėja „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ su lošimo kauliuku viršelyje, tačiau G. Norvilo kalbėjimas visai kitoks, turintis savotišką leksiką, sintaksę, šmaikščių alogiškumų.

„Išlydžio zonose“ poetinio subjekto žvilgsnis lyg adata nardo tarp įdomaus poetikos audinio, užkabindamas savo gyvenimiškas patirtis, išorišką, buitišką pasaulio audinį ir pasinerdamas į neregimą, mitinį pasaulio pamušalą, vidinę jo pusę, kur atmetama logika, nugrimztama į oniriką, iracionalumą, absurdo bei leksines mutacijas. Knygoje galima atrasti ir žaismingos negramatinės poezijos – visas skyrius „Sapnų ikonos“ skirtas siurrealistinių ir onirinių Gyčio paišų buveinei. Nemažai tokių grožybių galima buvo rasti ir „Skėrių pusryčiuose“, čia – „Išlydžių zonose“ – tai visai autonomiškas poetinis skyrius. Džiugu, kad G. Norvilo paišai tampa šaltiniu, papildančiu gramatinę, kalbinę išraišką. Mano manymu, šie paišai – stiprus autoriaus poetinis koziris, leidžiantis jam papildyti kalbinę sistemą vizualiuoju menu, be to, tai yra kita galimybė išreikšti prasprūstančias pasąmonės žaismes. Paišai išgelbsti autorių nuo kalbinio eilėraščio narvo ir išlaisvina šmaikštų ir netikėtą sapnų spontaniškumą. Gytis čia tampa savotišku vertėju, savo būsenas užrašinėjančiu paišų kalba, kuri veikia kaip vizualiosios metaforos.

Patys ryškiausi ir svariausi knygos tekstai man pasirodė iš poetinio srauto iškylantys pseudobiografiniai, gyvenimo patirčių siužetiniai eilėraščiai, pavyzdžiui, „Skerdykla nr. x: ties Krekenava, sausis“ – tai tarsi trauminės patirties liudijimas-pasakojimas apie karvės vežimą skerdyklon, paties autoriaus žodžiais, tai – „vienas iš tų atvejų, kai vaizdas, realybė aplenkia bet kurią vaizduotę. Tas eilėraštis parašytas pagal „ką matau, tą dainuoju“ principą. Būnant šešiolikos teko dalyvauti (gal net būti vykdytoju) savotiškame aukojime“1. Šis labai gyvas liudijimas atsiranda iš ambivalentiškų įtampų – skerdyklos, kaip mirties apraiškos ir gyvulio vitališko priešinimosi, veržlaus, visaapimančio gyvybės jėgos pasireiškimo. Pabrėžtina ir autoriaus ribinė situacija, stovėjimas ant vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio slenksčio, būsena, kai šios dar tavy nesuderinamos patirtys pjaunasi tarpusavyje, atveria prieštarų bedugnę. Po aukojimo ritualo, kaip savotiškos iniciacijos į vyriškai brutalų jėgos pasaulį, poetiniam subjektui užkertami keliai grįžti į gražią ir apvaldytą vaikystės erdvę: „vaikystė atsitraukia it jūra, subliūkšta / vaikystės burės, lieka tik musės marlėje perkošus laiką it pieną, jis / tikrai nebebus toks, koks buvo. kokie dar žaidimai: akla višta ar 10 pagaliukų, kaip leisi laivelius ar aitvarus? - - - man jau duokit / degtinės“ (p. 71). Skerdyklos, kaip trauminės patirties, vaizdinys pasikartoja ir eilėraštyje „Avies darinėjimas. Pandėlys. 2007 pavasaris“, kuriame vėl vyksta mitinė ritualo kartotė, juntama skaudi priešprieša vaikiškam naivumui, kurį patirti tarsi nebeįmanoma: „– kur buvai, – klausia apsiblausęs vaikas, – kur taip ilgai / buvai, jau spėjau užaugti? / – ilgai stovėjau eilėj, vaike, labai ilgos eilės prie čiulpinukų, – / šaukia žmogus už plaukų išrautas iš žemės sapno“ (p. 28). Šiame dialoge jaučiamas kartus ir neišvengiamas vaikui sakomas melas, tikroji tiesa per žiauri, todėl turi būti apvalyta ir suvaldyta, nuslėpta. Pasaulis, kuriame glūdi vaikystė ir ta kita, paauglystėje patiriama tikrovė nesuderinamos, atveria skaudų plyšį poetinio subjekto sąmonėje. Teksto perpasakojimas – būdas pakartoti trauminę patirtį, ją suvaldyti, išsivaduoti iš negatyvių patyrimų. Svarbiausia nuo to apsaugoti vaikystės mikrokosmą, nesudrumsti jo ramybės. Juk eilėraštyje „Avies darinėjimas. Pandėlys. 2007 pavasaris“ vietoj epigrafo ne veltui parafrazuojami Kristaus žodžiai savo mokiniams iš Jono evangelijos: „Aš tau duodu savo ramybę“. Ši ištara tarsi priartina eilėraštį prie evangelijoje skambančių žodžių: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdis ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus!“ (Jn 14, 27–31). Juose, kaip ir G. Norvilo patirtiniuose eilėraščiuose, išryškėja nesuderinamumas tarp pasaulio ir vidinės ramybės – ta ramybė, kurią duoda Kristus, yra lyg atsvara žiaurumui ir tiesmukumui, su kuriuo susiduriame pasaulyje. Išėjimas yra grįžimas, mirtis – gyvenimo žaidimo pratęsimas. Paties autoriaus žodžiais, „finalinis švilpukas. pratęsimas – amžinybė“ (p. 30). Prie tekstų, tiesiogiai išplaukusių iš gilios gyvenimiškosios poetinio subjekto patirties, taip pat priskirčiau ir eilėraščius „prie Alnio ežero pjudomas troškulio puoliau kirsti sausuolio“, „Išdidinimai“, kuriuose vaizduojamame buitiniame veiksme atsiranda mito, ritualo apraiškos. Patirtiniuose tekstuose Gyčio poetinis subjektas – nuoširdus provincialas, artimas kaimo kultūrai. Džiugu, kad autorius išlaiko savastį ir nesumiesčionėja. Kadangi ir pats esu provincialas, šie tekstai pasirodė labai artimi ir nuoširdūs. Palaikomas ryšys su gamta ir papročiais, kurie visiškiems miesčioniams gali pasirodyti laukiniai, pernelyg barbariški, tačiau būtent jų pajautimas ir dalyvavimas juose palieka gilų patirtinį pėdsaką poetinėje sąmonėje. Taikliai pats Gytis išsitarė per pokalbį su G. Kajėnu: „Esu įsitikinęs, kad žmogus vaikystės patirtį, įsirašiusį pasaulio modelį, daugiau ar mažiau nukrypdamas, toliau gina visą savo gyvenimą, savo iliuziją, vaikystę, prarastą rojų, vaikystės mitą, kuriuo ta vaikystė greitai virsta... Ir nieko čia nepadarysi. Nieko ir nereikia daryti. O ta mano vaikystė prabėgo kaime, Krekenavoje... Iš čia mano didžiosios patirtys.“2

Keliaudamas išlydžių zonomis, poetinis subjektas nuolat balansuoja tarp eros ir thanatos, tarp jų jaučiamos įtampos, susikirtimo taškai, tačiau kartais patenkama ir į nulinę zoną, kurioje visos prieštaros išsprendžiamos iracionaliu racionalumu, dzeno filosofija.

Svarūs atrodo autoriaus eroso veikiami tekstai, kurie susilipdo į skyrių „Kūnų geografija“. Čia galima aptikti daug aliuzijų, alegorijų ir ryšių su sakralia „Giesmių giesmės“ erotika. Rodos, kad į lietuvių literatūros poetinę erdvę Gytis įneša gaivios ir subtilios erotikos dvelksmo, kvepiančio rytų poezijos patrauklumu, „Giesmių giesme“, kurios motyvai dažnai skambėdavo a. a. Sigito Gedos eilėraščiuose. Eilėraštyje „Keliavau tavo kūno dykuma“ moters kūnas subjektui yra tarsi terra incognita, po kurią vaikštoma tiriant jos subtilų paviršių ir gelmes: „keliavau tavo kūno dykuma, kupranugarį girdžiau iš bambos“ (p. 58) plg. „Tavo bamba kaip taurė, Kurioje niekuomet netrūksta vyno“. („Giesmių Giesmė“ 7, 3). Dykuma, pasaulis, visata – tas pats išaukštintas moters kūnas, sakralios alegorijos. G. Norvilo „Kūnų geografijos“ moters refleksijos kažkuo panašios į Icchoko Mero romano Sara pasaulėvaizdį, kuriame moteris suvokiama kaip šventa Jeruzalės žemė su visomis gelmėmis ir iškilumais, tarpekliais ir vitališku grožiu. Šiame eilėraštyje stebint poetinio subjekto kelionę iškyla kinematografiški vaizdai – Kim Ki Duko filmo „Sala“ finalinė scena: vyras, besibraunantis vešliais brūzgynais, nuolat tolstanti kamera, kol galiausiai jis tampa matomas tik kaip mažytis padarėlis, einantis tankiu moters gaktos plaukelių mišku arba Almodóvaro filme „Pasikalbėk su ja“, kurio viena scena itin ryškiai įsirėžė mano atmintin – nuostabaus grožio moters kūnu (ji jau daug metų guli komoje) keliauja ją prausdavęs prižiūrėtojas. Ji – moteris milžinė – grožio ir erotikos hiperbolė, Pažadėtosios žemės alegorija, jis – nykštukinis vyras, nesugebantis iš karto aprėpti šios būtybės kūno – nes tas kūnas lyg pati laukinė gamta, olos ir kalnagūbriai, dykumos, brūzgynai... „Kūnų geografijoje“ visas tas kūniškumas yra sakralus, alegorizuojamas ir hiperbolizuojamas ne tiek pats kūno tūris, kiek tūris to gaivalingo potyrio, kaip W. Whitmano ištaroje „Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela?“.

Čia taip pat svarbu paminėti, kad autoriaus kūrybos kontekste erosas vis dėlto nėra neatsiejamas nuo thanatos, kitaip sakant, ten, kur susiduriama su meile ir aistra, neišvengiamai susiduriama ir su mirtimi: „buvau vabzdys maldininkas, laukiantis ryto rasos ant tavo blakstienų. keliavau tavo kūno dykuma, į mirties slėnį traukė numirti akys“ (p. 58). Poeto sąmonėje meilė yra arti mirties pajautimo. Į kūnų geografijos skyrius įrašoma ir pavyduliavimo litanija „pavydo litanija per šv. užmarštį ir tyrus“. Šioje litanijoje nuolat pasikartojantis motyvas „tavęs pavydžiu“, savita sakrali, maldą ar užkalbėjimą primenanti kartotė. Anot Romano Jakobsono, „kartojimas yra viena svarbių priemonių, kurios kalboje išryškina formą: kai koks nors žodis ar formuluotė daugiau ar mažiau reguliariai pasikartoja diskurse, išryškėja ne tik pasikartojantis elementas, bet ir nuo jo neatsiejamas pats grįžimo procesas“3. Po leitmotyvo autorius vardija, kam jis pavydi – tekste iškyla daugybė įvairiausių buitiškųjų daiktavardžių, gyvių, visai belyčių subjektų, žvaigždynų. Šis pakartojimas atlieka muzikalią užkalbėjimams būdingą funkciją, taip pat veda subjektą iki kraštutinės pavydo ribos – beprotybės bei mirties: „jau galas, beprotybė, pavydžiu net įsiręžusiai, / lėtai savo mirties link šliaužiančiai sraigei, / kuri vos už 102 kilometrų nuo tavęs, bet artėja, artėja“, ši litanija įgauna pagreitį, kol galiausiai iš viso išsprūstama iš kalbinių rėmų, atsiranda tai, kas neišsakoma: „...yliu ...yliu ...tyliu, – rėkia naktinis paukštis to medžio viršūnėj, / nagus suleidęs į tamsą. esu mirtingas kaip niekad. aš ta tamsa“ (p. 61).

Litanijos forma ir muzikalumu (su)žaidžiama ir pačiame pirmame eilėraščių rinkinio tekste „rentgeno nuotrauka“, kuriame varijuoja subjekto kartojamas „esu“: nuo sakralumo iki buities, kasdienybės rauplėto paviršiaus ar asocialumo: „esu tylėtojas / esu angelų medžiotojas (...) esu veršelių priėmėjas (...) esu asocialus“. Varijuojama ir teksto suvokimo prasmėmis, lygiagrečiomis eilutėmis, kurias galima perskaityti daugybe skirtingų variantų.

Savaime suprantama, jog eilėraščiai vis dėlto negali tiesiog rastis visiškai tuščioje vietoje, jie arba išauga iš autoriaus asmeninių patirčių lauko, arba yra vienaip ar kitaip veikiami poetinių, kultūrinių, socialinių įtakų. Juk beveik viskas net toje pačioje poezijoje privatizuota ir prichvatizuota, panašiai kaip taikliame Gyčio eilėraštyje „monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“, kuris PDR’o vieno anoniminio eilėraščio konkurse gavo reikiamą kiekį laurų. Tačiau džiugu, kad vis dėlto dar randama to autentiško, savito, neprivatizuoto jausmo.

Šį eilėraščių rinkinį savitai apjungia knygą pradedančios kultūrinio lauko citatos: pirmoji iš W. Gombrowicziaus medžiagos „Dienoraštis 1957–1961“, kurioje kalbama apie vidinę upę, vidinį verpetą. Šis verpetas tampa ir „Išlydžių zonų“ subjekto varomąja jėga. Antroji citata iš H. Millerio „Vėžio atogrąža“: „Žvelgdamas žemyn į tą plyšį, matau lygybės ženklą, pasaulį, išlaikantį pusiausvyrą, pasaulį, kuris visas be likučio susieina į nulį [...]“. Iš šių patirtų nulinių būsenų ir gimsta knygelės skyrius „iš nulinių buvimų“. Įdomiai susiskaito ir poetinio subjekto bandymai gaudyti zeną – gatvės koanai, skirti Sigito Gedos Antinomijoms. Šiomis paradoksaliomis frazėmis ar klausimais, kurie neturi realios reikšmės mūsų įprastiniu suvokimo lygmeniu, autorius tarsi bando išmušti iš po kojų šio mūsų iki skausmo nuzulinto pasaulio pagrindą, sužadinti naują sąmonės būseną ar net savotišką nušvitimą. Kai kuriuose koanuose iš tiesų pasiekiamas tas žavus spontaniškumas, atsainus lengvumas, tačiau kai kur juntamas ir dirbtinokas konstruktas, t. y. autoriui ne visada pavyksta atsiriboti nuo logikos, žodžiai ne visada atrodo lengvai išsprūdę kaip žvirbliai, bet kai kur per jėgą gaudyti lyg stambūs briedžiai...

Spontaniškumas atsiranda ten, kur jo mažiausiai tikiesi. Net pati poezija apie poeziją kūrimo akto metu tampa žaismingu šūviu pro šalį, netaikliu, bet pataikančiu, sugebančiu ironiškai perspjauti save: „– kodėl trigubu dugnu mašinos, lagaminai, tiesos? / – į anapus reikia pernešt kontrabandą / gličios laiko mėsos - - - / ko toks prastas rimas? / – ...kokios akys / toks arimas“ (p. 25). Tradicinė suakmenėjusio mąstytojo poza keičiama – atrandamas kitas žiūros taškas: „o aš stoviu ant galvos kojomis aukštyn“ (p. 25). Poetinis įtaigumas labiausiai vykęs atrodo tuose tekstuose, kurie kyla iš vidinės srovės: grįžtama į savo sąmonės ir pasąmonės patirtis, vaikystę, paauglystę, eroso ir thanatos šėliojimus. Pats gyvenimas ir jo grublėti paviršiai – geriausia medžiaga Gyčio poezijai. Iš kitų srautų (tarkim, socialinių-publicistinių) atplaukusios tekstų skiautelės vis dėlto atrodo labiau anekdotiškos nei poetiškos, tarkime, „...radijas per sporto žinias lakoniškai praneša kastrato balsu: „Somalyje per potvynį krokodilai sudorojo 8 žmones“ – Skanaus“. Juodasis humoras, bet tik tiek... Kitur galima ir labai nesistengiant, taip netyčia atrasti geros poezijos.

Ir nors ši knyga nėra koks nors naujas reiškinys lietuvių literatūroje ar ypatingas poezijos perlas, tačiau paperka nuoširdžiais ir grublėtais gyvenimo patirčių liudijimais ir poetiniais žaidimais, kurių knygoje apstu. Nesvarbu, ar jūs azartiški žaidimo fanai, kaip pavyzdžiui, Donatas Petrošius, kuriam dedikuotas tekstas „futbolo čempionatas“, ar tiesiog paprasti mėgėjai, bet, manau, į šį žaismą gana lengvai įsitrauksite. Svarbu žaisti nuoširdžiai ir nerimtai rimtais veidais. Šiame kėlinyje poezija žaidžia su gyvenimu, švieslentės rodo nulinę būseną (0:0) ir, kad ir kaip pasikeistų šis rezultatas, tikiu, jog visada atsiras ištikimų poezijos fanų, net jeigu pastaroji ir įmuš į savo vartus, net jeigu ji šį kartą ir praloštų... Dar yra tų, kurie savo algą statytų už poezijos pergalę ir tyliai murmėtų: eilėraštis yra ne nulis, jis – tikras po-nulis, mė-nulis, jis – šviežiai nupjautos žolės kvapas futbolo stadione ką tik nuli-jus...

____________________________________
1 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-22-gytis-norvilas-eilerastis-prieglobscio-zona/77487

2 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-22-gytis-norvilas-eilerastis-prieglobscio-zona/77487

3 Dessons, G. Poetikos įvadas. Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 207.