Autorė yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto lektorė.

„Visą informaciją galima rasti internete“, – neretai pareiškia bibliotekose nebesilankantys žmonės, o kartais ir jas administruojančių institucijų atstovai. Specialistams tokia nuomonė dažnai sukelia ironišką šypsnį. Tačiau ar iš tiesų šiuolaikinei visuomenei, judančiai perkimštame informaciniame greitkelyje, vis dar reikia bibliotekų paslaugų, jeigu taip – tai kokių?

Bibliotekoms konkuruoti sudėtinga

Specialistai žino, kokių vertingų informacijos lobių turi bibliotekos ir jų archyvai, kaip biblioteka gali pagilinti vartotojų žinias ir supratimą juos dominančiu klausimu, praplėsti akiratį. Taip pat žinome, jog internete yra itin daug nekokybiškos, tyčia ar iš nesupratimo tiesą iškraipančios informacijos, kad internete paskelbti duomenys ne visada yra patikimi, išsamūs ar nauji – juos reikia nuodugniai patikrinti.

Bet yra ir kita medalio pusė – ne visiems ir ne visada reikia mokslo patikrintų, išsamių atsakymų, todėl interneto paieškos sistemos gana sėkmingai pakeičia biblioteką, ypač kasdienei paieškai. Tam yra daugybė priežasčių – patogu, nereikia niekur eiti, niekam nereikia aiškinti, ko reikia. Be to, paieška internete – paprasta ir lengva, tiesiog pagal kasdienės kalbos žodžius gauni greitą atsaką su ilgu sąrašu šaltinių įvairiomis kalbomis. Pripažinkime, kad vartotojo patogumo, paieškos greičio ir prieinamumo požiūriu arčiau idealo yra ne arčiausiai namų esanti biblioteka, o šios interneto paieškos sistemos.

Amerikiečio rinkodaros eksperto Setho Godino požiūriu, bibliotekos užleidžia pozicijas ir vaizdo bei garso informacijos srityje. Filmų ir TV laidų transliavimo internetu paslaugų teikėjų, pvz., Netflix (JAV), pasiūla lenkia bet kurios bibliotekos (ar net visų sudėjus) vaizdo ir muzikos įrašų rinkinius, o paslaugų kaina – prieinama daugumai.

Tiesa, Lietuvoje teisėtą prieigą prie užsienio videomasyvų dar varžo neišspręsti autorių teisių klausimai, o nacionalinių kūrinių prieinamumas interneto erdvėje dažnai apsiriboja tik senesne suskaitmeninta viešos prieigos medžiaga. Tačiau visi šie apribojimai tėra laikini – baimes dėl autorių teisių apsaugos gana greit įveiks skaitmeninės ekonomikos augimo siekiai, todėl atsiras ir būtinų sprendimų, ir susitarimų. Klausimas – ar jiems įgyvendinti reikės bibliotekų. Tad galime pasakyti, kad Lietuvos bibliotekos su mažomis, nors sistemingai surinktomis tokios medžiagos kolekcijomis, kurių dalis bendrame fonde nesiekia 1–2 proc., nepajėgs konkuruoti dėl vaizdo ir garso informacijos prieigos teikimo su komerciniais tiekėjais.

Ar pakanka skolinti spaudinius?

Visgi vienu aspektu galėtų triumfuoti naujovių skeptikai – knygos ir kiti spaudiniai kaip ir anksčiau lieka saugia ir išskirtine bibliotekų vaga. Bet ar galime tuo būti tikri? Ypač šiuo metu, kai laikraščių ir žurnalų leidėjai neranda atsakymo, kodėl žmonės vis mažiau skaito spaudą, o knygų ir spaudos naudojimas viešosiose bibliotekose mažėja – kasmet po šiek tiek, tačiau ne taip jau nežymiai ilguoju laikotarpiu:

Stipriausias vykstančių pokyčių argumentas – didėjanti bibliotekų elektroninio turinio ir interaktyvių paslaugų pasiūla. Tačiau tai tikrai nepanaikina nerimo dėl tūkstančių prarastų unikalių vartotojų ir milijonų neišduotų knygų. Dar 2007 metais Helsinkio miesto viešoji biblioteka aiškiai deklaravo, kad atėjo laikas naujai vizijai, nes virtualių apsilankymų skaičius viršijo realius apsilankymus 36 bibliotekose ir dviejose mobiliosiose bibliotekose. Tuomet šios bibliotekos vizijoje žodį „hybrid“ (hibridinė, sudaryta iš lygiaverčių tradicinės ir elektroninės dalių) pakeitė „boundless“ (neribota, prieinama visiems ir visada). Lietuvos bibliotekose taip pat virtualių apsilankymų skaičius auga sparčiau nei tiesioginių apsilankymų, kai kuriose pernai pastarųjų buvo mažiau, tačiau esminių pokyčių strategijose, pajėgų ir lėšų paskirstyme dar nėra.

Prieš ketverius metus ir Europoje tokiais staigiais pokyčiais dar sunku buvo patikėti – nors profesiniuose susitikimuose ir konferencijose ir buvo kalbama apie būtiną bibliotekų kaitą, bet ganėtinai nuosaikiai. Tačiau gegužę NAPLE forumo, Europos bibliotekų, informacijos ir dokumentacijos asociacijų biuro EBLIDA bei Ispanijos bibliotekų asociacijos FESABID Andalūzijos skyriaus organizuotuose profesiniuose renginiuose daugelis praregėjo. Tą jausmą taikliai apibūdino viena kolegė iš Vokietijos: „Pirmą kartą išsigandau dėl bibliotekų ateities“.

E. knygų bibliotekose traukinys jau pajudėjo

Panašu, jog būtent dabar pasiekėme kritinį tašką, kuriame iš esmės bus apsispręsta dėl bibliotekų ateities. Be abejo, bibliotekos staigiai neišnyks, tačiau bet kokiu atveju įvyks vaidmens ir organizacijos transformacija – vienu atveju bibliotekų veiklos apimtys ir atsakomybė gali trauktis, kitu – augti. Taip galvoti verčia sujudimas artimiausioje bibliotekų veiklai aplinkoje.

Amazon atstovai gegužę paskelbė, kad vos po ketverių metų nuo Kindle e. knygų pasirodymo jų pardavimai aplenkė spausdintas. Kasmet skelbiamoje tarptautinių ekspertų IT ir medijų raidos prognozėje The Horizon Report 2011 konstatuojama, kad elektroninės knygos tapo perspektyvia ir lengvai naudojama spausdintos knygos alternatyva. Balandį tas pats Amazon pranešė apie ilgai lauktą apsisprendimą leisti e. knygų panaudą bibliotekose. Amazon pasirinkto partnerio skaitmeninio turinio platintojo OverDrive paslaugomis jau naudojasi kai kurios bibliotekos Vokietijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gegužės pabaigoje 3M Library Systems korporacija paskelbė sukūrusi e. knygų išdavimo galimybę savo bibliotekų sistemai.

Fundación Germán Sánchez Ruipérez (Ispanija) Sociokultūrinės plėtros centras paskelbė žvalgomąjį tyrimą Territorio e. Books. lecture sin fin (E. knygų teritorija: saitymas be pabaigos), kuriame ieškoma sąsajų tarp bibliotekininkų, skaitytojų ir skaitymo erdvių pasaulių. Atsiranda ir viešojo sektoriaus sprendimai, pvz., Galicijos (Ispanija) e. knygų paslaugų portalas.

Belgijoje diskutuojama apie viešojo ir privataus sektorių partnerystės pagrindu kuriamos pelno nesiekiančios e. knygų platformos poreikį. Toks sprendimas užtikrintų socialiai teisingą sąveiką tarp leidėjų ir turinio platintojų, prekybininkų bei bibliotekų. Atitinkamai būtų užtikrinti ir teisėti autorių interesai užsidirbti, ir visuomenės narių interesai laisvai prieiti prie informacijos, žinių ir kūrybos šaltinių.

Vokietijoje bibliotekų e. skolinimo sistemą, leidžiančią bibliotekoms išduoti panaudai įvairų elektroninį turinį, filmus, e. knygas ir muziką su šūkiu „Bibliotheken für Morgen“ (Rytdienos bibliotekos) pasiūlė DiViBib GmbH įmonė. Sistemoje įdiegta kūrinių skaitmeninių teisių valdymo (DRM) apsauga neleidžia turinio kopijuoti ir naudoti jį vienu metu keliuose įrenginiuose – išduodami tik bibliotekos įsigyti dokumentai tik vienam vartotojui vienu metu. Šia paslaugų sistema pradėjo naudotis bibliotekos Vokietijoje, taip pat Austrijoje ir Šveicarijoje. Šiandien – tai jau realybė, o prieš metus šioje srityje kelius skynė vos kelios bibliotekos.

Pokyčiai ateina ir į Lietuvą

Lietuvoje tik akademinės bibliotekos bando žengti į elektroninių knygų (daugiausia – užsienio kalbomis), pasaulį, o vasarį Vilniaus knygų mugėje E. Skaityklės.lt atstovai užtikrintai teigė dar negalvojantys apie e. knygų pardavimą bibliotekoms. Tačiau, atrodo, pokyčiai – jau už kampo.

Užsienio kolegos vardija nemažai problemų, su kuriomis susiduria bibliotekos ar e. knygų panaudos paslaugų teikėjai, tačiau verslo modelių ir sistemų kūrimo sparta rodo, kad ši paslauga greit taps kasdienybe. Tam palankus ir politinis kontekstas Europoje. Pernai paskelbtoje Europos skaitmeninėje darbotvarkėje vienareikšmiškai pripažįstama, jog reikia patrauklaus turinio ir paslaugų, kad vartotojai pagrįstai tikisi turiniu internete naudotis taip pat sklandžiai, kaip ir neskaitmeninėje aplinkoje. Veltui švaistytume laiką diskutuodami, ar e. knygos nugalės popierines. Esmė – ne knygos pavidalas, o pragmatiškas skaitomų ir reikalingų paieškos, prieigos ir naudojimo patogumas. Skaitymo malonumas bet kuriuo atveju išlieka.

Sparčiai augantys nacionaliniai, Europos ir pasaulio skaitmeninių kultūros paveldo objektų telkiniai, kuriami iš nacionalinių, Europos programų ir tokių partnerių lėšų, kaip Austrijoje – Google ar Telefónica Ispanijoje, ir atviros prieigos mokslinių tyrimų ir studijų medžiagos talpyklos yra dar viena sritis, verta viešųjų bibliotekų dėmesio. Bibliotekoms nepastebėjus šanso ir neatradus išskirtinės kompetencijos lauko, neabejotinai atsiras kitų teikėjų – greitesnių ir lankstesnių, neturinčių taisyklių, tradicijų ir požiūrių inercijos.

Jensas Thorhauge, Danijos bibliotekų ir medijų agentūros vadovas, kviečia pernelyg nesusikoncentruoti į e. knygų panaudos panacėją. Tai tik dar viena technologijų įgalinta bibliotekų veiklos sritis, artima tradicinei, bet nežinia, ar bibliotekos joje dominuos. Šiandien laikas pripažinti, kad informacijos prieiga – jau seniai nebe vienintelis, o galbūt ir nebe svarbiausias bibliotekų veiklos laukas. Vis didesnę svarbą įgyja pagalbos žmogui, konsultanto, eksperto ar skaitmeninio gyvenimo vadybininko vaidmuo.

Iškyla ir naujojo viešojo administravimo ir programinio finansavimo tema – vis stiprėjanti tendencija skiriant viešąjį finansavimą orientuotis į aiškius socialinio ir ekonominio augimo tikslus ir siektiną rezultatą, neprisirišant prie institucinės struktūros. Šių principų įgyvendinimas viešajame sektoriuje bus dar vienas postūmis ne tik dirbti, bet ir pradėti galvoti kitaip.

Taigi turime ieškoti naujos bibliotekų koncepcijos, kuri būtų pagrįsta aiškiai išreikštu visuomenės poreikiu, panašiai kaip visuotinio raštingumo siekis suteikė pagrindą modernios viešosios bibliotekos idėją 19 ir 20 amžių sandūroje. Vienas iš kelių, anot Jenso Thorhauge, į vieną nacionalinę skaitmeninę platformą integruoti per pastaruosius kelis dešimtmečius atskiromis iniciatyvomis sukurtas bibliotekose skaitmenines paslaugas. Siekiama sukurti naują viešųjų paslaugų skaitmeninėje aplinkoje infrastruktūrą su artimais tikslais tradicinėms viešosioms bibliotekoms. Tačiau čia laikas paklausti: jei interneto aplinkoje iš viešųjų lėšų randasi toks naujas viešųjų informacijos ir paslaugų pavidalas, koks bus 20 amžiuje sukurtų viešųjų bibliotekų tinklų likimas?

Parengta pagal Naple forumo susitikimo (2011 m. gegužės 26 d. Sevilijoje) ir NAPLE forumo, EBLIDA bei Ispanijos bibliotekų asociacijos FESABID Andalūzijos skyriumi organizuotos konferencijos „One profession, one future?“ (2011 m. gegužės 27 d. Malagoje) pranešėjų Norma McDermott (Airija), Jens Thorhauge (Danija), Johan Delaure (Belgija), Maria Antonia Carrato Mena (Ispanija), Barbara Schleihagen (Vokietija) ir kitų pranešimus bei diskusijas. Konferencijos programa internete.