Šiais laikais nelengva pagauti šį rašytoją keliauninką: „Gal susitikime Zalcburge?“ Po trumpos abejonės susitikimas atšaukiamas, nes „Mario išvyko į Gazą“. „Geriausia būtų pasimatyti Londone“ – kodėl gi ne? Tačiau jis jau Madride. Ateinu, palaukite manęs! „Gerai, bet lygiai 17 valandą, nes turiu užsukti į Barseloną, po to į Paryžių“. Telefonu dažnai girdėti moterų balsai: žmonos, sekretorės – beje, iškart supranti, kad jį globoja moterys. Ar taip buvo visada? Be abejonės, nes Vargasas Llosa jau seniai gražus, labai gražus, ir jo žavesys jam netrukdo. Savotiškas inkas, kurį išauklėjo Anglija. Romėniškos dvasios Lotynų Amerikos gyventojas. Šiaip ar taip, ispanas, kuris „lygiai 17 valandą“ mane priima Madride, tarp Floros gatvės ir Truchiljo pasažo. Vis dėlto keista: Flora Tristan buvo vieno jo romanų („Rojus prie kito kampo“) herojė, o kitą knygą („Ožio šventė“) jis paskyrė žiauriajam Trujillo (1). Filmų personažams Stanley’s Kubrickas suteikdavo savo kvartalo gatvių vardus. O Vargasas Llosa pasielgia geriau; „atsitiktinai“ apsigyvena tokiuose kvartaluose, kurių gatvių pavadinimai pratęsia jo romanus. Bet, tiesą sakant, kur jis gyvena iš tikrųjų?

Iš esmės, aš gyvenu tenai, kur esu... Ir sakykime, kad aš esu ypač susijęs su keturiomis vietomis, kur gyvenu tą patį gyvenimą: Lima, Madridu, Londonu, Paryžiumi... Lima – mano prisiminimams apie jaunystę. Paryžius ar Madridas – kad pajusčiau besikeičiančios Europos pulsą. Bet Londonas – ideali vieta dirbti, nes ten rašytojai nėra labai svarbūs socialine prasme ir niekas nemano jų trukdyti... Be galo didelis anglofilas Borgesas dievino angliškus pokalbius, „kurie prasideda tuo, jog dingsta paslaptys, ir baigiasi tuo, jog išnyksta dialogas“... Jis buvo teisus: būtent Londone rašau lengviausiai. Paryžiuje žmonės perdėm šneka, ar jums taip neatrodo?

Tą dieną Madride buvo labai šilta. Butas, kuriame bendravome, buvo vėsus, paprastas, šiuolaikinė aplinka – beveik minimalistinė. Ant sienų kabėjo gražios abstraktaus meno drobės; nedidelė terasa buvo išsikišusi virš užsimiegojusios aikštės; ant žemo staliuko gulėjo kelios meno knygos. Tai galėjo būti odontologo laukiamasis. Mario – itin linksmas. Dažnai ir garsiai nusijuokia. Be galo balti dantys. Visur jauti iki smulkmenų sutvarkytą gyvenimą.

Taip, esu labai organizuotas; pabundu, pasivaikščioju, paskaitau laikraščius, išsimaudau duše, rašau, aplankau viešąją biblioteką ar kavinę, paskui vėl rašau. Visąlaik tas pats, visad tas pats ritmas. Neturiu pasirinkimo... Retsykiais tampu klaustrofobu ir tuomet virstu specialiu korespondentu vienur ar kitur... Rašytojas neturi perdėm ilgai užsidaryti su savo šmėklomis. Tai būtų nesveika...

Tačiau jau gana seniai Jūs nepaprastai žavitės Flaubert’u – tai yra a priori vienuoliu, namisėda, „literatūrinės orgijos“ šalininku, supriešinamu su tokio pasaulio, koks jis yra, pasikartojančia tuštybe...

Ak, Flaubert’as! Jo kūryba labiausiai žaviuosi, bet nenorėčiau gyventi jo gyvenimo. Man regis, kad išmintis ar romanisto higiena – tai būti Flaubert’o gerbėju ir žurnalistu... Štai, pavyzdžiui, norėjau pamatyti tikrovę Gazoje, išsyk pasitraukus Izraeliui...

Kokie įspūdžiai?

Žiauru... Ką mačiau, buvo žiauru... Blogiau negu blogiausiame iš Lotynų Amerikos didmiesčių lūšnynų... Ir tenai tūnantys vargšai žmonės nemato ateities. Sharonas neklydo, atsikratydamas Gazos, tačiau viską turi atlikti palestiniečiai. Šios tautos nelaimė, kad jie neturi Mandelos tipo lyderio, neginčytino ir gana charizmatiško žmogaus, kuris priverstų savuosius pasiekti tam tikrą etinį matą kaip kad buvo Izraelyje XX amžiaus 8-ąjį dešimtmetį. Žinote, kad visada buvau artimas kairiosioms Izraelio jėgoms ir „Teisiesiems“, kuriuos tada buvo galima sutikti tenai, tačiau paskui tų „Teisiųjų“ liko mažai, net tenai ir net tada, kai jų būtų prisireikę...

Nebuvau matęs Vargaso Llosos nuo tų jau tolimų pietų kartu su Dominique’u de Villepinu, kurį tuomet gaubė šlovė po jo garsiosios kalbos Jungtinių Tautų Organizacijos tribūnoje. Anglų būriai ką tik buvo įžengę į Basrą, o ministras dar buvo apimtas lyrinių įspūdžių, tačiau tas lyrizmas, kaip ir Prancūzijos laikysena Irako konflikte, tuomet romanistui įkvėpė tik atsargų santūrumą. Ką jis šiandien galvoja apie tai?

Vis dar tebesu ten pat: moraline prasme džiaugiuosi, kad krito diktatūra, netgi karo kaina, bet apgailestauju dėl amerikiečių veiklos diletantiškumo, pasibaigus karui. Dėl Prancūzijos pozicijos, aš išsyk pajutau, kad ji nėra tokia „švari“, kaip to norėjo jos vadovai. Man atrodo, kad nuo senų laikų gyvuojantis antiamerikoniškumas, toks būdingas jūsų šaliai, čia suvaidino lemtingą vaidmenį... Atvirai šnekant, ar jums nesusidaro įspūdis, kad šis antiamerikoniškumas, palydimas žiauraus antiliberalizmo, šiandien prancūzams yra vienintelė konsensuso vieta? Net Lotynų Amerikoje antiamerikietiškos nuotaikos yra prisilpusios! O dar ne taip seniai Amerika joje vedė pražūtingą politiką, palaikiusią dešiniosios pakraipos diktatūras, kas, žinoma, sukūrė simetriškas kairiosios pakraipos diktatūras. Tačiau Lotynų Amerika, išskyrus kai kurias Castro šalininkų grupeles ar niūrius klounus, kaip prezidentas Chavezas, šiuo požiūriu labai pasikeitė. Net Lulos valdomoje Brazilijoje! Net Urugvajuje! O Prancūzija? Man susidaro įspūdis, galbūt klaidingas, kad principinis įtarumas rinkos ekonomikos, globalizacijos, taigi ir JAV atžvilgiu, dabar atakuoja elito protą. Ar jis tuo įsitikinęs? O gal tik priešinasi? Šiaip ar taip, rezultatas apverktinas...

Išties Prancūzijoje Vargasas Llosa būtų palaikytas dešiniosios pakraipos žmogumi, tačiau su kairiosios pakraipos atmintimi. Kaip visi intelektualai, kylantys iš Sartre’o ir tapę Camus sekėjais. Kadaise, labai seniai manėte esąs marksistas, tačiau prasidedant aštuntajam dešimtmečiui, viskas lėtai pakito. Kokia šio „clinamen“(2), šio atsivertimo priežastis?

Mano akys ėmė vertis 1966 metais, kai pamačiau kaip Fidelis Castro elgiasi su Kubos homoseksualais. UMAP, kur uždarydavo šiuos tariamus „socialinius ligonius“, buvo tikros koncentracijos stovyklos. Vienu akimoju tikrovė nutolo nuo to idealaus peizažo, kurį įsivaizdavau. Toliau viskas vyko labai greitai: Castro palaikė sovietinę intervenciją į Čekoslovakiją, o kadangi aš pats prieš šį įvykį buvau Maskvoje, supratau, kad, jei būčiau buvęs rusas ar kubietis, mane būtų įmetę į kalėjimą arba nužudę, arba ištrėmę... Sutikite, nelengva nuolatos pasikliauti viena sistema, kuri žada tokius dalykus intelektualui, kuris dar tiki priklausąs „kairei“...

Tačiau kodėl tada Jūs elgėtės kaip kairiosios pakraipos intelektualas?

Žinote, paprastai intelektualas siekia tobulo pasaulio, o tobulybė dažniau sutinkama utopijoje negu tikrovėje. Iš čia jo instinktyvus nepasitikėjimas demokratija arba rinkos ekonomika, kuri kaip tik lemia mažesnio blogio visuomenę, taigi, netobulybę. Anksčiau, sakykime, buvau utopijos šalininkas. Šiandien toks tebesu visur, išskyrus politiką...

Ar atsisakydami totalitarinės utopijų tobulybės ir paklusdami demokratijos „mažesniajam blogiui“, patyrėte įtaką savo, kaip romanisto, darbui?

Taip, be abejo: literatūra visuomet atiduoda pirmenybę idealui ir chaosui, o ne kokiai nors visuomenės sutarčiai, grindžiamai išmintimi. Ji atiduoda pirmenybę, jeigu taip galima pasakyti, didingumui, o ne proziškumui. Paprastai „tvarkingos“ visuomenės sukuria labai varganą literatūrą, ypač jei ją palygini su literatūra, kurią pagimdė diktatūra. Pažvelkite į kaudiljų Lotynų Ameriką ir gulagų Rusiją: jų rašytojai buvo įdomesni negu Šveicarijoje ar Švedijoje! Sakykime, kad savo, kaip žmogaus ir romanisto, siautulį apgyvendinau tik savo knygose. Vos tik vėl tampu piliečiu, stengiuosi užmiršti, kas mane jaudina, kai įsivaizduoju ar svajoju...

Tokia reiškinio samprata gali nustebinti: šiaip ar taip, argi Ingmaras Bergmanas nebuvo skandinaviškosios socialdemokratijos amžininkas? Ir ar įmanoma, be jokių gudrybių ar šizofrenijos, būti Arono sekėju mieste ir, pavyzdžiui, išpažinti „baroką“ literatūroje? Vargasas Llosa, priešingai negu Péguy, veikiau nori, kad viskas prasidėtų mistika ir baigtųsi politika. Vis dėlto įtariu, kad jis supaprastina reikalą, kurį žino esant sudėtingesnį, savo paties biografijos naudai.

Taip, žinoma, tai kur kas sudėtingiau! Mano kaip „menininko“ auklėjimas iš esmės susijęs su dviem kryptimis, kurios a priori naikina viena kitą: žaviuosi Sartre’u kaip „Šleikštulio“ autoriumi ir Borgesu kaip „Alefo“ autoriumi... Taip pat buvau, esu Flaubert’o sekėjas, „puotos“ ar „literatūrinės orgijos“ mėgėjas ir vis dėlto sutikau tapti kandidatu į prezidentus per rinkimus savo šalyje...

Prancūzijoje tokio pobūdžio „chimeros“ nežinomos. Čia tradiciškai arba pripažįsti Flaubert’o ir Mallarmé liniją (rašau dramblio kaulo bokšte ir užmirštu apie savo gyvenimą), arba pripažįsti Chateaubriand’o, Barrèso ir Malraux liniją (kupinas nuotykių gyvenimas, kaip kūrybos dingstis). Čia veiksmo pirmumas, ten rūpinimasis forma. O Vargasas Llosa žaidžia abiem kryptimis. Ar tai pakenčiama?

Jūs teisus, nelengva... Bet aš visuomet norėjau viena koja žengti Flaubert’o pusėn, o kita – Malraux pusėn. Vėliau visi pamatys, ar klydau, išlaikydamas tokį didelį atstumą... Beje, pats Malraux buvo tokio elgesio auka: jei jo biografija nebūtų prarijusi šiuo požiūriu jo kūrybos, kur kas daugiau žmonių pripažintų, kad „Žmogaus būtis“ yra absoliutus šedevras...

Ar Jūs gerai prisimenate „Malraux sezonus“, kai buvote pasmerktas pražūčiai, ieškodamas šviesos takelio ar nėrėtės iš kailio, kad taptumėte tikru Peru politiku Jūsų knygų nenaudai?

Rašytojui tinka bet kokia patirtis...

Jei būtumėte tuo metu rašęs tokį didingą romaną kaip „Don Kichotas“, ar būtumėte jį metęs ir nuėjęs ieškoti rinkėjų?

Ak, tai įvyko taip keistai! Iš pradžių negalvojau leistis į šią avantiūrą, o paskui viskas įvyko savaime... Mane įtraukė, nusinešė situacija, pranokusi mano jėgas... Tai buvo įdomu, šiek tiek svaigino. Tarsi pasinertum į gyvą istoriją.

O kai pralaimėjote, pajutote nusivylimą ar palengvėjimą?

Be abejo, ir viena, ir kita! Tačiau laikui bėgant viską pranoksta palengvėjimas. Suprantate: penkerius metus būčiau turėjęs teisę rašyti tik prakalbas...

Šiuo metu Mario rašo viską, išskyrus prakalbas: esė apie „Vargdienius“, naują romaną, reportažus. Būdamas (veik) 70 metų, jis atrodo ramus, taikus, laimingas. Jis nukišo į savo vaizduotę visą chaosą, kuris, be abejonės, jam neduoda ramybės. Ir dabar jis tik knygoms patiki rūpestį išsakyti savąją beprotybės dalį. Kitur jam rūpi tik protingo žmogaus išmintis. Tai „angažuotas žiūrovas“, kuris stebi, vertina, pateikia savo nuomonę, nusivilia. Dabar būtent Prancūzija skaudina jį.

Aš buvau priblokštas, kai referendume dėl Europos nugalėjo atsakymas „ne“. Kiek dar Prancūzija, ši istoriškai pavyzdinė šalis, rūstaus prieš globalizaciją, prieš liberalizmą, gal net prieš žemės traukos dėsnius? Iš visos širdies linkiu jums turėti savąjį Tony Blairą, kad atgaivintumėte universalizmą, kuris, nukreiptas prieš nacionalizmą, visuomet sudarė jūsų nacijos didybę... Tačiau liberalizmas pas jus, deja, priešingai negu Anglijoje, neturėjo tvirtų ideologinių šaknų. Tai liūdnai paaiškina, kas dedasi šiandien...

Dabar jau Madrido saulė leidžiasi virš aikštės, kurią apleidžia sąstingis. Čia pilna gyvo, smagaus judėjimo. O Vargasas Llosa eis, be abejonės, pasivaikščioti šurmulio kupinomis, vakaro šviesos nutviekstomis gatvėmis. Ant slenksčio mes dar suspėjame kai ką pasitikslinti. Ar jis skaitė paskutinį Houellebecqo romaną? „Taip, labiau egzotiškas, negu rimtas...“ Ar svajojate apie Nobelio premiją? „Net negalvokime apie ją...“ Ką manote apie erotiką? „Civilizacijos įrodymas.“ O apie Sarkozy? „Nedidelė viltis Prancūzijai“. Apie islamą? „Pagrindinis mūsų epochos pavojus.“ Apie Günterį Grassą? „Vienintelio šedevro autorius.“ Galiausiai, kalbėdamas apie García Marquezą, jis kaip paprastai bus lakoniškas – „Tai didis rašytojas“ – dar sykį nutylėdamas jų nesantaikos (ne politines) priežastis.

Baigiantis dienai, Mario verčiau prisimena malonesnius dalykus: draugus, sumanymus, būsimas keliones – palikdamas galimiems biografams aiškintis jo tikrąsias paslaptis


____________________________________
(1) R. L. Trujillo (1891–1961) – Dominikos Respublikos generolas ir diktatorius (vertėjo pastaba).
(2) Clinamen (isp.) – posūkis.

Iš prancūzų kalbos vertė VYTAUTAS BIKULČIUS
Versta iš „Le Point“, 2007 01 17