Lietuvių kalbos tarmės – unikalus ir archajiškas lietuvių kalbos reiškinys, į kurį visai neseniai pradėta žiūrėti labai pagarbiai – kaip į kultūrinį ir istorinį Lietuvos paveldą. Svarbu išmokti saugoti ir puoselėti gimtąją tarmę, atsigręžti į tautos savastį, glūdinčią kalboje. Juk ne veltui sakoma, kad nauja – tai gerai užmiršta sena.

Tarmės dažnam asocijuojasi su prasta kalba, menkesniu intelektu. Taip mąstoma dėl informacijos trūkumo, dėl nenoro pasidomėti gimtosios vietos tarme. Tarmės moko bendrinės kalbos, taisyklingo kirčiavimo. Mokėdami gimtąją tarmę ir pasirinkę neoficialią aplinką mokytojai ir mokiniai turėtų rasti laiko pabendrauti tarmiškai.

Vienu iš postūmių, paraginusių labiau domėtis gimtąja rytų aukštaičių uteniškių tarme, tapo Užpalių gimnazijoje gegužės 5 dieną surengta tarmių pamoka „Tarmiškai šneku – bagotas esu“. Šią idėją puoselėjo ir realizavo bibliotekininkės V. Juškienė ir R. Šliogerienė. Į šį renginį jos pakvietė ypatingą viešnią – uteniškę poetę Reginą Kavinaitę-Lumpickienę, 5- 8 klasių mokinius, mokytojus.

Pirmiausia gimtąja tarme į dalyvius kreipėsi  poetė R. Kavinaitė-Lumpickienė  pristatydama penktąją eilėraščių knygą „Paraič nama“, parašytą uteniškių tarme. Poetės skaitomi eilėraščiai – lyg žemuogės, suvertos ant smilgos, tarsi visos vienodos, bet kiekviena uoga su savo skoniu, kvapu, sunokimu. Melodinga šneka autorė nutapė pastelinį Aukštaitijos peizažų ir jausenų piešinį. Poetei skaitant  eiles, tartum regėjai kaimo gamtą, žmogų, jautei senųjų laikų dvasią:

Sanelis ažeran
Inlaide bučių
Sake: bus žuves
A jan žvaigždes
Sulinda

R. Katinaitė-Lumpickienė  prabildama eilėmis skatino kurstyti gimtosios tarmės ugnį, didžiavosi tuo, kad uteniškių tarme kuriamas tekstas yra arčiau sielos, širdies kalbos. Gyvą autorės žodį skaitytojas gali išgirsti ir netiesiogiai – klausydamasis kompaktinės plokštelės, kurioje – visi „Paraič nama“ eilėraščiai.

Pasidžiaugus poetės kūryba, prasidėjo antroji tarmių pamokos dalis. Savo tarmišką kūrybą pristatė mokiniai, šiais metais dalyvavę III tarmiškosios kūrybos konkurse, organizuotame internetinės svetainės zaliazole.lt. Lietuvių kalbos mokytoja  O. Šližienė mokinių kūrinėlius sudėjo į rinktinę, kurią pavadino „Radybas“. Mokytoja džiaugėsi, kad Užpalių gimnazijos mokiniams puikiai sekėsi rašyti gimtąja tarme. Net trys konkurso dalyviai buvo nominuoti už geriausius prozos ( S. Mikšytė, 7 kl.; S. Laurinėnaitė,  8 kl.), poezijos ( D. Mikšys, 6 kl.) kūrinius. Keletas konkurso dalyvių perskaitė po kūrinėlį. G. Žaldokaitė (8 kl.) skaitė nuotaikingą „Laišką Broniui“, D. Laurinėnaitė (5 kl.) – pasaką „Ožka ir ažiukas“, D. Mikšys – eilėraštį „Šiulumai čėsas“, mokytoja O. Šližienė perskaitė savo kūrybos sakmę „Kal baublys baubia?“. Smagu buvo matyti žiūrovų akis, kurios džiaugėsi tarmiška šneka. Poetė R. Katinaitė-Lumpickienė  sakė, jog tarmiškai kūrusių mokinių darbai bus spausdinami laikraštyje „Utenos diena“, skyrelyje „Paraič nama“.

Tarmių pamokoje ilgesingą poetės žodį

Paraič nama
Ale durys sudege
A pelanus
Išnešioja strazdai
Pa Aukštaitijų.

papildė skaidriai nuotaikingi Užpalių kanklininkių ansamblio „Pasagėlė“ (vadovė L. Neseckienė) stygų akordai.

Tarmių pamoka suteikė daug tikros patirties. Užpalėnai brangina gimtąją tarmę – vieną didžiausių dvasios turtų, saugos ją ir neleis  išnykti kalbėdami, rašydami ir skaitydami kitų kūrybą.

Nuotraukų galerija:

Informuoja lietuvių kalbos mokytoja O. Šližienė