Gintarė Adomaitytė

Apie Dainos Opolskaitės pirmąją knygą  „Drožlės“


Jokia paslaptis, kad daugybė žmonių knygą pradeda skaityti nuo pabaigos – nuo ketvirtojo viršelio. Gal šį kartą taip elkimės ir mes?

Gimiau 1979 metų patį vidurvasarį, patį vidurdienį Vilkaviškio rajone. Išaugusi iš moksleiviškų kūrybnių bandymų, dabar studijuoju VPU lituanistiką. Į literatūrą žvelgiu skvarbiu, kartais – gal kiek per reikliu žvilgsniu ir tiesiog piestu stoju prieš tuos, kuriems literatūrologija – sapalis be prasmės. O rašau, nes tvirtai tikiu, jog aplink mus, mumyse ir mums – ne vien tik drožlės...

Dabar jau verskime pirmuosius... ak, ne, atsiprašau... paskutiniuosius knygos puslapius. Priešpaskutiniame leidykla pateikia debiutantų, spausdintų  serijoje „Pirmoji knyga“, sąrašą: nuo 1995 metų iki 1999.

XX amžiaus pabaiga mums dovanojo... ir vėl ak, atsiprašau darsyk... kam tas patosas?

Ne XX amžiaus pabaiga mums dovanojo rašytojus  Laurą Sintiją Černiauskaitę, Renatą Šerelytę, Marių Ivaškevičių, Andrių Jakučiūną, anaiptol ne ji. Tai jie – tuomet jauni literatai, o dabar pripažinti rašytojai – turėjo drąsos, ryžto keliauti savo pasirinktu taku.

Neveltui sakau: drąsa, ryžtas...

Nežinau, ar buvo Lietuvos kultūrai skaudesnių metų, kaip pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis.  Atrodė, kad aplink kiekvieną menininką renkasi pragmatiškų oponentų choras, visa gerkle bliaunantis, kaip menininku būti neapsimoka, neverta, neprotinga. Tie chorai ir dabar ataidi.

Verskime dar vieną puslapį iš dešinės į kairę... Štai kaip jauną autorę Dainą Opolskaitę mums pristato leidykla:

Lituanistiką studijuojanti jauna literatė, kai kuriuos kūrinius skelbusi periodikoje, sulaukė palankaus skaitytojų dėmesio. Jos novelėse – skaudūs meilės išgyvenimai, kai kada praskaidrinti švelnios erotikos, vaikystės ir paauglystės atšvaitų. Vyro ir moters santykius gaubia baugoka paslaptis, romantizmo ūkas. Subtiliai tapomi gamtos vaizdai, itin ryškios detalės.

Dabar, be abejo, pats laikas žvilgterti į turinį.  „Gudobelių...“ – taip pavadinta pirmoji novelė, viena iš vienuolikos. Pavadinimas mane vilioja, kaip nevilios, tad pradėkime skaityti knygą nuo pradžių. Versti puslapį po puslapio... 

Žilaplaukis nebylys – angelas ar ne? Žydrojo balkono šokėja  – išmonė ar nykaus gyvenimo vaiduoklė? Alyvų pakerėtas senelis – tikras ar pramanytas? O dar daili nuogalė, nakčia brendanti pievomis; dar įsimylėjėlis, užsigeidęs mirti vasarojuje...

Eseistiškai (pirmuoju asmeniu) rašytos jaunatviškos novelės trykšta fantazija, o tuo pačiu – stipriai remiasi į žemę.

Bet ar žmonės man įsiminė labiausiai?

Ne tik jie.

Ne menkiau – augalai, o gal tiksliau reikėtų sakyti augalija – sodri, vešli, aistringa. Ir gudobelės,  žibutės, kalijos, alyvos,  ir užpakaliuką atkišusi epušė, ir palei geležinkelį medumi dūzgianti liepa – nėra novelėse nė vieno atsitiktinio augalo; visi jie prabyla jautresniam skaitytojui suvokiama kalba.

Tad ir pacituosiu – iš tų „Gudobelių...“

Toks kruvinas, paliegęs ruduo. Saulė visai dienai įkliūva į neaukštų gudobelių šakas ir niekaip neišsiplėšia. Ji bando, aštriai ir skaudžiai spiegia, bet tik susiplėšo savo dieninę, kiek apniukusią suknelę ir nieko daugiau. Stambūs lašai srūva balandžių apdergtais lango stiklais, nė kiek jo nenušvarindami; pusplikė kaštono šaka ritmingai kaukši į palangės skardą it aidžiu koridoriumi skubančios moters kulniukai.  

Paskutinė knygos novelė „Tiesiog šiandien“  – bene labiausiai realistiška. Ji liudija, kad Daina Opolskaitė galėjo – beveik galėjo – tapti vaikų, paauglių rašytoja:  tikras, trapus ir atpažįstamas jos aprašomas mergautinis pasaulis; negalime nejausti, kaip  į kruvinas šukes pažyra vaikystės šiandiena.

Tačiau Daina tapo ne vaikų ir paauglių rašytoja, o... mokytoja. Toks pašaukimas! Tai – užkoduota genuose.

 Jei kas abejoja mano žodžiais, siūlau paskaityti Dainos Opolskaitės esė „Rugsėjis: populiacijos gairės“ (Šiaurės Atėnai, 2007-10-13) arba „Žiedūnė, Robertas ir kt.“ (Šiaurės Atėnai, 2009-11-20). Šiuos tekstus tikrai rasite internete, ir ne tik šiuos. Rasite daug įdomių tekstų, paieškos laukelyje surinkę „Daina Opolskaitė“.

Matyt, galime laukti antrosios knygos.

Aš laukiu.

Amžių sandūroje debiutavusi rašytoja drąsiai neigia įkyrius, silpnųjų sumanytus mitus: neva mokytojai negali rašyti, o jau provincijos mokytojai – tie tai niekada.

Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santaros“ gimnazijos lituanistę Dainą sutinku Jaunųjų filologų konkursuose. Kiek anksčiau su įdomią publicistiką rašiusią Gintare Kaminskaite, dabar – su jaunąja prozininke Žaneta Stankevičiūte.

Bus knygų, dar bus.