Metai: poema / Kristijonas Donelaitis; iliustracijų autoriai Rimgaudas Maleckas, Dangirutė Maleckienė. - Kaunas: Kalendorius, 2012. - 138 p. - Kristijono Donelaičio gimimo 300-osioms metinėms. - ISBN 978-609-8083-01-9

Vieni kūrybiniai jubiliejai primena potvynius, kurie įsiūbuoja visą kūriniją, rasismelkia į giliausius dvasinius klodus ir dar ilgai maitina atoslūgiuose dygstančią, augančią, vešinčią mintį. Kiti, lyg maži šaltinėliai, nuolat maitina didžiąsias upes, patys lyg ir likdami nepastebėti,o visgi reikalingi. Tačiau būna jubiliejų, viliojančių išplaukti į atvirą jūrą, pasigalinėti su šėlstančia stichija, kad kažką naujo atrastum… savyje. Nuolatinis skatinimas ieškoti ir pažinti – didžiųjų kūrėjų dovana. Jiems tarsi ir nereikia ypatingų progų – jubiliejinių sukakčių, nes jie visada šalia mūsų, kažkokiomis dvasinėmis gijomis susieti su kiekvieno tautine (ir bendražmogiška) tapatybe. Be jų truputėlį būtume nebe lietuviai, truputį nebe savos tautos, savos istorijos žmonės.

Toks kūrėjas yra Kristijonas Donelaitis. Nuo pat pirmojo, Liudviko Rėzos 1818 metais sudaryto, atspausdinto ir pasauliui (buvo išversta ir į vokiečių kalbą) paskelbto K. Donelaičio „Metų“ leidimo, šiam autoriui priklauso garbinga vieta mūsų literatūroje. Galima sakyti, kad nuo tada susidarė donelaitiškoji srovė lietuvių kultūroje. 1914 metais, minint 200-ąsias K. Donelaičio gimimo metines, Vilniuje išėjo J. Šlapelio parengti klasiko raštai. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje pasirodė dar bent keli K. Donelaičio kūrybos leidimai. Vienas iš labiau žinomų – „Metų“ leidinys su V. Jurkūno iliustracijomis – medžio raižiniais, kurie tikrąja to žodžio prasme iliustravo K. Donelaičio tekstą, atspindėjo šio kūrinio buitiškąją fabulą. V. Jurkūno iliustracijos buvo lengvai suprantamos skaitytojui, be to, priimtinos ir to meto ideologijai: išryškinamas būrų skurdas, jų išnaudojimas, varginga buitis, sunkūs darbai... V. Jurkūno iliustracijos lengvai suvokiamos mokiniams, todėl lig šiol dedamos į vadovėlius ir chrestomatijas.

Tačiau dar anksčiau, minint K. Donelaičio 150-ąsias mirties metines, Vydūnas savo studijoje apie „Metus“ išryškino visai kitą kūrinio plotmę – „gyvąjį tikybiškumą“. „Tikybiškas žmogus, - rašė Vydūnas, - mato visą gyvenimą, visa, kas vyksta platesniuose santykiuose ir skaistesnėje šviesoje. Jis gali tada ir tikrai vaizdingai pasireikšti ir tuo kitus taip paveikti, kad juose sušvinta aiškesni ir giliau siekią regėjimai“. Vydūno išsakytą filosofinę įžvalgą, kuri atskleidžia dvasinį – būtiškąjį „Metų“ klodą, prisiminiau vartydama, o vėliau – ir atidžiai analizuodama naujausią „Metų“ leidimą, parengtą bei išleistą šiais (2012-aisiais) metais, ir skirtą K. Donelaičio gimimo 300-osioms metinėms. Leidinio sumanytojas ir redaktorius – Kazys Požėra, kūrinį iliustravo fotografikai Rimgaudas ir Dangirutė Maleckai. Šiame leidinyje nerasite daiktiškųjų K. Donelaičio teksto ir dailininkų kuriamo pasaulio atitikmenų, kur ne kur šmėkšteli detalė, virstanti simboliu, kuris kreipia skaitytojo mintį į „Metų“ pasaulio visumą, arba jo sąrangą.

Tarp Donelaičio ir dailininkų kūrybos yra neabejotinas architektonikos panašumas. Pirmasis šitai pastebėjo Kazys Požėra. Paklaustas, kaip gimė sumanymas, redaktorius atsako, kad viešėdamas pas Rimgaudą ir Dangirutę Maleckus ir sklaidydamas jų darbus (R. Maleckas užsiminė norįs dar kartą perskaityti „Metus“, ir pasiteiravo, ar Kazys negalįs juos gauti. Požėra juos ne tik gavo, bet ir pats dar kartą perskaitė...), „pajutęs nepaaiškinamą vaizdo ir žodžio trauką, atitikmenį architektonikos pagrindu“. Tarp klasiko kūrinio, gimusio 18-ajame amžiuje, ir formalistinės fotografikos, kurioje realūs fragmentai paverčiami abstrakčiais vaizdiniais, K. Požėra įžvelgė giluminį ryšį, kuris atskleidžia kūrinio filosofinį lygmenį, o skaitantįjį pakylėja į apmąstymų ir meditacijų sritį.

R. Maleckas – savitos fotografijos pradininkas, žinovų ir mėgėjų dar vadinamas meninės fotografijos legenda. Jo kūryba rėpia anapus „grynosios“ fotografijos ribų, jo kūriniams būdingos abstrakcijos, Dangirutės Maleckienės darbuose lengva įžvelgti simbolius. Anot fotomenininko Romualdo Rakausko, „fotografika – tarsi atskira valstybėlė plačiajame fotomeno pasaulyje. Ištikimiausias jos ambasadorius R. Maleckas (...) sugeba ištraukti menu apšvitintą fotografiją, o protingųjų kompiuterių ištobulintos technologijos jo „fokusams“ atveria begalines erdves“. Nors žinomo fotomenininko pastebėjimuose žymu ironija, negalima nepripažinti, kad tai, ką daro Rimgaudas ir Dangirutė, yra menas, kuris ne atkuria regimąjį pasaulį, o kuria jį. Kokia K. Donelaičio „Metų“ ir Maleckų fotografijos sąveika kūrinyje? Kokias filosofines tiesas išryškina šios iliustracijos?

Daugiaklodžio kūrinio ypatybė – interpretacijų apstumas. Kiekvienas laikmetis prisitraukia vieną ar kitą kūrinį,ar kūrinio keliamą problemą ne tik pagal aktualumą, bet ir pagal skaitytojo brandą. Vienas iš interpretacijos būdų – iliustravimas . Iliustracijos atspindi laikmečio (ne vien dailininko ar fotomenininko) atskaitos tašką bei žiūros kryptį. Šiame leidinyje „Pavasario linksmybes“ simbolizuoja tirpstančio sniego – drobulės skiautelės, širdį primenantis gemalas, iš kurio kalasi sparnai, nes pasaulis ir vėl gimsta – atsiranda iš chaoso, o saulelei pašildžius, pro žemės kiautą – išdūlėjusią drobulę – kalasi želmuo: „Tik palūkėkit, margi paukštyčiai tuo pasirodys(...). / Ogi žąsyčiai iš kiaušinių veržiasi laukan“. Bet ne tik vištyčiai – visa, kas gyva, spurda, veržiasi, stiebiasi... „Pavasario linksmybių“ užsklanda turi sąsajų su pradžia: chaosas harmonizuojasi, išryškėja išbaigti pavidalai – pasaulis (į)(su)kurtas, žmogui nesuvokiama, bet jaučiama dermė nusistovi ir suskamba lyg gyvybės simfonija: iš upės atspindžių mirgėjimo, iš žolės laiškų vilnijimo atpažįstame – išgirstame amžinybės šnaresį...

Sklaidant naujausią „Metų“ leidinį, neapleidžia jausmas, lyg vartyčiau seną metraštį ar žiūrinėčiau archeologinius radinius, atsargiai liesčiau tai, kas liko iš materialaus Donelaičio pasaulio (prie daugiau nei porą dešimtmečių su archeologu N. Kitkausku teko dalyvauti Donelaičio statytų našlių namų kasinėjimuose): šukeles, sagtelę, koklio gabalėlį... Rimanto Malecko ir Dangirutės Maleckienės fotografika primena tokius archeologinius radinius, kurie priartina prie XVIII amžiaus ir sukuria lytėjimo iliuziją...

O štai „Žiemos rūpečiai“ primena įrėmintą „Paskutinės vakarienės“ paveikslą: simetriškai atspausti, neryškūs, lyg per metų mirgėjimą matomi išblukę, aptrupėję žmonių siluetai; figūra apačioje rankomis – sparnais-spinduliais apglėbia nebe stalą, o visą žemę, galbūt Laiką, galbūt Amžinybę. Saulelė leidžiasi, ateina šalčio – mirties metas. Šalčio raštus ant ežero langų primenanti fotografika sudaro įspūdingą žiemos užsklandą. Donelaitis „Metus“ baigia kreipimusi į dangiškąjį „tėtutį“: „Vislab bus niekai, ką veiksim, argi pradėsim, kad žegnojanti rankelė tavo negelbės“. „Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo, kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim“. Redaktorius K. Požėra savo nuožiūra dėsto nuotraukas. Jas aiškindamiesi galime ieškoti Donelaičio mintį patvirtinančių ženklų-simbolių: pieva su žolelių stiebais primena kryželius kapuose, vis dėlto kitame fotografikos darbe jau regime -girdime ateisiančio, užgimsiančio pasaulio simfoniją kuri išreiškia tikėjimą dieviškuoju planu, jame glūdinčio gimimo (taigi – amžinybės) jėga...

Gyvybės ir mirties, chaoso ir dermės, saulės ir Dievo galia, tikėjimas ir pasitikėjimas pasaulio amžinatve, anot Vydūno, „gyvojo tikybiškumo“ idėjos skamba vartant R. Malecko ir D. Maleckienės fotografika iliustruotą naujausią „Metų“ leidinį, kuris yra skirtas brandžiam skaitytojui, norinčiam giliau suvokti Donelaičio pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, atkuriamą pagal mus pasiekusį – išlikusį donelaitišką žodį ir iliustracijas, padidinančias minties tankį. Redaktorius K. Požėra prisipažino, kad šis darbas reikalavo ypatingo kruopštumo ir atidos, ir truko dvejus metus. Norėdamas, kad leidinio kalba atitiktų akademinio leidinio kalbą (vėlesniuose kalba buvo supaprastinta, „adaptuota“), „Metus“ perskaitęs bent penketą kartų! Ir kiekvienąkart atrasdavęs vis ką nors naujo…Dėliodamas iliustracijas stengęsis išlaikyti pusiausvyrą, kad jos neužgožtų teksto. Kantrybė, kruopštumas ir meninė intuicija išlydė aukštos prados kūrinį. Naujausias „Metų“ leidinys harmoningas ne tik vizualiai.





Knygų lentyna