Užsispyrę tie poetai. Horacijaus posakis „surdo asello fabellam narrare“ („kurčiam asiliukui pasakėlę sekti“) reiškia „nebėr prasmės ir kalbėti“ arba „tuščiai aušinti burną“. Asiliukas gi kurčias – neišgirs. Bet, matyt, skaityti moka. O tai, kas užrašyta, išlieka. Jau negalėsi pasakyti, kad pro vieną ausį įėjo, pro kitą – išėjo. Žodžiai nebus paleisti pavėjui. Už raštu paliudytą mintį ir atsakomybė didesnė. Ypač jei liudijamas gyvenimas.
Toks – paliudyto gyvenimo – kodas tiktų Donaldo Kajoko rinkiniui „Kurčiam asiliukui“ perskaityti. Poeto credo išsakytas eilėraštyje be pavadinimo, prasidedančiame „nukaršt gaudant vėjus, samarijoj rast savo rakštį“ (p. 18). Tai jo epigrafui panaudota toji Horacijaus eilutė apie kurčią asiliuką. Platus ir kontekstas, kuriame susijungia antikos, bibliniai ir Rytų kultūrų elementai. Keliaujama ne laiku, o į save. Juk žmogus savyje gali aprėpti istoriją, jis jau gimsta pasaulyje, kuriame iki jo egzistavo menas, filosofija, įvairios religijos, tačiau su tuo, kas duota, kuriamas individualus santykis. Menininkų santykis su pasauliu yra ypač individualizuotas. Tiesa, dažniausiai deklaruojamas konfliktas. Sandūra su realybe žeidžia. Vaikščiojimas per žarijas pagimdo paveikiausius tekstus. O štai kajokiškas santykis – kaip reta ramus, sutaikantis, atrodytų, skirtingas filosofines sistemas. Ir kažin ar vien Rytų filosofijos čia įtaka. Veikiausiai tai yra sugebėjimas pripažinti, kad klysti žmogiška („ir ką tu gali pasakyt apie šitą pasaulį be baimės suklysti“, p. 13), pasišaipyti iš paties savęs („švepluoti nebent šešios žąsys ir šešios / žąsytės šašiukas žara gumiliovo šešėlis kazašas“, p. 13) ir atpažinti, jog esminiai dalykai bendri visiems („beprotystė / ir dvasios viršukalnės varge jos tokios panašios“, p. 13; „taip tada jis kalbėjo ir mes jo paklausėm: o kas rabi tikra? / visiškai tikra tik viltis“, p. 23). Riba taip pat yra viena ir nenuginčijama – tai mirtis:
lyg paėmus už rankos:
– pažvelk...
vėjo šuoruos
galingai alsuojanti pieva – vabzdžiai
švitesiai ir drugeliai
paskui
daug tyliau
lyg paleidusi ranką: „ir vis tiek
kapinių žolė
gyvesnė“
Amžinosios gyvybės ir mirties sandūros temos neapeina nė vienas kūrėjas. Kad nebūtų banalu (simboliai dažniausiai būna tie patys – žiema, šaltis arba vienadieniai drugeliai...), svarbi eilėraščio struktūra, žodžių sukibimas tekste:
sausis. mėnuo lange. kiaurąnakt
skalpeliu žydresniu nei žvaigždė
reto grožio lengvais raižiniais
kam puoši mano galvą, mirtie?
„žiemos juvelyrika“, p. 36
Minimalizmas šiuo atveju paveikus. Galbūt dar paveikesnė yra ne abstrakti „lengvų raižinių“ metafora arba nuotraukoje atminčiai užfiksuota „migla, sunki sunki migla / ir nuo miglos įdubus stikso upė“ (p. 86), o gyvenimiška situacija – plentu į kapines einanti jauna moteris ar mergina:
ji kvepėjo vienatvės šešių septynių
ornamentų žodžiais.
Po minutės kitos
jau kapinių miglelėn sukdama:
– rytas be vėjo bet medžiai
neramūs – bijau kad vaikai
nesusirgtų
gal vis dėlto moteris
Kelios užuominos leidžia mintyse susikurti jos gyvenimo istoriją: eina į kapines, gal ką nors jau yra palaidojusi, galbūt – vyrą, jei „kvepia vienatvės žodžiais“. Bet gal ir ne.
D. Kajokas poezijoje mėgsta žodžius „gal“, „galbūt“, „lyg“, „tarsi“ arba „(...), nors gali būti ir namai“ (p. 45). Suprask – nieko nėra tikra, tik galimybė... Gyvenimo (ne) apčiuopiamumas gali būti išreikštas ir formos kontrastais – pavyzdžiui, eilėraštyje „vieno vakaro sąrašas ir tai, ko užrašyt nesugebėjau“ laikas yra koncentruotas, apribotas vieno vakaro patirčių, kurios išsilieja žodžių srautu. Tačiau po šio monologo atsiranda nauja atskirta eilutė, kurios esminę mintį dar labiau sustiprina vidinė pauzė – trys brūkšniai: „man tai kas – – – nes visa tai manau ko užrašyt nesugebėjau meilė“ (p. 39). Ir tos pauzės, ta tyla tarp žodžių, netgi tarp atskirų eilėraščių ir skyrių, daugeliu atvejų yra svarbesnė už tekstą. Tris kartus pasikartojantis pavadinimas „šimtas vėjuos raustančių šermukšnių“ (p. 57, p. 92, ir p. 140) iškalbingas – jis atidengia ciklą, kurį sudarantys kai kurie eilėraščiai (?) yra tik iš daugtaškių:
1.
....... ......, .. ..............,
..... .......
.....
.. ......... ....., – .... .....
.. .. .. ..... ...... ... .....,
...........
Kas nustatytų šio eilėraščio (?) autorystę, jei ne kajokiškas pavadinimas (be galo talpi toji ištarmė šimtas vėjuos raustančių šermukšnių: tai nuoroda į žvilgsniu užfiksuotą amžinybę – gamtos ciklą, vaizdą, kuris jau kitą akimirką, vėjui pajudinus šakas, taps kitoks)? Vis dėlto be santykio su pavadinimu, su kitais ciklo tekstais ir viso rinkinio eilėraščiais ši taškų ir skyrybos ženklų kompozicija būtų tuščia (teatleidžia man ir Benediktas Januševičius, per Poetinį Druskininkų rudenį skaitytame pranešime bandęs įrodyti, kad tuščias lapas su kampe pažymėta data – jau poezija). Lengviausia poeziją atpažinti estetinėje vaizdo pagavoje, tarkime, penkiuose sambrėškio palinkėjimuose: „pradėkim nuo švintančios kūdros: jai – šimto lelijų baltų“ (p. 26), nežinomo dailininko piešinyje: „keliais brūkšneliais – takas, tyro kedras, voratinklio gija / net ne gija toks negudrus aušrotos adatėlės dygsnis“ (p. 29), beveik novelėje: „melsvuoja pro obelį vakaro snaigės“ (p. 44) arba sodų žydėjime:
palengva paskui menamą žvaigždę per menamą naktį
šerkšno pakraščiu iriasi menamas biblinis rytas
pirmapradžiais dvelksmais apvarvėjęs toks neišmąstytas
su žavinga miglos klaidele, – Dievas žado netektų
išvydęs
Poezija man yra čia:
apie vienatvę
vienatvė graži
kol netampa
šiek tiek
gilėlesnė
už šiltą duobutę
pagalvėje
Arba čia:
ar mane sapnuosi? būtinai
ką į guolį kviesies? vis tą patį
pasenai karaliene mano pasenai
ar seniai?
ką tik
Ir netgi (o gal – ypač) štai čia:
pabėgimas į Egiptą
tyrai, asilėnas...
ne, matyt, ne tai
kelio
galo
slėnis
upė, trys krantai
Šiame eilėraštyje taip pat galima perskaityti istoriją – pabėgimo (ne bet kur, o į Egiptą), klaidžiojimo ir... nuostabos, susitikus su paslaptimi, tuo, ko būti negali – trimis upės krantais. Štai čia ir glūdi poezijos esmė. Ne šiaip pauzėje, o išmintingo vienuolio Bodhidharmos pauzėje: nesustabdomoje laiko, įvykių, minčių tėkmėje („bando // stabdyti / jį imperatorius u / palauk! // – pats / p – asilauk“, p. 139). Taigi pauzė ironiška. Nes poezija – tai prasmingas kalbėjimas, o ne tyla. Tylą įprasmina žmogus kaip galimybę kalbėti: „erdvu – ( – / – ) – kiek daug čia / nepasakyta“ (p. 25). Nepasakyta ne dėl to, kad nebuvo ką pasakyti, o todėl, kad per sunku įvardyti tą jausmą („ne, net ne nuoskauda, kas kita“, p. 25). O gal jausmas, primenantis nuoskaudą, apima tada, kai susiduri su tuo, kam pavadinti pritrūksta žodžių?
Yra rinkinyje ir poetų piligrimystės istorija – „nepadoriai ištęstas pasakojimas apie tai, kas naujo šįryt ir po šia“ (p. 64). O iš tikrųjų – apie tai, kad tikru poetu tapsi tik nuėjęs ilgą kelią nuo išpuoselėtos eilėdaros amato per ekleziastišką suvokimą, jog viskas yra tuštybių tuštybė, pakartojęs biblinę Juozapo, brolių parduoto į vergiją, istoriją tik tam, kad sugrįžtum į pradžią. Tiesa, jau kiek kitokią. Žavi filosofiniai paradoksai: „ir tas kuris matys langą / taps visai ne tuo / kurį matys langas / o tas kurį matys langas / taps dar labiau ne tuo / kuris matys langą, tiesa // viskas bus ten gal net / atvirkščiai bet tiktai truputuką / nedaug vos ne vos panašiai / kaip nikò asiliukui“ (p. 78–88). Tad ir mes vėl grįžkime prie asiliuko. Ne to kurčiojo, kuriam sekti pasakėlę – tai kalbėti tuščiai, o to, kuris galbūt atklydo į D. Kajoko tekstus iš Nikò Pirosmanio paveikslų ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo primityvus. Arba to, kuris glaudžiasi Betliejaus prakartėlėje. Draugauja su „atsningančia sniegena“, nes „abudu yra šiek tiek keisti“, kaip pastebėjo viena atidi klausytoja – man beveik sesuo („iš ko ji sakai panaši į tave / iš akių? // ne, iš dvylikos / juodvarnių“, p. 28), kuriai į telefono ragelį baigdama šią recenziją pacitavau:
kurčiam asiliukui
– vėlu...
labanakt...
miegame...
šypsnys
atsninga sniegena
Taip ir gyvename – bepasikajokaudami, t. y. įterpdami į gyvenimą tai, ką galima pavadinti būties poezija. Suprantu, kad citavau daug, bet... Ką gi. Kaipgis. Kas be ko. Ir vis dėlto – kurčiam asiliukui. Tebūnie. Būtent.
|
