Seniai teko skaityti mokslinę ar šiaip fantastiką. Pamenu tuos laikus, kai „Eridano“ leidyklos knygas rydavau kaip dražę, nemažai žmonių tai daro ir dabar. Jie ne tik aktyviai skaito fantastiką, bet dar ir buriasi į renginius, persirenginėja elfais, žaidžia temines šaradas... Bet dabar ne apie tai. Užsiminiau apie fantastiką, norėdamas pristatyti Iaino Bankso galbūt ne visai fantastinio kirpimo skaitalą „Tiltas“. Pats I. Banksas prie mokslinės ar paprastosios fantastikos knygų pasirašo Iain M. Banks, prie prozos – tiesiog Iain Banks. Rožinė knygelė „Tiltas“ priklauso pastarajai kategorijai.

Romanas pastatytas ant, atrodytų, jau gerokai nuvalkiotų ir nutupinėtų „sapnas – realybė“, „realybė – sapnas“, „tikrovė – haliucinacijos“ pamatų. Vis dėlto knyga pirmą kartą išleista 1986-aisiais, prieš 25 metus, kai vėlyvasis postmodernizmas dar nebuvo taip įsibėgėjęs.

Stipriai juntama antiutopinė knygos nuotaika, kur vienas iš trijų pagrindinių veikėjų – Džonas Oras – nežinia kaip į Tiltą patekęs, atmintį praradęs žmogelis, per psichologo sapnų aiškintojo (daugmaž froidisto) konsultacijas besistengiantis išsigydyti nelemtąją amneziją. Sapnuoja Džonas antrąjį knygos veikėją Aleksą, įtartinai panašų į patį Džoną, gyvenantį bent jau išoriškai netotalitarinėje santvarkoje, Škotijoje. Šį knygos veikėją reikėtų laikyti prisitaikėliu hedonistu, sėkmingai tarpstančiu kapitalizmo sąlygose, kuriančiu reikiamas platformas naftos įmonėms. Aleksas mėgsta keisti automobilius, moteris, dievina greitį ir sielojasi dėl didėjančios plikės (šiai knygoje yra skiriama palyginti daug vietos). Dar vienas aš – konanas barbaras, kovojantis prieš mitines būtybes ir pasisavinantis jų auksą. Jis taip pat pasirodo (ne)sapnuose, turi savotiškai patrauklų utilitaristinį mąstymą ir gerai „prisipaišo“ prie Alekso.

Knyga kartais laikoma Dubčeko režimo kritika. Kartais, matyt, dėl to, kad nėra labai aiški ir konkreti, palieka nemažai vietos spėlionėms. Pats autorius, tikėtina, taip pat nori vilkėti paslaptingais Hogvarco marškinėliais: „Galiu tik patarti – netikėkite tuo, ką matote per televiziją ar skaitote laikraščiuose. Šis pasaulis netikras. Tikrąjį pasaulį turite atrasti patys.“

Knygos personažai taip pat savarankiškai atradinėja save ir aplinką. Palyginkime pagrindinių veikėjų mąstymą ir jį lemiančias sąlygas: „Vis labiau susierzinu ir pasipiktinu, nes daugiau nei valandą klaidžioju prieblandoje po aukštomis viršutinio aukšto lubomis. Einu pro tas pačias aklinas nišas (pro senus biurokratus, sustingusius blyškiame akmenyje) ir pro tas pačias sunkias vėliavas (jos panašios į storos medžiagos bures, apsivijusias didelio, tamsaus laivo stiebus), tačiau nerandu nei apskrito lango, nei barzdoto senolio, nei lifto. Vyresnysis klerkas, kurio ilgametės tarnybos ordino juostelės byloja, kad jis yra bent trisdešimties metų veteranas, sutrinka ir kraipo galvą, kai bandau jam pasakoti apie liftą ir žilą liftininką. Galiausiai (daktaras manimi nesididžiuotų) pasiduodu“ (p. 71). Apibendrinus Džono išgyvenimus – beprasmiškas procesas, pagimdytas besąlygiškos totalitarinės Tilto (milžiniško, neaiškios formos ir konstrukcijos darinio) priežiūros, veda į neviltį ir pasidavimą. „Jis toliau dirbo ir gyveno. Mama ir tėtis juo didžiavosi. Jis pasiėmė paskolą mažam butui Kenonmilse. Įmonė, kurioje darbavosi, skyrė pinigų reprezentaciniam automobiliui. Jis atsisakė „Ford Cortinos“ ir įsigijo didesnį ir geresnį – BMW, kadangi jau buvo pasiekęs tam tikrą buržuazinio sugedimo laipsnį. Andrėja jam rašė laiškus, ir jis dažnai prisimindavo tą patį seną sąmojį, rašydamas jai apie automobilius“ (p. 191). Visa tai būtų galima pavaizduoti tokia schema: „Neoliberlizmas à pervartojimas à žmogaus gebėjimo kurti sumažėjimas (Alekso gyvenimas)“. „Bajk viablenti ir atiajk tše!“ – kaip tik lajku pamatšeu dūrklą, pakibusį prie mano rąkos. Sutšiupau jį sviedžeu, o pats griuvau ant grįndų. Tas kaškas, kuris pirmaj šnypžtė, dabar jau sprįgo, duso ir galop nutilo. Nuėjau pasižiūrėti. Pasirodo, taj buvo seubyngos išvajzdos motiaris. Ji ir lajdė į mania strėlias. Viz dar blogaj matšeu, biat pamatytum, kajp atrodė jos plaukaj – tikrų tikreusios žiurkių uodiagos! Turbūt miatų miatus jų niaplovė. Ižtraukeu iš jos giarklės dūrklą ir palikau ją gulėti viajdu į grįdis kraujo klane. Tos bajsios bobos kraujas diagino kajp rūgžtis ar kaškas panašaus. „Tiek to, – numojau rąka, – riajk toleu jieškoti Miegątšios gražuolės“ (p. 162). Barbaras galėtų įkūnyti Didžiosios Britanijos darbo liaudį, gyvenančią atlyginimų ritmu ir vakarais lankančią pamėgtus pabus. Tą paliudytų ir proletariškai netaisyklinga kovotojo kalbėsena. Tarsi didesnio postūmio pastarojo elgesyje ir neįžvelgsi: kovos (darbas fabrikuose), plėšimai (protestai), džiūgavimai dėl sukauptų turtų (džiūgavimas, kad gali išgerti vieną kitą pintą alaus). Nudžiugau radęs ir pamatuotą Margaret Thatcher politikos kritiką, kurios asmenybės populiarumą tuo metu, būkime tiesūs, išgelbėjo kruvinas Folklandų karas.

„Tiltas“ – tai sudėtingas Iaino Bankso proto konstruktas, pateikiantis didelį kiekį klausimų ir kur kas mažiau atsakymų. Fantastikos ir utopinių kūrinių fanai čia turėtų rasti, ko trokšta. Matyt, knyga patiks ir įvairesnei skaitytojų auditorijai – ji įvairiapusė. Tiesa, kiek ištęsta ir kartais skęstanti savo pačios sapnų upėje. Kaip surasti tai, ko nepametei, ir kaip prarasti tai, ko dar nesi patyręs?