Gintarė Adomaitytė

Apie Palmiros Mart pirmąją knygą – romaną „Du portretai“

Pirmaisiais šio rašinio žodžiais privalau garbingai pareikšti: romano autorė – mano bendrakursė.

Ir ne tik.

Būta mergautinių pasikuždėjimų, išsikalbėjimų. Būta bendro svaigulio; kiek visko būta!

Taigi – būta. Nes kai baigėme universitetą, tai ir nutolome.

   - Popsas, popsas, tai tik popsas, – sakė Palmira, dalindama bendrakursiams savo pirmąją knygą.

Ir jau kaip juokėsi... kaip gardžiai juokėsi...

Gal keista, gal ne, bet girdėdama Palmiros raiškiai tariamą popsas, prisiminiau kalbininkės Ritos Urnėžiūtės pranešimą, skaitytą 2010 metų balandžio pradžioje – tuomet kalbėta apie vaikų ir jaunimo literatūros vertimus.

Rita garbiai auditorijai priminė, kad kartais ir mes, mokslo ar meno žmonės, rišamės prijuostes. Tą valandą mums labiausiai rūpi sausainiai: kad orkaitėje nepridegtų... Tad ir į knygas, jų turinį, mums – intelektualams – sausainių vakarą leista žvelgti atlaidžiai.

Jei dabar „Gimtosios kalbos“ vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė skaito šias eilutes, tai...

... tai atleis man, kad ją gal savaip cituoju.

Vienaip ar kitaip, visos ir visi turime savo sausainių dienas ar vakarus; galbūt – naktis.

Mano vasariška naktis rami ir dosni: pirmoji braškių uogienė, pirmieji raugti agurkai, pirmieji lauko rūgštynių stiklainėliai – štai jie, taikūs ir ramūs, šio nekritiško rašymo apie lengvą knygą liudininkai.

Kritikės užnugaris!

Skubu paskelbti: „Du portretai“ – ne tik dailiai išleista, bet  ir sklandžiai, lengvai parašyta, korektūros, ir redagavimo ydų išvengusi knyga.

Pagaliau, mūsų laimei – kultūringasis popsas. Telpantis į rankinę, net į švarko ar striukės kišenę.

Sveria nedaug.

Esu keliautoja.

Ne tik mėgstu, bet ir myliu geležinkelius, traukinius.

Nedidelio formato, minkštų viršelių knygos – kur jūs?

Kodėl jumis neprekiauja Vilniaus geležinkelio stotis?

Kodėl tokios nykios, nė vienos knygos nesiūlančios, visos Lietuvos stotys?

O jau dabar, po šių publicistinių išpuolių, imuosi romano.

Pirmojoje dalyje – Krokuva. Veiksmas klostosi prieš du šimtus metų.

Romietė Monika beveik merdi – senukė. Jai – dvidešimt šešeri.

Šaltoje, svetimoje, nesuvokiamoje Lenkijoje ji praleido jau dešimt nuobodžių metų.

Kvailoka jos bevaikė santuoka; neįdomus jos vyras; lėkšta ir aplinka – tos pamaivos panelės ir ponios. Ką veikti, kur dėtis?

Nebent klajoklis dailininkas – tik jis – pakeis Monikos atvaizdą. Gal ir ją pačią.

Tai – grakšti knygos dalis. Elegantiška. Primenanti Kazio Almeno „Šienapjūtę“ – tęsianti menkai puoselėjamą istorinio romano tradiciją.

Monikos ankstyvas, vienišas rytas su bruknių gėrimu ir juoda duona yra iškalbingas – jame slypi praėjusių, bet mums suvokiamų, tokių savų laikų aromatai.

Tą rytą įsiminiau visiems laikams.

Antroji dalis?

Veiksmas klostosi dabar. Klaipėdoje, Kretingoje, Rygoje.

Klaipėdos ir Kretingos aromatai, aikštės ir užkampiai, net užkaboriai,  savita laiko tėkmė – kur jie? Štai ko skaudžiai pasigedau.

Pasigedau rupios dabarties – slengo, tarmybių. Kur tu, uostamiesti? O tu, Žemaitija?

Krokuva ir Ryga Palmiros rašyme kur kas įdomesnės, nei jai įprastos, savos vietovės.

Kaip šoka ta mergaitė Rygoje, fontane, kaip! Prašau manimi tikėti: tas romano epizodas – ne popsas, tai – literatūra.

Bet apie siužetą...

Monika atgimsta. Dabar ji – anaiptol ne sutrikusi, bejėgė Lenkijos dvaro ponia, linkusi lengvam, nors pavojingam flirtui.

Ji – savarankiška XXI amžiaus moteris. Žurnalistė. Stipri, bet... sutrikusi – sutrikusi – dar ir kaip sutrikusi – nes...

...nes kiekvienam ir kiekvienai tai, ką junta Monika, atpažįstama:

...esu svetimame mieste lyg ir pirmą kartą, bet... nejau tik pirmą?...

...tą žmogų ką tik sutikau, bet... kodėl su juo kalbuosi taip, lyg pažinočiau šimtą metų...

...kodėl renkuosi – ant kaklo kabinuosi – nelyg senovišką papuošalą, būtent tą, tik tą, ne kitą...

...kodėl sapnuose klajoju po rūmus, kuriuose niekada nebuvau...

...ar buvau?

Buvau!

Paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį buvau šiokia tokia scenaristė. Taigi, tapau pažeista: kai skaitau knygą, tai matau filmą.

Palmiros Mart romanas „Du portretai“ prašyte prašosi tapti serialu. Apsaugokite, aukščiausios galios: tik jau ne šimto serijų, ne!

Ir ne penkiasdešimties!

Namai, kuriuose gyvenu, menams reiklūs – televizorių įjungiame tik retkarčiais. Bet į lietuviškus serialus – beveik visus - esame kartą kitą dirstelėję: labai jau ilgimės savų artistų.

Kai kurie – nuostabūs.

Tačiau ne visi atlaiko beprasmį tekstą; ne kiekvienas geba likti žaismingas; kiek daug, pernelyg daug Lietuvos eteryje kvailo, nužudyto laiko.

„Du portretai” prašyte prašosi grakščios režisieriaus, elegantiškos operatoriaus rankos. Artistų rastųsi, tai jau taip.

Per keturias – o gal aštuonias serijas – dvigubas Monikos gyvenimas įgytų sodrų, jausmingą alsavimą.

...o jau dabar...

Lyg ir nubrėžiau kelis romano štrichus, lyg ir pagyriau autorę, lyg ir papeikiau.

Laikas pasakyti: šios knygos esminė tema – svarbi. Ir reta.

Ji tokia: jaunesnis pamilsta vyresnę; gerokai vyresnę. Ką ten pamilsta. Jis įsimyli. Myli.

Kas slypi jo meilėje? Aistra ar klasta?

Lėkšti žurnalai, pigios TV laidos gali pažeminti viską. Neįprastus santykius – ypač.

Kaip elgiatės Jūs, garbios ponios, kai jaučiate: jumis domisi – pernelyg domisi – jaunas – į sūnus tinkamas – vaikinas?

Galite kikenti, net šaipytis, bet... Kai nežinai, kas pagelbės, padeda ne laidos. Ir ne laikraščiai, žurnalai.

Padeda knygos.

Gal Tomo Kavaliausko „Atsisveikinimas“, gal Somerset‘o Maugham‘o „Teatras“, gal Palmiros Mart „Du portretai“.

Nėra nė vieno portreto, už kurio neslypėtų slaptingoji sąvoka: anapus.

Štai kolektyvinis portretas. Leonardo Skirpsto sukurtas  koliažas.

Tai – mes.

Mes – pirmieji Lietuvoje, kurie stodami į žurnalistiką laikė kūrybinį egzaminą. Privalėjome pateikti publikacijas spaudoje.

Ir ne tik.

Mus nusiuntė į Katedros aikštę – regis, valandai. Tada, grįžę į auditoriją, privalėjome savo įspūdžius aprašyti.

Ar viskas?

Kad ne.

Dar laukė pokalbis.

Dabar, po trisdešimties metų, mes didžiuojamės – esame pirmeiviai. Džiūgaujame.

Prieš trisdešimt metų?

Mums visiems rūpėjo rašyti.

Palmira Mart – slapyvardis.

Ji yra Palmira Rutkauskaitė-Martinkienė.

Arba Palma.

Ji parašys – dar parašys tų knygų.

O aš?

Kaip lenda tas mano aš – kaip nuožmiai jis lenda!

Taigi aš – jei dirbčiau aš kaip mūsų Palma Klaipėdos prokuratūroje – tai būtinai sukurčiau (tik jau nekurpčiau, nekenčiu to žodžio, tos sąvokos) detektyvinį romaną – aistringą.

O ji, spėju, liks neatspėjama.

Ir ne tik ji.

Neatspėjamas yra mano – mūsų – kursas.

Anapus mūsų atvaizdų – būsimos mūsų knygos.