Gintarė Adomaitytė

Apie Birutės Jonuškaitės pirmąją knygą "Pateisinti save"





Nubudau nuo trinksėjimo: kažkas atidarinėjo, o gal uždarinėjo šalimais esančių kupė duris. Mane krėtė drebulys - vakarykštė diena traukinyje Leningradas - Berlynas ir beveik be miego stotyse praleista naktis bjauriu nuovargiu gulė ant mano kaulėto kūno. Nors gegužė buvo čia pat, už lango spaudė dar nemažas šaltukas, o ir ,,čiukčėje" - taip mes vadindavome traukinuką, kuris jau gerą pusšimtį metų ūkavo tarp vaivadijos centro ir Bargelių, rydamas juodas Silezijos anglis, spjaudydamas dūmus ir, matyt, visai neketindamas užleisti kelio tobulesnei, greitesnei XX amžiaus technikai - buvo ne ką šilčiau.

Štai taip, traukinių ūkavimo ir kelionės nerimo lydima, skaitančių žmonių pasauliui apie save pranešė Birutė Jonuškaitė. Buvo 1989 metai...

Kokie tai metai, kokie! Nerimstanti, bruzdanti, laisvės trokštanti Lietuva. Jau laisvesnė, drąsesnė, godžiai besidairanti į užsienio šalis: o kaip ten?

Tais metais ir aš pirmą kartą gyvenime iš Sovietų sąjungos ištrūkau į užsienį. Buvo tai Lenkija, bet ne bet kokia Lenkija. Pirmąsias kelionės dienas praleidome Punske ir palei jį - svečiavomės pas Lenkijos lietuvius.

Punsko krašte gimusios ir augusios Birutės Jonuškaitės knygą perskaičiau grįžusi, tačiau tą vardą, pavardę jau buvau įsidėmėjusi.  Godžiai sugėriau jos apsakymus, spausdintus žurnale ,,Pergalė". Kaip nesugerti: sodri, dzūkavimais pagardinta kalba, jautrios potekstės, atmosferos jausmas...  Ir vieta, ta vieta ar tos vietos, po kurias vaikštinėjame su rašytoja - apima keista būsena, kad ir aš ten buvau, mačiau ir girdėjau.

Apsakymą "Madona su kūdikiu" įsiminiau visiems laikams. Šiemet, atradusi Birutės pirmąją knygą, perskaičiau ir vėl. Kiek baiminausi. Gal nusivilsiu? Ne, ne. "Madoną su kūdikiu"   esu įrašiusi į savo aukso fondą. Matyt, nebeišbrauksiu.

Žodžiai, rankų mostai ir žvilgsniai laksto pro ją ir virš jos. Ji nedidukė, smulkutė, nesveikai išbalusi. Vargu, ar turi dvidešimt metų. Akys didžiulės, plieno spalvos, nosis tiesi, ant dešinio skruosto dailus apgamėlis. Tamsi skara tartum įrėmina jos madonišką veidą ir gerokai ją sendina. Kai ji kalbina pradedantį spygauti kūdikį ir bando jam šypsotis, aš įsitikinu moterėlių pastabumu - iš tiesų nė vieno priekinio danties. Dabar žinau - šita moteris iš tų, kurios neturėjo madingais džinsais aptemptos jaunystės, nenešiojo raštuotų raštų puošnių kepuraičių, nesikraipė diskotekose. Ją, vos prakutusią, senolių papročiu išleido į didelį ūkį už pasiturinčio gaspadoriaus. Taip dar būna. Ir neretai.

"Stotelėje", "Kelyje", "Kelionė drėgname spalio rūke", "Į Ežerėlius ir atgal" - tai tik kelių į pirmąją knygą patekusių apsakymų pavadinimai. O juk kelionės jausmas - ne tik juose, visa knyga yra persmelkta judėjimo ir laukimo, atsisveikinimo ir grįžimo būsenų.

Ar taip yra todėl, kad Vilniaus universiteto studentė Birutė Jonuškaitė daug ir sunkiai keliavo?

Galva svaigsta, kai prisimeni, kokiais aplinkeliais, vingiais vingeliais anais slogiais laikais  privalėjo keliauti į Lietuvą ir iš Lietuvos į savo namus Punsko lietuviai... Tačiau keliaujančių buvo daug. Gana daug. Kad taptum rašytoju, to maža. Matyt, reikia būti ir skaitytoju, skaitančiu ne tik knygas, bet ir žmonių veidus, jų akių spindesį ar slopumą, kūno kalbą. Apsakyme "Esamasis laikas" pasakotoja portretuoja stoties laukiamajame nerimaujančius žmones - sakytum, fotografuoja. Slapta. Tyliai. Pati likdama beveik nematoma. Bet...

Mano esamasis laikas liko už laukiamojo durų. Aš negaliu į jį sugrįžti  -  taip baigiasi tartum sepijoje slypįs apsakymas.

Koks Birutės esamasis laikas 2009 metais?

Pavargčiau ir Jus nuvarginčiau, jei imčiau vardinti visas Birutės Jonuškaitės literatūrines premijas. Žinau, kad šiuo esamuoju laiku, būtent dabar, kai pasakoju apie pirmąją knygą, Birutė yra Veliuonoje - ten renkasi novelistai, Petro Cvirkos premijos laureatai. Birutės Jonuškaitės knyga "Žalčių tiltas“ P. Cvirkos premiją pelnė 2002 metais.

Jau pirmojoje knygoje juntama, kad Birutė Jonuškaitė savyje augina ir publicistės jėgą. Pritariu jos aistringam šūksniui, pasigirstančiame apsakyme "Iš Ežerėlių ir atgal“.

Už nugaros klega jaunimas. Važiuoja ulioti į ,,kaimą‘‘. Jau nebeliko, Lietuva, Tavy Panemunėlių, Kučiūnų, Burbiškių, jau nebeliko Tavy gimtinių nuosavų lizdų su nuosavais vardais. Dabar važiuoja žmonės iš Kaunų, Vilnių, Panevėžių į... kaimą. Tik į kaimą. Vaje, Lietuva, kaip Tu suvienodėjai, kaip Tu sumenkai.

Dabar pats laikas pasakyti, kad novelistė, romanistė, poetė, publicistė vertėja, Kūrybos akademijos steigėja ir puoselėtoja Birutė Jonuškaitė gimė 1959  metais Seivų kaime. Pirmoji knyga pasirodė lygiai po trisdešimties metų. Šiemet, spalio 10 dieną ją stipriai apkabinsiu. Ir ne tik todėl, kad ji – įdomi, įtaigi rašytoja.

Tikrai ne tik todėl...