Debiutų būna įvairių. Ankstyvų ir vėlyvų. Sėkmingų ir nelabai. Ilgam išliekančių atmintyje, pranašaujančių daug žadantį kūrybos kelią arba tik trumpam sužibančių, pralekiančių kaip meteorai ir užgęstančių...

Apie vieną debiutą – šį kartą vėlyvą, tikime, sėkmingą ir brėžiantį ryškią starto liniją – ir kalbamės su jo kaltininku Žydrūnu Drungilu, kuris daugeliui žinomas ir pažįstamas kaip kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorius. O proga pasitaikė neeilinė – ką tik pasirodė Žydrūno Drungilo humoreskų knyga „Kita stotelė“ (išleido leidykla „Gelmės“), kuri jau spėjo sulaukti teigiamų atsiliepimų, vertinimų ne tik iš uoliausių skaitytojų, bet ir iš tokių literatūros ir meno pasaulio atstovų kaip rašytojos Vytautė Žilinskaitė, Gintarė Adomaitytė, Giedrė Kazlauskaitė, grafikas Mikalojus Vilutis, vertėja Elizabeth Novickas...

Maža to, keletas tekstų iš šios debiutinės Ž. Drungilo knygos anglų kalba publikuoti žurnalo „World Literature Today“ numeryje, skirtame humorui...

Gruodžio 10 d. 19 val. „Mint Vinetu“ knygyne, esančiame Šv. Ignoto g. 16/10, Vilniuje, vyks Žydrūno Drungilo knygos „Kita stotelė“ pristatymas, kuriame dalyvaus knygos autorius, taip pat rašytojas ir žurnalistas Marijus Gailius, rašytoja Giedrė Kazlauskaitė, knygos iliustratorė Miglė Anušauskaitė, leidyklos „Gelmės“ atstovai. Belaukiant knygos sutiktuvių, autorių kalbina redaktorė Kristina Noreikienė.

Pirmiausia leiskite pasveikinti Jus išleidus pirmąją knygą. Juokaujate, kad rašyti pradėjote beveik kaip Žemaitė – jau subrendęs, nebe jauniklis. Papasakokite, kaip kilo noras rašyti, kaip gimė šios knygos idėja, tekstai. Kaip atsirado pati knyga, nuo ko viskas prasidėjo ir kada supratote, kad jau pabaiga? 

Ačiū. Viskas kur kas rimčiau: išleidus knygą, kai tau nebe dvidešimt, niekas nesako „daug žadantis autorius“, nes juk ką ten gali pažadėti... Taigi nėra jokių įsipareigojimų ateičiai, dingsta įtampa. Be to, daugelis mandagiai paplekšnoja per petį: „Va, šaunuolis, pagaliau ir tu kažką išstenėjai, o tai atrodė, kad taip ir plauksi pasroviui.“ Žodžiu, daug palaikymo, visi labai malonūs, atlaidūs.

Pirmiausia gimė knygos pavadinimas. Prieš kokį penketą šešetą metų įlipu į Klaipėdos miesto autobusą ir išgirstu filosofo Leonido Donskio balsą, pranešantį: „Kita stotelė – ...“ Man tai buvo ‚eureka‘ momentas. Įsivaizduokit, jeigu Vilniaus miesto transporte stoteles pranešinėtų Arvydo Šliogerio balsas...

Nemažai tekstų gimė kaip duoklė „Šiaurės Atėnams“. Iš čia ir noras, nuo čia viskas ir prasidėjo. Mintį knygai pradėjau austi vieną vasarą gulėdamas Nidos paplūdymy, na, o ją mielai padėjo įgyvendinti leidykla „Gelmės“.

Pabaigos nėra, nes visada bus kita stotelė.

Kodėl literatūriniam debiutui pasirinkote šį – ne itin dažną mūsų literatūroje – humoreskos žanrą? 

Ko gero, žanras pasirinko mane. Kvailystėms, išdaigoms, juokeliams buvo pramušta galva. Esu nemažai dėl to prisikentėjęs. Mokytojai beviltiškai nuleisdavo rankas.

Kažkur girdėjau, kad humoras – tai savigynos būdas. Nuo baimės ir nerimo ginamės juokais. Tikriausiai apnuoginti dantys nieko gero nežada: reikia saugotis įkandimų.

Akivaizdu, kad komedija – kūno žanras. Kai kūnas nevalingai iš juoko dreba, kreta – tikėtina, iš vidaus truputį apsivalo. Tokia terapija. Be to, pasaulyje daug absurdo, argi ne?

Pirmiau, nei pasirodė knyga, kelios humoreskos buvo publikuotos žurnale World Literature Today. Į anglų kalbą jas išvertė Elizabeth Novickas. Kaip tai nutiko? 

Kalbant apie absurdą ir paradoksus. Vienu metu tiesiog sunkiai sekėsi pramušti ledus Lietuvoj, daugeliui leidyklų nepasirodžiau įdomus. Pamaniau – kodėl nepradėjus nuo kito galo? Parašiau gerai bičiulei, vertėjai Elizabeth Novickas, kuri atsakė, kad World Literature Today kaip tik sudarinėja humorui skirtą numerį ir ieško užsienio autorių. Jiems patiko tie tekstai, taip ir atsirado. Labai to debiuto nesureikšminčiau, nors tai ir malonus faktas. Beje, viename savo tekste netyčia ir pats išpranašavau tokį debiutą.

Ar daug lietuvių autorių kūrinių bei jų ištraukų spausdinama šiame žurnale ar tai – retas, išskirtinis atvejis?  

Kiek teko girdėti, profesorius Rimvydas Šilbajoris yra rašęs recenzijų šiam žurnalui. Be to, skaičiau anotaciją Giedros Radvilavičiūtės knygai, straipsnį apie Donaldo Kajoko poeziją. Nieko stebuklingo nėra, tiesiog kartais pravartu prisiminti, kad pasaulis yra šiek tiek didesnis už Lietuvą. O mes jam esam netgi įdomūs. Jei nesiseka debiutuoti „Šiaurės Atėnuose“, gal pasiseks, pavyzdžiui, „The New Yorker“ žurnale, visko juk būna.

Gal yra minčių išleisti knygą anglų kalba? Kaip manote, ar kita – šiuo atveju anglų – kalba pavyktų perteikti visas minties subtilybes, ar svetur gyvenantys žmonės suprastų Jūsų aprašomas situacijas? 

Kol kas apie tai negalvoju. Vertėjams versti humorą – darbas ne iš lengvųjų, bet įmanomas. Bet, ko gero, tas pat ir su poezija. Tikiuosi, kad užsienio skaitytojai suprastų, apie ką rašau, lietuviškų aktualijų ir herojų mano tekstuose nėra daug.

Elizabeth Novickas sako, kad, skaitant Jūsų humoreskas, susidaro įspūdis, jog Jūsų smegenys yra tarsi kitoje stratosferoje. Taip pat teko girdėti, kad kai kuriems skaitytojams atrodo, jog Jūsų rašymo maniera, stilius yra nelietuviškas. Kaip manote, ar tam įtakos turėjo ne vieni metai, praleisti svetur, ar tai – tiesiog unikalus Jūsų braižas? 

Gerai pasakyta – kitoje stratosferoje. Kartais taip ir jaučiuosi, kaip ateivis, nes daug ko nesuprantu. Vis dėlto kiekvieną rytą tenka sau pasakyti: „Sveikas sugrįžęs į Žemę, bičiuli. Esi vietinis, įsimaišyk tarp kitų, neapsimesk tuo, kuo nesi.“ Unikalumo mitu nelabai tikiu, jis man atrodo pavojingas. Juk esam labiau panašūs nei skirtingi, vienas iš kito mokomės. Rašymo stilius – ne išimtis. Jeigu būtume vaikščiojantys originalai – vienas su kitu nesusikalbėtume. O... apskritai paėmus, juk taip ir vyksta, nesusikalbam.

Užsienis, be abejo, daro įtakos rašymui, nors, pavyzdžiui, Marius Katiliškis, net ir gyvendamas JAV, liko labai lietuviškas.

Kaip gimsta temos humoreskoms? Rodos, įkvėpimą randate visur – tiek žiūrėdamas žinias ir klausydamas orų prognozės, tiek iš gyvenimo patirties, kasdienių dalykų, taip pat ir iš filosofinių apmąstymų, išgyvenimų... Kaip pats apibūdintumėt, kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis? 

Kai atsitolini, nuskrendi į kitą stratosferą ir pamatai Žemę kaip „blyškų melsvą taškelį“, anot Carlo Sagano, tada viskas atrodo juokinga ir absurdiška, visi rūpesčiai, susireikšminimai, rutina. Taip pat ir beviltiška: socialinė neteisybė, modernios vergijos formos, karai, politikų manipuliacijos, žemės išteklių eikvojimas dėl pelno ir panašūs dalykai. Tada parskristi nebesinori. Tokie įvairūs neatitikimai, sistemos įtrūkiai, žmonių santykiai ir kvailystės, matyt, ir įkvepia.

Vieno pokalbio metu minėjote, kad patiko Vytautės Žilinskaitės kūryba, taip pat Jums nesvetima ir Daniilo Charmso ironija. Kokius autorius vertinate dar? Iš kokių autorių mokėtės, sėmėtės minčių?  

Pirmasis karnavalo kostiumas, kurį vaikystėje pats pasigaminau iš kartoninių dėžių, buvo roboto kostiumas pagal V. Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“. Dar ir dabar jaučiu meilę robotams. Žavėjo šios autorės knygos su neįtikėtinomis St. Eidrigevičiaus iliustracijomis. Paauglystėje patiko jos humoreskos. Dėl to gerbiamai rašytojai daviau perskaityti knygos rankraštį ir sulaukiau vertingų pastabų.

Na taip, dar galima būtų paminėti Charmsą, Erlicką, Vonegutą...

Iš tiesų sunkiau būtų pasakyti, iš ko nesimokiau, juolab kad įtakas nustatyti kažin ar įmanoma. Minčių pasisemiu iš vėlų vakarą sutikto benamio, susapnuoto košmaro, nugirsto pokalbio parduotuvėje ar kokio debiutuojančio autoriaus teksto. O garsių autorių pavardės sušmėžuoja viename ar kitame mano tekste. Taip su jais visais ir pasikalbu.

Kaip manote, kam skirta Jūsų knyga? Ar rašydamas galvojote apie adresatą, ar stengėtės perteikti tai, kas pačiam atrodė svarbu?

Apie adresatą labai negalvojau, įtikti nesistengiau. Knyga skirta tiems, kurie gyvenime mato per mažai absurdo. Be to, atsakymus joje ras tie, kurie tikisi užsidirbti pirmąjį milijoną, tapti sėkmingais ir autoritetingais lyderiais.

Kaip manote, ar esate linksmas žmogus?

Jeigu niurzgliai ir bambekliai gali būti linksmi žmonės, tada taip.

Kokia Jūsų nuomonė apie lietuvių humoro jausmą? Ir kodėl mūsų literatūroje humoreskos žanras toks retas? Gal mes negebame intelektualiai juokauti ir esame pajėgūs suprasti tik lėkštą humorą, kuris kaip greitas maistas mums brukamas visais kanalais? Gal humoreskos – tai literatūros žanras, „įkandamas“ tik išrinktiesiems?  

Geras tas lietuvių humoro jausmas, tik reikia mokėti prie to lietuvio prieiti. Prieini, ištrauki iš kišenių plūgo rankenas, nuvalai prakaitą, pasodini, įpili arbatos, pakalbi apie orą (tik jokiu būdu ne apie politiką). Tada žiū, ir atsileidžia lietuvis. Parodo porcelianinius dantis. Nėra jau viskas taip blogai.

Ar tikrai retas žanras? Juk yra daugybė šiuolaikinių lietuvių autorių, kuriems nereikia rašyti humoreskų. Pavardžių neminėsiu, visi jas žino. Skaitant jų knygas, kraujas, t. y. humoras, liejasi laisvai. Jaučiuosi „išrinktas“, kad galiu suprasti tokį humorą.

Knygoje įvestas važiavimo autobusu motyvas kaip jungiamoji tekstų grandis. Pavadinimas taip pat kelia asociacijų su važiavimu autobusu. Maža to, šiuose trumpuose intarpuose, jungiančiuose atskiras humoreskas, taip pat rutuliojama savarankiška istorija, kuriama intriga – pasakotojas vyksta į pasimatymą su mergina / moterimi, kuriai telefonu pasakoja ne tik, kur šiuo metu esąs, bet ir, susidaro įspūdis, visas tas linksmas istorijas. Pakomentuokite šį sumanymą.

Kaip jau minėjau, tai lietuvių filosofo per autobuso garsiakalbį padiktuotas sumanymas. Dar, ko gero, įtakos padarė S. Becketto dramos, ypač „Belaukiant Godo“. Akylas skaitytojas pastebės, kad kiekviena stotelė – vis ta pati. Personažas turi kažkokių vilčių, trokšta pamatyti, sakykim, svajonių moterį ir pas ją nuvykti. Bet ji egzistuoja kitam plane, kitame laido gale, o gal tik virtualioj erdvėj. Važiavimas pas ją – kaip psichoterapijos seansas. Visada tikimės kažko naujo, kitų žmonių, naujų įspūdžių, naujų idėjų, trokštam pasikeisti, bet vis atsiduriam toj pačioj vietoj, toj pačioj stotelėj, darom tas pačias klaidas. Ratas užsidaro. Kaip iš jo ištrūkti, štai kur klausimas.

Knygą iliustravo dailininkė Miglė Anušauskaitė. Tai buvo Jūsų pasirinkimas. Ar jaučiate, kad dailininkei pavyko perteikti Jūsų mintis vaizdu? O gal ji netgi papildė Jūsų įžvalgas savosiomis? Ar Jūs išreiškėte jai savo pageidavimus, įsivaizdavimą, kaip kas turi atrodyti, ar „užvedėte ant kelio“, ar leidote kurti pačiai, be jokių išankstinių minčių bei nuomonių? 

Tai mums abiem su Migle buvo debiutas. Norėjosi atskiesti savo actą kuo nors gražiu, piešiniais. Didelių sumanymų ir pageidavimų neturėjau, kadangi nemoku piešti, nors vaizduote nesiskundžiu. Tiesiog sutarėme, kad iliustracijos turėtų praplėsti tekstų turinį, būti savarankiškos. Rezultatas visai įdomus, žaismingas.

Na ir paskutinis klausimas. Ar bus kita stotelė po šios? Ar jau jaučiatės pasiekęs kelionės tikslą? 

Na, į amžinąjį slėnį dar nesiruošiu, kelionės tikslo nepasiekiau. Kita stotelė jau yra, tačiau ji kiek kitokia, ne visai literatūrinė.

Kelionės motyvas man įdomus tuo, kad, perfrazuojant vieną lietuvių poetą, pabaigos nėra, yra tik pãbaigos.