Kaip orientuotis vaikų periodikoje? Ką verta ir ko neverta imti (pirkti, užsisakyti, rekomenduoti) vaikų bibliotekoms? Pabendravus su tokią užduotį jau mėginusiais atlikti gali pasirodyti, kad tai neįmanoma misija. Trumpai kodėl:

- leidinių gausu, jie tai išnyksta, tai pasirodo nauji, kartais labai panašūs į buvusius mutantai, taigi rinkoje tiršta ir painu;

- leidinių kokybės kriterijai nėra ir negali būti neginčijami jau vien todėl, kad jaunas vartotojas tiesiog (ne)vartoja tą periodikos produkciją, nereflektuodamas savo pasirinkimo. Vargu ar vertingiausi yra tie žurnalai ir žurnaliukai, kurie labiausiai skaitomi, populiariausi, didžiausių tiražų, bet argi juose nėra gyvų, įdomių, atraktyvių, išradingų dalykų?;

- ko verti vaikų kultūros specialistų niurzgėjimai, jei skaitytojas-vartytojas neretai atsiriboja nuo tų suaugėlių pasvarstymų, sąmoningai ar nesąmoningai gindamas savo teisę pasirinkti;

- kiek galima siekti tą pasirinkimą modeliuoti nebūkštaujant, kad iš tiesų tik primeti savo tradicinį, jau seniai susiformavusį, todėl kietą, nelankstų, anachronistinį skonį jau visai kitiems, kitokiems – kitaip kalbantiems, matantiems,  bendraujantiems vaikams;

- dažniausiai nukopijuoti, skolinti, „nudžiauti“ periodikos vaikams formatai yra galingi reklamos, manipuliavimo mechanizmai, bet kita vertus – ir socializacijos forma, gal net būtina tam tikram amžiaus raidos etape, kad išaugtum, mokytumeis vaduotis.

Dvejonių daug, todėl metodologiškai mėginu pasidrąsinti ir remiuosi menotyrininku, kurio samprotavimai tarsi ir iš kitos operos, bet įsidėmėtini.

Ernestas Parulskis, kalbėdamas apie fundamentaliuosius didžios kultūros procesus, konkrečiau apie monumentaliąją skulptūrą mieste, konkrečiau Vilniuje, dar konkrečiau – V. Urbonavičiaus Krantinės arką (tai tas nukoneveiktas vadinamasis Nėries Vamzdis, kurio aš pati esu ne tik gerbėja, bet net pasakyčiau – mylėtoja), taigi E. Parulskis pasirėmė autoritetingais tyrimais apie meno objektus viešojoje erdvėje ir paaiškino, kad visuomet bus apie dvidešimt procentų priešiškai nusiteikusių, dvidešimt – nesuvokiančių ir visai nenorinčių suvokti naujųjų menų, dvidešimt absoliučiai abejingų ir pan., ir galų gale belieka dvidešimt procentų tų, pagal kurių suopratį miestas naujomis skulptūromis ir puošiamas.

Gal E. Parulskio ir tų tyrėjų autoritetas gelbėtų ir rašant apie periodiką – juk kai kuriems imponuoja tradiciškumas ir seneliai būtinai siūlys anūkams jų vaikystę primenančius leidinius, daliai prie širdies ryškumas, mada, pikanterija, dalis trokšta suvenyriukų, priziukų, plakatų, dalis – pamatyti viešumoje savo laiškutį ar net nuotrauką ir pan. Pati priklausyčiau tai mažumai, tam penktadaliui, kuriam nemenka dalis periodikos svetima, nepriimtina, netgi grėsminga, taigi visai nepretenduoju į objektyvumą, bet stengsiuosi kiek išgaliu ne suvaidinti nešališką, o argumentuoti savo vertinimą.

Kurios žuvies norėtumėte: didžiausios, egzotiškiausios, mažiausios, o gal mažiausiai apnuodytos?

Šiaip jau geras tonas reikalautų pradžioj padejuoti – būta būta žurnaliukų vaikams, kur gi jie, bet būkim žiaurūs ir teisingi, andainykštis „Genys“ buvo vienas vienintelaitis, neturėjom iš ko rinktis ir su kuo lyginti; tam tikrais periodais jis buvo tikrai puikus, bet – BUVO, nuplaukė – nebesugrąžinsi, nebeįbrisi į tą pačią upę, vaikai jau kiti. Gal ir gražu būtų, jei koks nors solidesnis žurnaliukas leistų sau įsivesti retro skyrelį – kodėl nepamėginti, bet tik tiek.

Vargs tas, kuris rašys ar dokumentuos mūsų antrosios nepriklausomybės periodiką vaikams – mailiaus būta tiek daug, tokios viltys puoselėtos, o kiek leidinukų neišsilaikė – ir tikrai ne patys beviltiškiausi, neretai atvirkščiai. Ar kas beprisimena „Vaikai vanagai“, „Šaltinėlį“, „Žiburėlį“, „Šimtavardį“, „Švyturiuką“, „Bevardį“, „Murmisę“, „Ant mamytės kelių“? Kiek nušlavė smulkiųjų UAB „Jūsų Flintas“ ar UAB „Egmont Lietuva“...

Kaip kokioj 1557 m. P. Breigelio graviūroj „Didelė žuvis ryja mažą žuvį“ leidiniai rijo vienas kitą, naikino, agresyvėjo, stambėjo, nugulė kitas kitą ir jau tik pūtavo nuo svorio, peraugę ir tikrai neapetitiški.

Vis dėlto ir didžiųjų žurnalų aukso laikai praėjo. Bibliotekose pasakoja legendas apie nugvelbtus žurnalus mergaitėms „Panelė“, apie plėšytus puslapius iš „Justės“, apie iki draiskanų suvartotus komiksų ir kryžiažodžių žurnaliukus „Donaldas“ ar „Naminukas“. Bet gal prastesni laikai atėjo visai periodikai. Atsitiktinai pasiteiravus laikraščių kioskuose ne vienam mieste išgirsti, kad perkama labai retai, gal net dažniau dėl kokios nors dovanėlės pakuotėje. Bibliotekose rodo neliestus žurnalų rinkinius: niekas neskaito (apie „Laimiuką“), nebent apsirikęs (apie „Bitutę“), anksčiau labai skaitė, net imdavo į namus, jei tik galėdavo ir ne po vieną (apie „Penki“). Daugiau žiūrinėja ikimokyklinukai, o vėliau augesni jau be jokio entuziazmo, nebent reikia ko mokyklai ar pan.

Vartau pati, bet perklausiu ir bibliotekininkes (Kaune, Šiauliuose, Vilniuj, Klaipėdoj, Biržuose), kurios rodė, kurie leidiniai suskaityti, o kurie blizga, bet net neatversti. Pasiteiravus, kurie gyvybiškai būtini, o be kurių ir apsieisi, didžioji dauguma tvirtina – jokio skirtumo, svarbu, kad tik būtų naujų numerių, rodo periodikos kampelius, į kuriuos skaitytojai nebeužsuka. Mini apklausos leitmotyvas – ko jūs norit, nauji laikai, kiti vaikai, jiems tik kompiuterių bereikia. Tarsi ir galėtum paaimanuoti, kad per mažai dirbama, nepasiūloma, neparaginama, bet pradėkim nuo žuvelių rūšiavimo.

Pažintinio pobūdžio žurnalai

Šis „paketas“ labai patrauklus. Pasiteisina siauresnė specializacija, pavyzdžiui „Didysis šuo“, „Ausytės uodegytės“, – išradingosios šiaulietės iš P. Višinskio bibliotekos laimėjo projektą „Skaitome šuniui“, kuris buvo nepaprastai populiarus.

Verstiniai pažintiniai leidiniai yra tiesiog pavydėtinai šaunūs, „National Geografy“ – aukščiausias standartas, puiki poligrafija, o kokios nuotraukos, patrauklūs, įdomūs tekstai. Juos skaityti gali ir turi suaugęs, paauglys, vartyti mažėlesnis. Leidinys turėtų būti kiekvienoje vaikų bibliotekoje, jis estetiškas, ugdantis ir prusinantis. Ir kas itin svarbu – ir versta gerai, labai gerai.

Lietuviškieji leidiniai problemiškesni. Nerasi žmogaus, kuris nepagirtų „Lututės“ kaip vieno gražiausių ir lietuviškiausių žurnalų. Vis tik mėgėjiška apklausa paliudija, kad jo populiarumas smuktelėjo, jis daugiau peržvelgiamas nei skaitomas, nors leidėjams akivaizdžiai tekstas ne mažiau svarbus. Bet bet bet. Yra dizaino monotonijos, atrastų dalykų kartojimosi. Kokios bebūtų mielos ir autentiškos fotografijos, jos daugiausiai vienaplanės, nepakankamai detalizuotos, kai to tikrai reikėtų, ne visada atitinka tekstą. Nėra pakankamai apgalvoti formalieji maketavimo dalykai: neretai šriftas pernelyg smulkus, tekstas suformuotas didokom paklodėm, raidžių spalva blukinama fono, skaityti nėra patrauklu. Kiek prasčiau su tekstu, dažniau tai ne itin išradingi nupasakojimai, tarsi tokia vėsioji publicistika, rašyta kone vieno žmogaus ranka, tvarkingai sudėstytais sakiniais, bet be ugnelės. Mėginimai įvesti personažus, kurti istoriją ne itin sėkmingi, P. Mašiotui kadaise sekėsi geriau. Reportažai iš renginių – privalomai pozityvūs ir šabloniški, jų modelis metai iš metų nesikeičia.

Žurnalas visapusiškai palaikytinas, bet vyresnėlių mesti „O ir ką ten skaityti, nebeįdomu“ atsiliepimai turi pagrindo, leidėjams yra apie ką pagalvoti, juk skaitytojų auditorija yra.

Vis tik negaliu nepaminėti, kad leidinyje yra netoleruotinos eiliakalystės pavyzdžių, bet prie šio liūdnojo momento kone visuos leidiniuos vaikams dar teks sustoti detaliau.

Žuvelės mažiesiems – gausu, įvairu, mailiaus daug

Didžioji šios grupės dalis – vadinamosios pasaulinės produkcijos sekimai, kopijavimai, ji skirta stočių, prekybos centrų lentynoms. Mažiesiems pasirinkimas didžiausias, bet tai prekės individualiam vienkartiniam naudojimui, nes reikia bent pieštuko elementarių užduotėlių sprendimams, bibliotekose rašikliu pavedžiotas egzempliorius jau praradęs kondiciją. Taigi dviprasmiška padėtis – tarsi tokių leidinukų reikėtų, bet argi bibliotekoms būtinai reikia, pavyzdžiui, kryžiažodžių knygelių, jei jau skaičiuojame pinigus? Galėtų ir nebūti kad ir „Kučio“, kuris yra tarsi spalvinimo knygelės porūšis, bet iš tiesų siūlo rėkiančiai murzinus lipdukus, jo adresatas klaidinantis, autoriai kaip ir neaiškūs, slepiasi.

Yra abejotinų dalykų ir atrodytų specialiai ugdymui skirtame „Skaitome kartu su mama“ iš serijos „Protingas vaikas“. Jis skirtas visai mažiems atpažinti, rūšiuoti, derinti, skirti figūras ir pan. kaip priedėlis prie žurnalų visai šeimai – ne veltui paskutiniame puslapyje jų reklamuojama net dvylika. Vaikų veidukai klaikoki, tačiau yra kone penkios dešimtys lipdukų... Ir, nors angažuotasi skaitymui, jokio teksto, jokio kalbinio ugdymo – bibliotekos tikrai gali apsieiti.

Kita vertus nepakankamai vertinami komiksai periodikoje. Kas be ko, mus jie pasiekė pavėlavę ir dažnai ne geriausi, o pigiausi iš populiariųjų. Vis tik mažųjų simpatijos „Donaldui“ suprantamos. Būtina nepamiršti, kad silpnai skaitantis ar dar visai neskaitantis vaikas dėliojasi įspūdingas efektingas emocingas, rėksmingas, nepaprastai utriruotas istorijas, gali mėgautis įvykių tekėjimu, lėtinti ar spartinti pasakojimą, kartoti efektyvesnį dialogą ar epizodą, grįžti atgal ir t.t. ir pan. Komiksas irgi yra estetinio malonumo ugdymas, gaila, kad retai remiasi lietuviška kūryba.

Labiausiai vertas dėmesio „Tipu tapu“ skirtas ikimokyklinukams ir pradinukams. Tai vienintelis literatūrinis leidinys. Žurnalo struktūra apgalvota, įvairi ir tiesiog reta: jame yra neperkrauti tautosakos, klasikos (Žemaitė, P. Cvirka, A. Matutis), mįslių, istorinių pasakojimų, muziejų pristatymo, tik vaikams skirtos reklamos skyriai, gerai parinkti verstiniai ir adaptuoti tekstai, – už tokį leidinio solidumą pagyrų niekada nebus per daug. Vykusiai parinktas šriftas, maketas leidžia kvėpuoti. Gal iliustruotojų darbai ir ne visi vienodai patrauklūs, bet kompensuoja didelė autorių gausa, braižo, kolorito įvairovė. Imponuoja dėmesys poezijai, patyrusių kūrėjų gausa – K. Jakubėnas, J. Nekrošius, S. Jonauskas, L. Gutauskas, A. E. Puišytė, P. Panavas – nebeišvardinsi visų. Vis dėlto niekuomet gi nebus labai gerai, visada norėsis geriau. Džiaugiesi, kad yra poezijos, raukaisi, kad eilės labai nelygios, temos, įvaizdžiai, situacijos tradicinės iki nusizulinimo, eiliavimas, tonacija, pozicija nesikeičia dešimtmečius. Taip ir regi močiutę, kuri trokšte trokšta, kad anūkėliai jai deklamuotų:

„Jai padėkoti žodžių nerandu
Kad rūpinasi manimi kas dieną“.

Na jei nerandama kokio šviežesnio žodžio, tai gal ir nereikia rašyti, tuo labiau spausdinti?

O ko trokšta patys vaikai, kas jiems įdomu, kaip jie mato, kuria? Kur vaikiškas ar vaikystės žodis, humoras, situacija, žodžio kūryba? Gal proginiai, kalendoriniai eiliavimai reikalingi, bet kitą kartą mažiau būna geriau, ir šiam leidiniui geresnė atranka praverstų, nes dabar matosi, kad yra suburtas ganėtinai stiprus redakcijos kolektyvas, kuris tarsi ne visuomet kelia sau didesnius reikalavimus – savas autorius, vadinasi spausdintinas neabejotinai.

Žurnalo proza silpnesnė, kartais tiesiog nuobodi, ištęsta. Kaip reaguoti į neišmintingą didaktiką? Pasakos „Verkianti gėlė“ autorė, pavyzdžiui, tikrai mano, kad skinti gėlių negalima. Kvailokai atrodo toks verksmingas pasakojimas, tuo labiau, kad už kelių puslapių gražiai išverstame moldavų poeto G. Vijeru eilėraštyje jau skinami žibučių pumpurai mamytei... be ašarų ir pagraudenimų, žinoma.

Nykokos, tiesmukos didaktikos prozos tekstuose yra. Jiems būdingos visos mūsų prozos ydelės: pasakoje „Andra ir sapnų maišeliai“ – pasakojimo prieigos, veikėjų pristatymai pernelyg išplėtoti, o netikėtesnio siužetėlio trūksta, išradingai sugalvoti personažų vardai negelbsti.

Kriterijų ir reiklumo, moralinės vaizduotės stoka akivaizdi, kai pristatoma vaikų kūryba. Žinia, tai nėra lengva, tuo labiau žinant, kaip vaikui-autoriui svarbus pats spausdinimo, paviešinimo faktas. Ir vis dėlto. Štai pristatomi specialiųjų mokyklų vaikų eilėraščių konkurso „Mano svajonė“ nugalėtojai. Du įdomūs puslapiai, bet gal daugiau pasakantys suaugusiam skaitytojui, o kaip suprasti mažajam, už ką apdovanota tokia „Mano svajonė“:

„Aš labai svajoju turėti
Garažą, šviesiai žalią mašiną
Ir, kad kieme lakstytų sargybiniai šunys,
O prie vartų stovėtų apsauginiai“.

Reikėtų pagirti už nuoširdumą? Padaryti mini interviu? Paklausti kito vaiko komentaro? Nežinau, kaip reikėtų pateikti tokį tekstą, bet manau, kad visai be parengimo mažiausiems skaitytojams jis vargu ar galėjo būti publikuojamas. Turėjo būti pristatytas tas konkursas, paaiškinta, kodėl spausdintieji nugalėjo, pareflektuota, ir ne oficialiai, bendromis frazėmis, o vaikui suprantama kalba. Trumpai, aiškiai, patraukliai. Nesugebėta, net negalvota apie tai.

Kaip šokiruojančiai cituotas šeštokės troškimas kontrastuoja su vedamuoju to paries numerio eilėraščiu „Vaikų gynimo diena“, kur S. Abromavičius rašo:

„Kaip smagu! Mano tėvynė
Nuo visų nelaimių gynė!"

Nemanau, kad sąmoningai būtų norėta paralelės tarp ginančios tėvynės ir šunų su apsauginiais, bet atsainumas, neatidumas ir jo rezultatai – akivaizdūs. Ir žvalus eiliavimas, smagumo deklaravimas tokiam kontekste nesmagiai primena klasikinius laimingos tarybinės vaikystės pašlovinimus... Yra ką pasvarstyti.

Krenta į akis ir dar vienas momentas – kiekvieno numerio autorių savireklama. Nespindulingai aprašinėjami tie susitikimai su skaitytojais, tikrai tik formalius eiliavimo gebėjimus rodo ir tam skirti tekstai, kai kurie jų ir ne visai „skanūs“, pavyzdžiui, apie Neringos merą Vinkų po viešnagės Kuršių nerijoje. Paaiškinimo, kas yra sponsoriavimas, paslėpta ar atvira reklama, panegirika mecenatui, suprantama, nėra. Ar tai nėra manipuliavimo pradmenys?

Daugiau minusų nei pliusų vertas žurnalas „Naminukas“. Jo tekstuose vyrauja negatyvioji estetika, puslapiai prikimšti nesudėtingų kryžiažodžių, sudoku, konkursėlių, pagiriamųjų skaitytojų laiškelių, bet reikia juk ir pigių atraktyvių laisvalaikio leidinėlių. Vis tik žurnaliukas save aiškiai pozicionuoja pramoginių TV žmogučiams – kaip įžymybės jame pristatomos bet kokios rėksmingiau sušmėžavusios ekrane personos.  Jis modeliuoja ne tokį jau nekaltą siaurą pasauliuką. Taip į proginį klausimą „Jeigu būčiau Valentinas“ atsako dainininkė, dar viena dainininkė, dar viena, daininkas, šokėja, laidų vedėjas, o vienos tiesiog nebuvo net kaip įvardyti – tiesiog šokanti dainininko žmona. Kas galėtų pasakyt, kodėl būtent šių žmonių atsakymai turėtų būti įdomūs ir iš viso kuo jie įdomūs? O štai atsakyti, kokiu tikslu modeliuojami tokie tik TV pseudopasaulį reflektuojantieji nebūtų sunku. „Naminukas“ sėja, o daigeliai kaip Sosnovskio barščiai suvešės augesniųjų periodikoje, jis neretai sąmoningai pateikia šlamštą kaip vertingą daiktą, kad ir pristatydama tokius apgailėtinus sakinėlius kaip eiles:

„Žiema jau prasidėjo.
Medžio lapai jau nukritę
Štai balta žolė
Štai balti namai“.

„Naminukas“ yra pramoginis leidinys, skirtas standartiniam nepretenzingam laisvalaikiui, jis aiškiai orientuotas į lengvą laiko praleidimą, ne daugiau.

Patys stipriausi ir originaliausi periodiniai leidiniai neabejotinai yra „Laimiukas“ ir „Bitutė“. Tai gana kokybiški leidiniai, bet jie nėra vaikų mėgiamiausi; dar daugiau, kartais tie skyriai, kurie imponuoja suaugusiesiems, vaikų yra iš viso neskaitomi. Šiaulių universiteto studentų tyrimai parodė, kad knygas pristatančio skyrelio neskaitė nė vienas iš anketuojamų vaikų. „Laimiukas“ dėl savų leidinių pristatymo gausos kartais priartėja prie išplėtoto reklaminio leidinio. Bent jau mėginama originaliai maketuoti. Pristatoma labai aukštos kokybės literatūra.

Bendravimo su skaitytojais niuansai

Genderiniu aspektu žvelgiant akivaizdu, kad leidėjai kardinaliai skiria moteriškąją ir vyriškąją jaunųjų auditoriją. Ir vaikams, ir paaugusiems – „Flintas“, o mergaitėms gausu iš esmės vieno tipažo leidinių: „Justė“, „SU P.E.R.“, „Mergaitė“, „Panelė“, „Luka“. Skaitytojų laiškai populiarūs visoms amžiaus grupėms skirtuose žurnaluose – nuo savęs paviešinimo iki pagalbos šauksmų.  Klausinėjama akivaizdžiai daugiau mergaičių. Vienintelė pasaulėžiūros skiltis – Tėvo Saulaičio atsakymai mažesniesiems „Bitutėje“. Ir klausimai, ir atsakymai neretai nepaprastai įdomūs, šilti, jaukūs, labai geranoriški, bet klausimas – ar pakankami? Kuriam laikui pakaks mąslesniam skaitytojui tokio kartais pernelyg taikaus kalbėjimo, nuglostymo, kartais net nusigręžimo nuo klausimo aštrumo.

Vyresnėms mergaitėms skirtose klausimų-atsakymų rubrikose pasaulėžiūros, socializacijos klausimų nebelieka, dominuoja iš esmės dvi temos: nesupratingi despotiški tėvai ir meilės – draugystės komplikacijos. Atsako profesionalūs psichologai, visuose leidiniuose pagal tą pačią schemą: pagiria, nuramina, po to rekomenduoja palaukti, neskubėti, dažnai susitaikyti su tuo, ko neįmanoma pakeisti apeliuojant į gydantį laiką. Pagirtinos paskatos respondenčių orumui ugdyti (nesižeminti, jei jausmų objektas nekreipia dėmesio), dėmesys psichologiniams bendravimo niuansams. Bet konsultacijos kontrastuoja su pagrindine žurnalų medžiaga – apsipirkinėjimo propagavimu, antraštinėmis informacijomis iš žvaigždžių gyvenimo, pačiu propaguojamu lėkšto pasaulio vaizdu. Informacijos imtis – kino ar scenos žvaigždžių parodomasis gyvenimas: kiek kas turi pinigų, kokios drapanėlės, kur demonstruojasi. Pavardės kelios (J. Bieberio ir S. Gomes nuotraukų kiekviename numeryje), laikas – dabar, šiandien, veikla – apsirengimas, demonstravimas. Profesinė veikla nepristatoma, iš esmės personalijos devalvacija, juk iš to išaugama, be to familiarus santykis vulgarizuoja, o kur dar privatumo nuvertinimas. Flirtas, poravimas, mada, pinigai. Žurnalai mergaitėms pakartoja, pervemia tai, kas klajoja reklaminėje žiniasklaidoje.

Didžioji dalis vaikų ir paauglių žurnalų leidžiami neatsakingai ir atmestinai. Pavojingiausia yra ne tiek estetinis neišrankumas, kiek atviras grafomanijos pateikimas, atsainus požiūris į moralės dalykus, negatyvumo, agresyvumo propagavimas, manipuliavimas ir akivaizdus vartotojo ir tik vartotojo-pirkėjo psichologijos formavimas.

I. Didžioji dalis tikslinių nekomercinių leidinių išsilaikys tik leidėjų platinimo dėka („Laimiukas“).

II. Mokyklos ir bibliotekos privalo siekti, kad per gamtos pažinimo pamokas būtų ne tik užsimenama, kad yra tokia „Lututė“ ar „National Geografy“, bet ir duotų užduočių, referatų, kolektyvinių pranešimų – prijaukintų ilgam.

III. Jau kiek kartų girdėta, kad vaikams reikia duoti viską, jie atsirinks. Žinoma atsirinks, ir tikrai nepamirškim, kad čia jokių griežtų nuorodų, ką skaityti, ko ne, tikrai nėra. Bet jei jau esam tėvai, mokytojai, bibliotekininkai, seneliai ar globėjai, tai juk nenusiplaunam rankų, kai vaikas šlamščia tik saldumynus ar bulvių traškučius, turim pasitelkti visus savo sugebėjimus, kad jam labiau patiktų morką sukrimsti – ji ne tik sveika, soti, padeda augti, vitamininga, bet ir labai graži. Kodėl bibliotekos turi pirkti niekalą? Jeigu mergaitėms taip norisi skaityti „Panelę“, tegul nusiperka. Kažkoks centras tegu kaupia, bet gal per kokį laiką susiklostys situacija, kai skaitytojas žinos – galiu bibliotekoje rasti absoliučiai viską, bet niekalo taip lengvai negausiu.

IV. Tikrai neverta bibliotekoms turėti kryžiažodžių, lipdukų leidinukų.

V. Remiantis E. Parulskiu, visuomenės kokybę rodo specializuotų žurnalų įvairovė; ja pasigirti negalime. Pasižvalgyti kuo daugiau siauresnio profilio, bet kokybiškų žurnalų. Kad ir „užkabintų“, ir skaityti būtų ką. Vertingiausias iš jų – krikščioniškoji „Ateitis“.