Vaizdas kaip minties interpretuotojas šiuolaikinėje suomių paveikslėlių knygoje

Sisko Ylimartimo

Mokyti? Linksminti ir džiuginti? Estetiškai ugdyti? O gal dar kaip nors lavinti? Per visą neilgą vaikų paveikslėlių knygos istoriją suaugusieji aptardavo jų funkcijas  skirtingais aspektais. Dažnai diskusijose kalbama apie paveikslėlių knygų ir naudingumą, ir veiksmingumą. O autorius ir iliustruotojas, vykdydami šias funkcijas, atlieka interpretuotojo vaidmenį.Tekstas ir pasakojimo turinys didžia dalimi apspręsdavo iliustracijų savybes tiek forma, tiek ir turiniu. Stilistinės savybės priklausydavo ir nuo nagrinėjamo laikotarpio menininko požiūrio, ir nuo iliustruotojo interesų ir tikslų. Iliustruotojas gali suteikti tekstui naujus matavimus pasitelkdamas savitą išraiškos formą, kuri išryškina giliai arba paviršutiniškai užslėptą pasakojimo mintį geriau nei proto ir emocijų pastangos. Vienu metu buvo manyta, kad meno kūrinys yra langas į menininko sielą.

Kokios rūšies langai yra paveikslėlių knygos? Jos vizualiai panašios į langus, atsiveriančius į kitas realijas. Tai gali būti fantasy pasaulis ar realaus pasaulio išgalvota adaptacija. Mano manymu iliustracija yra kaip teksto interpretacija ir suvokėjo emocinis atspindys: kai ilustracija perteikia teksto jausminį klodą, skaitytojas gali išvysti savo emocinius atspindžius. Jeigu iliustracija nesukelia skaitytojui emocijų, tuomet siunčiamas signalas nepasiekė tikslo. Langas atsiveria ne visiems vienodai.

Įdomu buvo iš didelio kiekio pokario epochoje leistų suomių paveikslėlių knygų atrinkti tas, kurios turi minėtą jausmų atspindėjimo savybę. Mano pasirinkimas yra subjektyvus, grįstas mano pačios pomėgiais ir skoniu. Apgailestauju, kad turėjau apriboti medžiagos kiekį, t.y. paveikslėlių knygų ir ilustruotojų skaičių.

Išskyriau tris pastarųjų penkiasdešimties metų iliustravimo laikotarpius: pakilimo laikotarpį šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose; piko laikotarpį aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose; naujausią laikotarpį, apimantį paskutinįjį dešimtmetį ir dvidešimt pirmojo amžiaus pradžią. Pakilimo laikotarpiu buvo madinga praplėsti paveikslėlių knygų ribas, o iliustruojant eksperimentuoti spalvomis ir linijomis.

Piko laikotarpiu, kuris dar vadinamas suomių iliustracijos „aukso amžiumi“, meninė išraiška buvo nugludinta iki rafinuoto lygio, o vizualinės interpretacijos dėka net prastokas tekstas buvo ištobulinamas, iškeliant jį į naujas aukštumas. Tipiškas postmodernizmo pavyzdys yra taip vadinami revivalistai (atgaivintojai - vert.), kurie ieškojo meninės išraiškos formų iš praeities  ir  suliedavo jas su naujomis.

Naujausias laikotarpis nereiškia regresijos lyginant jį su ankstesniu didvyriškuoju laikotarpiu, nes jis taip pat geba grįžti prie senų šaknų ir, ieškodamas naujų išraiškos būdų,  kurioje nors srityje tapti revoliuciniu. Jį taip pat galima apibūdinti kaip negausumo estetiką, ir jis gali nusisukti nuo grožio, kurį jaučia esant paviršutinišku, tuo tarsi pabrėždamas paprastumą ar netgi bjaurumą. Esminis dalykas čia yra jausmų interpretacija.

Kaip pavyzdį iš pakilimo laikotarpio pateiksiu Tuvę Jansson. Pagrindinė jos tema - tai ieškojimas, kuris yra viena svarbiausių temų vaikų literatūroje. Pagrindinis veikėjas leidžiasi ieškoti to, ką ji arba jis prarado arba ko ilgisi. Savo magiškos kelionės po mišką, kalnus, dykumą arba net jūros dugną metu herojus užauga, subręsta ir atgimsta, tačiau jis neišvengia ir nelaimių. Jis grįžta į namus ar pasilieka naujoje vietoje įgijęs patirties ir laimingesnis. Tos kelionės yra kelionės per vaizduotės reginius ir slaptuosius dvasios sodus.

Muminukų apysakose veikėjai arba palieka muminukų slėnį, ieškodami nuotykių, arba, įvykus katastrofai, iš ten išeina. Paveikslėliai  piešiami  paprastomis linijomis, netgi jeigu Stebuklingoje žiemoje (Trollvinter, 1957) naudojama skutimo technika, taikoma tamsiame fone. Jansson paveikslėlių stilius keičiasi nuo  dekoratyvesnio ir  detalesnio paveikslėlio ankstesnėse knygose iki išraiškingumo vėlesnėse. Nuotykiai tampa paprastesni, o vaizdavimas suteikia erdvės emocijoms.

Jansson paveikslėlių knygose ieškojimas yra svarbiausia tema. Knygoje apie Muminuką, Miumlą ir mažąją Miu (Hur gick det sen?, 1952), kuri buvo tipografinis bandymas ir suomių paveikslėlių knygai suteikė naują išvaizdą, trolio Mumio ir jo draugų išvykos tikslas gauti pieno virsta nuotykiu miške tarp keistų būtybių ir gali būti traktuojamas kaip kelionė į save ir savo jausmus. Teksto spalvos ir išdėstymas paryškina temą. Tamsios bauginančios kelionės spalvos sušyla ir nušvinta, kai veikėjai grįžta į saugų slėnį pas muminukų mamą. Langeliai nuo vieno vaizdo prie kito, „išpjauti leidėjo“, palengvina linijinį perėjimą nuo vieno vaizdo ir nuo vieno lapo prie kitų:  praeitis susilieja su dabartimi ir mes dirstelime į ateitį.

Jansson knygoje Kas paguos Toflę? (Vem ska trösta knyttet?, 1960) vizualiai vaizduoja draugo paiešką naudojant spalvas ir linijas. Knygos pradžioje net pilka vienišumo idėja neišnyksta  nuolat uždegant lempas: šviesa ir geltonos jos dėmės nepraskaidrina niūriai pilkos linijų dykynės. Toflė neranda kitos išeities kaip užmiršti praeitį. Jis atranda džiaugsmą, draugystę ir spalvą tiktai kitų gyvenimuose. Kai Toflė gelbsti Miflę nuo Grokės, vyrauja pati juodžiausia naktis  – spalvos net iš mėnulio ištekėjo. Tik savo drąsos dėka jis netampa abejingu stebėtoju. Peizažas dabar jau nėra pilkas ir nuobodus ar skausmingai slogus, ir,  šiltėjant emociniam klimatui, šviesiąją gėlių lauko pusę  užlieja spalvos.

Jansson paveikslėlių knygos pavadinimas Pavojinga kelionė tiesiogiai informuoja, apie ką ši knyga. Savęs ieškojimas gali būti pavojingas, tačiau naudingas. Menininkė keičia net raiškos formą. Ankstesniųjų knygų aiškios vaikiškos linijos ir glotnios spalvos susilydo ir tai sąlygoja  autorės perėjimą prie akvarelės technikos, ir dabar jos paveiksluose atsiranda  įspūdingas monumentalizmas.

Knygos pradžioje Sana, maža mergaitė, pareiškia, kad jai nepatinka žalia spalva! Jai nuobodu viskas, kas atpažįstama ir saugu. Pametusi akinius, mergaitė gauna naujus, magiškus. Viskas pasikeičia: iliustracijų turinys ir spalvos užburia skaitytoją,  vesdamos jį kelionėn į svetimą ir nuogą pasaulį, kuriame niekas neauga. Vietoj bujojančių žalių spalvų atsiranda debesuoti, ūkanoti, išblukę, šalti, nerimą keliantys, netgi nešvarūs šešėliai. Spalvingas pasaulis, skirtingai nei Toflėje, virsta dykuma. Raminanti ir spalvinga pabaiga yra vienintelis abiems kūriniams bendras bruožas: Sana suranda kelią į derlingą Muminukų slėnį. Kelionė baigiasi diskusija apie tai, ar viskas turi prasmę. Ši paveikslėlių knyga suteiks suaugusiems erdvės pamąstymams, o siurrealistams vienintelis tikslas yra svajonė.

Vaikų literatūrai devintajame dešimtmetyje būdingas fantasy žanro ir pasakos iškilimas. Intensyvios praėjusio dešimtmečio paveikslėlių spalvos išblėso, bet jos įgavo naujų atspalvių. Įtakojamos paveikslėlių detalių ir turinio, spalvos vis labiau ir labiau grįžta į praeitį arba į magiškus pasaulius. Iliustruotojai žvelgia taip vadinamo „revivalisto“ akimis: jie naudojasi tolimų kultūrų vaizdavimu ir jų priemonėmis nepriklausomai nuo laiko ir atstumo ir, kurdami pasakų pasaulio įvaizdį. Šiose pasakų iliustracijose senieji vaizdų  šaltiniai kuria ramybės uostą atitraukdami skaitytoją nuo dabartinės  realios pasaulio beprotybės. Net prieš kelis dešimtmečius vokiečių dailininkė animatorė Lotte Reiniger pastebėjo, kad – pacituosiu ją nepažodžiui – „pasakos yra tikroviškesnės už  laikraščių naujienas.“ Vėlgi tai primena siurrealistų mintį, kad egzistuojantis dabartinis pasaulis yra niekas kitas kaip iliuzija ir kad realybė yra kažkur kitur – galbūt mūsų protuose?

Devintajame dešimtmetyje, auksinio amžiaus laikotarpyje, kūrė daug iliustruotojų, kurie ieškojo būdų kaip grįžti prie senųjų tolimųjų kraštų šaltinių, ir domėjimasis revivalizmu nuo tų laikų neišblėso. Jų tekstai tarpusavyje siejosi su kitų iliustratorių stiliumi ir vaizdais. Pirkka-Liisa Surojegin remiasi John‘o Bauerio trolių paveikslėliais knygoje Maahisen viimeinen matka („Paskutinė nykštuko kelionė“, 1995). Mika Launis yra nurodęs, kad vizualaus meno istorija menininkui yra neišsemiamas medžiagos šaltinis. Jo paties darbai jungia septintojo dešimtmečio spalvas su struktūromis, kurios primena viduramžių laikų didelių meistrų bei ikonų tapytojų braižą vaizduoti temą iš daugelio perspektyvų. Praeities meistrų ikonos ypač įkvėpė Ullą Vaajakallio, kuri pati yra ikonų tapytoja. Leena Erkkilä paveikslėlių knygoje  Satakieli, Marian lintu („Lakštingala, Marijos paukštelis“, 1979), atkuriančioje  mitus, pasitelkia šį stilių kaip savaime suprantamą revivalistų  pasirinkimą.

Kaarina Kaila sukūrė pasakų iliustracijas subtiliu akvarelės stiliumi, kuris savo melancholija, Madonos tipo veikėjais ir ramia aplinka primena viduramžio dailininkų darbus. Ji panašiai kaip renesanso tapytojai piešia veikėjų profilius. Antraplaniai veikėjai ir mažieji natiurmortai primena romantizmo laikotarpį. Matti Kota, Mauri Kunnas ir Markus Majaluoma taip pat yra eklektikai.

Postmodernistinio meno tikslas buvo ieškoti idėjų iš senovinių vizualinių šaltinių ir originaliai juos pritaikyti. Jei į šį reiškinį pažvelgsime iš emocinės ir psichologinės pusės, įdomi ir iš dalies paaiškinanti galėtų būti Carlo Jungo mintis apie kolektyvinę pasąmonę, žmonijos atminties bendrąją saugyklą, kuri sukuria panašias istorijas ir pasakas skirtingose kultūrose. Galbūt vizualinė atmintis taip pat nori išsirinkti mums pažįstamas praeities sąvokas ir jomis pasinaudoti.

Pasakos dvasią galima pajausti pagrindinėse iliustracijų spalvose. Mėlyna spalva dažnai tarnaudavo vaizduojant dangų, atokumą ir dvasią.  Ši išskirtinė spalva, kuria iliustruotojas ne tik pradėdavo piešinį, bet ir sukurdavo paslaptingą pasakos  žavesį, pabrėžiama meistriškai eksploatuojant papildomąsias arba antrines spalvas. Žiemos ir Kalėdų atmosferą Pekka Vuori (Korvatunturi, 1999) ir Virpi Talvitie (Hannele Huovi: Matka joulun taloon, „Kelionė į Kalėdų namus“, 2002) sukūrė didingais melsvais šešėliais.

Mėlyna spalva virtuoziškai dominuoja Hannu Taino ir Annos-Liisos Hakkkarainen iliustracijose. Taino ir Raijos Siekkinen savarankiškų paveikslėlių knygų trilogijoje Herra kuningas („Ponas karalius“, 1986), Tyttö, puu ja peili (Mergaitė, medis ir veidrodis, 1987) ir Utelias fauni („Smalsusis Faunas“, 1988) Siekkinen teksto nedetalizuoja, jis taupus ir trumpas,  o  Taina turi progos sumaniai perteikti savo vizualinę fantaziją.

Taina, kurdamas nuotaiką knygoje Ponas karalius, pasirinko permatomą mėlyną spalvą,  nes manė, kad tik ši spalva gali papasakoti vaikams apie vienišumą. Karalius mėlynais drabužiais atrodo nedidelio ūgio, kaip draugo besiilgintis vaikas. Herojus susidraugauja su dideliu rudai oranžiniu katinu, kuris sušildo jo sielą  Melsvas spalvų pasaulis su alyviniais potėpiais dar labiau stiprina susvetimėjimo temą knygoje Tyttö, puu ja peili. Dailininkas paveikslėliuose perteikė ir savo paties gyvenimą, keliones ir vaikų išėjimą iš namų. Kaimas ir miestas priešpastatomi vienas kitam knygoje Utelias fauni. Kaimas yra žalias, o miesto sienų bauginantį pilkumą paryškina atstumiantys simetriniai langai. Tik po to, kai veikėjas suvokia gamtos, pasakų ir kūrybos reikšmingumą, miestas įgauna auksinį švytėjimą. Visose trijose knygose nuostabios mėlynos spalvos iškyla monumentaliuose miegančiuose paveiksluose: sapne tu atsijungi nuo realybės ir persikeli į pasąmonės siurrealistinius vaizdus.

Skaitytojas panyra į turtingą mėlyną spalvų jūrą Annos-Lisos Hakkarainen iliustracijose, skirtose paveikslėlių knygoms Kultamarja ja metsän salaisuudet („Auksinė uoga  ir miško paslaptys“, 1988) ir Aurinkolintu ja kaamoksen korppi („Poliarinės nakties saulės paukštė ir kranklys“, 2000), kurių autorė Leena Laulajainen. Pirmoje jų autorės mėlynas arklys traktuojamas kaip atšalusių emocijų rezultatas. Tokį simbolizmą sustiprina Hakkarainen lyriniai ir mistiniai paveikslėliai. Jie parodo gamtą, žmones  ir žvėris keliais aspektais negudraujančiai minkštu, švelniu ir stilizuotu būdu. Šiai sodriai mėlynai spalvai pasitarnauja gyvybė ir šviesa. Meistriškai įpinamos papildomos spalvos -  oranžinės detalės su raudonos ir geltonos spalvų šešėliais: apšviesti langai, plaukai, drabužiai, auksiniai paukščiai, saulė ir gėlės.  Knygutėje Aurinkolintu ja kaamoksen korppi yra sudėti Laulajainen pasakojimai Laplandijos tema. Joje vizualinį piešinių pasaulį valdo sodri mėlyna spalva ir šiltos antrinės spalvos.

Paskutiniajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje iliustracijose vyrauja magiška mėlyna spalva. Ji Heli Hietos darbuose Kaarinos Helakisos knygai Princessan siivet („Princesės sparnai“, 1999) suteikia surrealistinės erdvės. Šios knygos tema yra skirtybė, kurią sukuria kartų atotrūkis. Nutiesti tiltą per prarają bus galima tik tuomet, kai karališkieji tėvai pripažins savo dukters raudonus sparnus. Hietos iliustracijoms, kurios atskleidžia vien tik veikėjų, objektų, pastatų ar medžių nuogiausias detales, būdinga spalva, kuri blizga kaip porceliano paviršius. Užslopinto glotnaus paviršiaus apačioje pulsuoja emocijų, judesio ir energijos srovė.

Kristiinos Louhi iliustracijos Riitos Jalonen knygai Tyttö ja naakkapuu („Mergaitė ir kuosų medis“, 2004) vaizduoja mažos mergaitės minčių klajones link suvokimo, kai apysakos pradžioje mergaitė kartu su mama ruošiasi išvažiuoti. Knyga yra apie jos tėvelio mirtį. Tekstas nugludintas, tikslus ir gerai apgalvotas. Iliustracijos kupinos stiprių, tačiau trūkinėjančių švelnių spalvų, kurios driekiasi ant rausvo paviršiaus. Viskas, kas nereikalinga, iš paveikslo yra pašalinta, tad net vienintelė saga atrodo reikšminga. Retos detalės verčia skaitytoją sekti gedinčios mergaitės jausmų išraišką. Prisiminimai ir emocijos, virpėdami mergaitės atminty, yra išreiškiami kuosų simboliais. Paukščiai gyvena medyje – mūsų proto arba sielos medyje.

Televizijos ir teatro kritikas Jukka Kajava Suomijos Jaunimo 2004 metų prizo nugalėtoja išrinko Jalonen ir Louhi knygą „Mergaitė ir kuosų medis“. Jis nurodė, kad nors humoras ir nuotykiai neatsiejami nuo vaikų literatūros, daug naujų knygų gvildena rimtas problemas. Šį reiškinį jis traktuoja kaip atsaką į vaikų televizijos programų pretenzingą linksmumą ir paviršutinišką pasaulėžiūrą.

Jei Louhi išreiškia sielos jausmus ir būsenas, pašalindama iš paveikslų visa, kas nereikalinga, Virpi Talvitie iškelia detalių stiprybę skirtingai įrėmindama iliustracijos pagrindą. Talvitie paveikslėliai Katri Tapolos knygai Satu joka oli totta („Pasaka, kuri buvo tikra“, 2004) pasižymi virpėjimu, kuris pulsuojančiai švyti su trenksmu virsdamas akinančia šviesa. Pasakos tema yra ieškojimas. Pirmykščiame miške vaikas susitinka su piktu vilku, gudria lape ir nusiminusiu ežiuku. Jis susipažįsta  su skirtingomis gyvūnų manieromis. Galų gale po ilgos kelionės pateka saulė. Visos tamsaus miško klastos  buvo patirtos ir pripažintos.  Talvitie didinga vibruojanti paveikslų raiška, kuri iškelia į šviesą esmingiausius elementus nuo miško iki rožės pumpuro, savotiškai apibūdina jausmų sumaištį.

Geriausių paveikslėlių knygų iliustracijos nėra dekoracijų elementai. Kai paveikslėliuose panaudojamos nuovokios spalvos, formos ir kompozicijos, mes galime atverti langą į daugelį pasaulių.  Paveikslėlis, kuris jus prašnekina, yra langas į užburtą mūsų pačių proto mišką.

Versta iš Finnish Picture Books and Illustrations for Children, Virikkeita 3/2005

Vertė Aldona Šiaulienė