Vartotojų visuomenei senatvė ir mirtis yra nemalonios bei nepatogios temos. Racionalus protas, kuriuo grindžiama pastarosios vertybių sistema, linkęs ieškoti patogių sprendimo būdų šiai komplikuotai neišvengiamybei. Protas, netekęs etinių ir emocinių atramų, nepažinęs rūpesčio ir meilės plotmių, netenka argumentų, galinčių jį sustabdyti, todėl gali eiti labai toli. Tokioje visuomenėje keičiasi ne tik pamatinės vertybės, bet apskritai žmogaus laikysena, jo santykis su pasauliu, savimi, akistata su mirties neišvengiamybe.

Šią sudėtingą problematiką svarsto iš pažiūros lengva ir juokinga Vandos Juknaitės tragikomedija „Ponios Alisos gimtadienis“. Žanrinė nuoroda tragikomedija savaime perša tiek juoką keliančių, tiek tragiškų elementų sampyną. Šis žanras leidžia autorei prabilti paradoksalia, alogiška kalba ir taip ryškinti netikėtas vertybines sankirtas. Paradokso plotmei priklausytų ir literatūriškai konotuotas pagrindinės veikėjos vardas Alisa, primenantis Lewiso Carrollio pasakas vaikams „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Alisa veidrodžių karalystėje“, kur maža mergaitė Alisa, nusekusi paskui triušį į jo olą, patenka į keistą pasaulį po žeme, į tikrą stebuklų karalystę. V. Juknaitės dramos pagrindinės veikėjos kelionė į šveicarų kliniką Dignitas taip pat primena stebuklingą nuotykį, kai ponios Alisos gyvenimui prasmę teikę išgyvenimai ir pojūčiai yra kvestionuojami pagal racionalią naudos sau ir kitam logiką.

Kurdama grožinės literatūros kūrinį, besiremiantį fiktyviu pasaulio vaizdu, V. Juknaitė panaudojo daug autentiškos medžiagos: Dignitas yra tikrai Šveicarijoje veikianti nevyriausybinė nepolitinė organizacija, teikianti savižudybės paslaugą sunkiai sergantiems žmonėms. Dramoje veikiantis Dignitas draugijos generalinis sekretorius Liudwigas Morelli yra tikrai egzistuojantis asmuo Ludwigas A. Minelli, gimęs 1932 metais. Kaip ir tragikomedijoje, taip ir gyvenime jis turi advokato išsilavinimą. Šis žmogus įvairiuose internetiniuose tinklalapiuose pristatomas kaip aktyvus kovotojas už žmogaus teises. Jo šūkis, nuskambantis V. Juknaitės dramoje „Orus gyvenimas, ori mirtis“, yra įrašytas ir internetiniame organizacijos tinklalapyje. Tik šiuokart būdvardis „orus“ yra netekęs metafizinio atspalvio, kurį jam suteikia žmogaus pastangos ir vidinė nuostata priimti gyvenimą ir mirtį kaip neišvengiamybę.

Visa V. Juknaitės tragikomedijoje pateikiama patekimo į šią kliniką istorija yra autentiška, tikri ir skaičiai – šioje klinikoje nuo jos įsikūrimo pradžios, 1998 metų, buvo padėta numirti daugiau nei tūkstančiui žmonių. Autentiškas ir faktas, kad kartu su itin sunkiai sergančia žmona mirti buvo padėta ir jos sveikam vyrui. Dėl šio ir įvairiausių kitų panašių atsitikimų L. A. Minelli dalyvauja teismuose, gindamas žmogaus teisę į savižudybę. Tragikomedijos žodžiai: „Mano svajonė pasiekti, kad teisė į savižudybę būtų garantuota“ (p. 41), atspindėdami fiktyvaus personažo įsitikinimus, yra beveik autentiški paties L. A. Minelli žodžiai, pasakyti interviu laikraščiui „The Guardian“: „Mes nediskutuojame moraliniais klausimais. Kokia moralė? Kuri moralė? Katalikų? Musulmonų? Budistų? Mes tik dirbame remdamiesi ateistiniu savęs suvokimo pagrindu.“*

Tragikomedija prasideda pagrindinės veikėjos ponios Alisos pasirengimu savo devyniasdešimt trečiajam gimtadieniui. Ji laukia svečių Ievos ir Pauliaus, pagal naują madą bando prie makiažo priderinti drabužius, o kol rengiasi ir dažosi, orkaitėje kepa netikras zuikis su „šampinjonais“. Senatvinė užmarštis perteikiama kūrybingai žaidžiant veiksmažodžio „skambėti“ daugiareikšmiškumu: skambėti gali durų skambutis, telefonas, orkaitės, kurioje kepa kepsnys, laikrodis. Ponią Alisą būtent ir suklaidina visi šie galimi skambučiai: suskambėjus orkaitės laikrodžiui, ji eina atidaryti durų, pamiršusi apie kepamą netikrą zuikį. Žaviai iš savo senatvinių negalių besišaipantys senukai (lazda, pipirų malūnėlis spintoje, klausos aparatas, seno televizoriaus, kurio nebetaiso joks meistras, remontas) atveria ir būties džiaugsmingąjį, išsipildžiusįjį lygmenį; ypač jis ryškus pagrindinės veikėjos prisipažinimuose: „Džiaugsmo, kad gyvenu. Kad kvėpuoju, matau, girdžiu...“ (p. 29).

Šis žaidimo žodžių prasmėmis principas kartojasi ir antroje tragikomedijos dalyje, kada veiksmas iš ponios Alisos namų persikelia į Šveicarijos kliniką Dignitas. Tačiau šiuokart jis atsiveria visai kitomis prasmėmis: žavioji elegancija įgauna tragiškų atspalvių, išryškindama groteskiškus vartotojų visuomenės būties paveikslus. Ši visuomenė, atmetusi metafizinį būties lygmenį, į pasaulį žvelgia praktiškai, kur svarbiausiais tampa tikslingi racionalaus proto argumentai. Tokį buvimą atveria ne tik tragikomedijos personažą kunigą Paulių („Tokioj diskusijoj kaip gyvas dar nesu dalyvavęs“ p. 45), bet ir skaitytoją trikdančios diskusijos tiek su klinikos vadovu ir generaliniu sekretoriumi Liudwigu Morelli apie savanorišką mirtį, kuri „mums padeda racionaliai išspręsti gyvenimo pabaigos sunkumus“ (p. 40), tiek su klinikos psichologu Wilhelmu apie galimybę pasirinkti efektyvią ir greitą mirtį: „Nuo didelės barbitūratų dozės mūsų klientus kartais ištinka traukuliai. Antroji galimybė yra helio dujų kaukė. Helio dujų kaukė daug efektyvesnė“ (p. 44). Horizontalusis mąstymo lygmuo, praradęs būties vertikalę, patvirtinamas ir Morelli bei jo bendradarbių kalba, teužgriebiančia tik paviršinį kalbos reikšmių klodą. Taip kalba išreiškiama ne tik pagrindinė tragikomedijos prasminė sandūra, bet ir personažų vertės, patirtis, jų gyvenimo filosofija. Akivaizdžiausiai vertikalusis ir horizontalusis buvimo pasaulyje lygmenys susikerta leksemos „rūpestis“ vartosenoje. Rūpestis, gilioji meilės versmė, sujungia elementarių kasdienių patarnavimų ir emocijų, geranoriškos valios, atsakomybės ir apsisprendimo lygmenis. Taip nuogo fizinio veiksmo pripildytai kasdienybei yra suteikiamas metafizinės prasmingo buvimo atramos. Tokia anapusybę bei pilnatvės ir išsipildymo išgyvenimus atverianti meilė, pažymėta įpareigojančiu rūpesčiu, pažįstama Pauliui ir Alisai.

PAULIUS. Bet avarijos ištiktas žmogus turi teisę į rūpestį...

LIUDWIGAS MORELLI. Esu visai kitokios nuomonės. Kadangi esu advokatas, aš visiškai nepritariu rūpinimosi idėjai.

PAULIUS. Gal paaiškintumėte?

LIUDWIGAS MORELLI (labai maloniai). Mes neturime teisės kištis į kito žmogaus gyvenimą. Ar jūs pats norėtumėt būti visiškai priklausomas nuo kito žmogaus?

PAULIUS. Man rodos, aš visą gyvenimą buvau priklausomas nuo kitų žmonių.

LIUDWIGAS MORELLI. Sutikite, tai žemina. (p. 38)

Rūpestis, netekęs nematomų vidinės pastangos ir įsipareigojimo saitų, yra tik vartotojų buvimą atspindintis tuščiaviduris gestas:

GRETCHEN. Kita galimybė yra didelė barbitūratų dozė. Visu kitu mes pasirūpinsime.

ALISA. Ponas Liudwigas sakė, kad rūpinimosi idėjai jis visiškai nepritaria.

GRETCHEN. Tikriausiai jūs jį ne taip supratot. (p. 51)

Praradusi klasikinei dramai būtiną atvirą priešingų jėgų susidūrimą, V. Juknaitės tragikomedija ryškina nekonfliktišką priešingų pasaulėjautų sandūrą. Tiesa, ši pasaulėjautų sandūra aktualizuoja vienintelę galimybę pasipriešinti, sukurti atsvarą vartotojų visuomenės gyvenimo modeliui – savivoką, sąmoningu apsisprendimu grindžiamą vertybių pasirinkimą. Ši pasaulėjautų sandūra išryškėja finalinėje tragikomedijos scenoje, kai ponia Alisa pasakoja savo sapną apie hadronų greitintuvą, esantį prie Ženevos, netoli Dignitas, kuriame ieškoma vadinamosios dieviškosios dalelės, pralenksiančios šviesos greitį. Pasakodama sapną ponia Alisa tarytum nesąmoningai, remdamasi neverbalizuojamais vidiniais potyriais ir suvokimais, grąžina orumo sampratai būtinąjį metafizinį kontekstą. Sapnas, nepaisantis tikrovės dėsnių ir faktų, V. Juknaitei yra reikalingas kaip prasmę padedantis išryškinti paradoksas: „Juokingiausia, kad iškaboj prie durų buvo tas pats žodis: hadronų greitintuvas Dignitas“ (p. 58). Šiuo ponios Alisos sapnu V. Juknaitė kuria alternatyvą klinikos Dignitas propaguojamam racionaliam ir patogiam buvimui, atmetusiam metafiziką ir žmogaus įsipareigojimą. Sapne orumas susiejamas su dieviškąja dalele, slypinčia pačiame žmoguje, nors ją ir nelengva rasti, ypač jei jos ieškai išorėje: „Ponas Morelli rūsčiai ištarė Pauliui: dieviškoji dalelė jūsų švarko vidinėje kišenėlėje“ (p. 59).

Poniai Alisai pasisekė, nes Ievos skambutis, pranešęs apie netikėtai pračiulbusią Pauliaus kanarėlę, ją paskatino atmesti patogią ir protingą savižudybės idėją. Ji ryžosi bėgti iš mirties klinikos ir rinktis gyvenimą su visais jo prasmių ir galimybių niuansais. V. Juknaitės ponia Alisa, kaip ir L. Carrollio Alisa, atveria skaitytojui plačią minties ir pasirinkimo erdvę. Akivaizdžiausiai ji leidžia galvoti, kad Dignitas yra tik sapno tikrovė, savo propaguojamomis vertybėmis visiškai priešinga pagrindinės veikėjos Alisos vidinėms nuostatoms. Tiesa, sapno ir gyvenimo tikrovės plotmės dažnai persipina, todėl jas atskirti yra sudėtinga. Juolab, kad Dignitas modelis, simbolizuojantis vartotojiškos visuomenės patogią gyvenimo sampratą, įžūliai braunasi į gyvenimo sąrangą, pretenduodamas tapti vieninteliu teisingu.

V. Juknaitės tragikomedija pirmoji lietuvių literatūroje į estetinę verčių plotmę įvedė savanoriškos savižudybės temą. Tiesa, ir pasaulinėje literatūroje šios temos kūrinių, kuriuose mirties ir gyvenimo klausimas būtų svarstomas pasitelkiant metafizinius ir vartotojų visuomenės būties kontekstus, rodytų jų sandūrą, nėra daug. Gal ir iš viso nėra.


____________________________________
* Gentleman A., „Inside the Dignitas house“, The Guardian, 2009 lapkričio 18, internetinė prieiga: http://www.guardian.co.uk/society/2009/nov/18/assisted-suicide-dignitas-house.