Prisimenu skaitytą Otfrydo Proislerio ir Vladimiro Železnikovo pokalbį apie vaikų / paauglių literatūrą, kurio metu jiedu diskutuoja apie problemų vaizdavimą literatūroje, jų kilmę bei ribas. Nerodyti sukrečiančios realybės Proislerį skatina karo metų patirtis. Železnikovą – priešingai – skaudžios patirtys skatina kalbėti. Anot jo, „literatūra turi atlikti dar vieną svarbią funkciją – padėti susivokti“[1].

Ko gero Annos Seidl viena pagrindinių idėjų ir buvo parašyti knygą, kuri „padėtų susivokti“. Romanas „Čia nėra didvyrių“ – labiau Železnikovo nei Proislerio stiliaus variantas, vokiškai-europietiškai tolerantiškas, paaugliškai dramatiškas, tačiau pakankamai brandus ir įtaigus. Tad pamėginkime pažvelgti įdėmiau.

Tai knyga apie pyktį, žudynes vienoje Vokietijos mokykloje išgyvenusių jaunų žmonių patirtį, tačiau, visų pirma, tai knyga apie sąžinę.

Apie dramatizmą užsiminiau ne veltui. Knyga parašyta šešiolikmetės paauglės ir tai labai jaučiasi. Į akis krinta jaunam amžiui būdingas patirtų išgyvenimų suabsoliutinimas, egocentrizmas, kai visos problemos atrodo pačios didžiausios pasaulyje, didesnės nei kitų. Tai, žinoma, žmogiška, atleistina, nors pasikartojančius desperacijos „spuogus“ („Žinoma, galėčiau numarinti save ir pati. Nebūtų jau taip ir sunku. Jei ir toliau tęsis taip, kaip dabar, kai nejaučiu alkio... Tai tuo viskas ir užsibaigtų“ (p. 39)) kartais norisi tiesiog praversti. Žinoma, ištrauktas iš konteksto sakinys nebeskamba taip blogai, tačiau tasai kontekstas visgi neretai atrodo perpildytas aimanų. O paauglių literatūra – nesvarbu, kad taiko į jaunesniųjų skaitytojų auditoriją – juk neprivalo būti skysta. Tačiau, turint omenyje kūrinio autorės amžių, visa tai iš dalies tampa pateisinama – šitai galima pavadinti autentišku rašymu.

Žinoma, į viską galima pažvelgti ir kiek kitu kampu – kaip į gijimo procesą.

Kūrinio veiksmas telkiasi aplink vieną iš „beprotiškų žudynių“ dalyvių – penkiolikmetę Mirjamą, kuri savo akimis matė žudomus, mirštančius bendramokslius ir žvelgė pačiam žudikui į akis: „Ir, žinote, manęs nė kiek nestebina tai, kad pažįstu žudiką. Tačiau mane nustebina, kad žudikas yra Matijasas Štaudtas. Nes Matijasas turėjo draugų. Na, gerai, klasės hierarchijoje jis užėmė gana žemą vietą, tačiau jis turėjo du labai gerus draugus – toje 9c. Bent jau aš taip maniau, nors niekada nekreipiau į jį per daug dėmesio“ (p. 17). Visa istorija retrospektyviai parašyta prisiminimų / dienoraščio principu. Pasakojama daugiausia pirmuoju asmeniu, vartojamas esamasis laikas – tokiu būdu kinematografišku „čia ir dabar“ principu bandoma pasiekti įtaigumo, įvesti skaitytoją į veiksmo bei tiesiogiai išgyvenamų emocijų sūkurį. Užsiminus apie kino techniką, galima pamąstyti ir apie A. Seidl romano sąsajas su Ilmaro Rago filmu „Klasė“ (2007) bei Guy Ferlando „Pykšt pokšt – tu negyvas“ (2002). Abu filmai koncentruojasi į patyčių mokykloje problemą, parodo kasdienybę iš „atskalūno“ perspektyvos. G. Ferlando filme pagrindinis herojus atsineša į mokyklą ginklą, nori tokiu būdu išspręsti problemą ir atsiteisti su tais, kurie tyčiojasi. Tik Ferlando filme nežudoma, o Seidl romane veikėjas peržengia šį slenkstį ir imasi veiksmų. Sąsaja tarp šių filmų ir jaunosios vokiečių rašytojos romano pakankamai akivaizdi. Ir visgi – žudynių mokykloje motyvas jau tampa universalia pykčio protrūkio metafora. Gal ir darosi nejauku, tačiau tokios meninės bei literatūrinės raiškos priemonės turėjo išvysti dienos šviesą. Tokie kultūros produktai socialinių problemų, tokių kaip patyčios, klausimu atlieka edukacinę funkciją – Železnikovo žodžiais tariant, „padeda susivokti, įjungti savižiną“. Taip ir A. Seidl romanas kalba pasauliui apie (deja, vis dar) aktualią nūdienos problemą – patyčias mokyklose ir tai, kur jos veda. Peržengdama slenkstį ir parodydama mokinių žiaurumą autorė atskleidžia tai, kas dedasi abiejose stovyklose: tų, kurie tyčiojasi, ir tų, iš kurių tyčiojamasi.

Ne šiaip sau šią istoriją pavadinau gijimo procesu. Aišku, čia turimas galvoje dvasinis, emocinis ir protinis progresas po patirtos traumos. Kūrinyje nuolat šmėžuoja klausimas: O kas dėl viso to kaltas? Žudynės negrįžtamai pakeičia visų gyvenimus: mokinių, jų tėvų, mokytojų... Mirjamos geriausia draugė Joana nusižudo, Sofija pradeda svaigintis, Tanja išvažiuoja. Pati Mirjama, netekusi mylimojo Tobio, praranda ir gyvenimo prasmę: „Mano viduje kažkas krustelėjo. Į galvą atėjo visai nauja, netikėta mintis. Norėčiau pasiduoti. Tiesiog užsitraukti antklodę ant galvos ir laukti, kol gyvenimas baigsis. Daugiau nebenoriu būti stipri“ (p. 113). Žudynės padaro naujas, tačiau taipogi atveria ir senas žaizdas, parodo prieš tai buvusias, esamas. „Gelbėti“ Mirjamos susirenka visa giminė: atvažiuoja seneliai, grįžta mama, tėvas atranda daugiau laiko. Nutikusi nelaimė paryškina Mirjamos šeimos problemas, paaiškėja, jog ji gyvena su tėvu, kuris nuolatos dirba ir neskiria dukrai pakankamai dėmesio, sužinome, jog motina jau keli metai jos neaplanko. Iš Tobio Mirjama gaudavo tai, ko negaudavo iš tėvų – meilę ir dėmesį. Po jo mirties ji pasijunta viena, pažeidžiama, nereikalinga. Tėvų dėmesys, kurio anksčiau negaudavo, sukelia pyktį: „Mano močia atvažiavo, nes aš jai rūpiu?! Vis dėlto pajuntu, kaip man kyla įniršis. Dabar aš jai rūpiu, bet per pastaruosius penkerius metus aš jai kažkodėl visai nerūpėjau! Ji turėtų nešdintis, iš kur atkeliavusi“ (p. 31). Tačiau didžiausią neapykantą Mirjama jaučia Matijasui – savo mylimojo žudikui: „Aš nekenčiu Matijaso. Iš visos širdies. Geriau jis būtų užsidaręs kambaryje ir nusišovęs pats arba nušokęs nuo tilto. Tada mūsų gyvenimas dar būtų buvęs normalus“ (p. 84). Kančia ir pyktis užvaldo merginos protą bei emocijas ir ji, nesigilindama į situaciją, aklai niekina žudynių kaltininką. Tačiau ilgainiui ima aiškėti, kad Matijasas buvo patyčių mokykloje auka ir kad Mirjama bei Tobis nevengdavo iš jo pasišaipyti. Viename iš knygos intarpų Mirjama pasakoja apie tai, kaip Matijasas pakvietė ją eiti kartu į šokius ir kaip ji pasityčiojo: „O dabar klausyk įdėmiai, – ištariu prunkšdama juokais. Bergždžiai stengiuosi tramdyti juoką. – Netgi jei ir nebūčiau tokia laiminga su savo draugu ir to vakaro dar nebūtume suplanavę, į šokius mieliau eičiau viena, o ne su tavimi. Tu smirdi, tavo spuogai siaubingi, tu niekada neplauni plaukų. Aš neičiau su tavimi, net jei būtum paskutinis ir vienintelis vaikinas pasaulyje“ (p. 86-87). Vieninteliai geriausios Mirjamos draugės Joanos žodžiai „Ar kalti – mes?“ (p. 128) priverčia ją pažvelgti į visa tai iš kitos pusės, įsijausti į kito žmogaus nepelnytą skausmą. Nuo čia, kai aktyvuojama sąžinė, ir prasideda gijimo procesas.

A. Seidl „Čia nėra didvyrių“ parodo, kokie galingi yra žodžiai, kokia veiksminga gali būti kalba. Žodžiai gali žudyti, tačiau taip pat gali ir išgydyti. Mirjamos gijimo procesas prasideda kalbantis: su psichologe, tėčiu, su motina, draugais ir kitais, išgyvenusiais tą patį. Pokalbiai su psichologe padeda įveikti pyktį, visą susikaupusią įtampą bei kaltę dėl Tobio mirties. Pokalbiai su motina padeda suprasti, kodėl ji paliko šeimą, padeda geriau ją pažinti, suvokti, jog ji per anksti tapo šeimos žmogumi ir užsidarė nuo pasaulio, į kurį visąlaik veržėsi ištrūkti. Pokalbiai su draugais ir kitais mokiniais padeda nepalūžti, bendromis pastangomis įveikti tuštumą, iš naujo socializuotis. Ilgainiui Mirjama pagyja, bendravimas padeda jai išlįsti iš kiauto ir sugrįžti į pasaulį. Mergina iš naujo atranda ryšį su motina, kuri pamažu tampa gera drauge, ji nuolankiau ima vertinti savo šeimą, pradeda geriau suprasti kitus.

Kad ir koks žiauriai realistiškas gali pasirodyti jaunosios vokiečių rašytojos romanas, jis vis tiek iš esmės lieka pozityvus. Galop Mirjama vėl myli, pradeda naują gyvenimo etapą, kupiną naivaus vis dar paaugliško džiaugsmo. Ir tebūnie. Tačiau padarytos ir patirtos žaizdos išlieka – svarbu, įsisąmonintos.   

O mokykla? Ji renovuojama, perstatoma iš pagrindų. Tačiau ar išorės pokyčiai yra tinkamas problemos sprendimas? Šis klausimas lieka atviras.
___________________________________________________________________

 
Knygų lentyna.