Gintarė Adomaitytė

Apie Vytauto Račicko pirmąją knygą „Kai mes mylėjome vienas kitą“  (Vaga, 1980)



Buvo 1980 metai. Maskvoje vyko olimpiada; archyviniuose kadruose ir dabar retsykiais matome, kaip virš didžiosios valstybės sostinės sklando olimpinis meškiukas.  Bet ar šis įvykis buvo svarbiausias? Fanai ašaromis laistė dainininkų Vysockio, Daseno, Lenono mirtis – rusas, prancūzas ir britas pasitraukė iš šio pasaulio, tarytum būtų susitarę. Pamenu, kad tų metų vasarą dosniai lijo, o anekdoto, kuriuos taip mėgta pasakoti, nepamenu nė vieno.

Niekada nemėgau anekdotų. Bet visada uoliai rinkau knygas,  o jos 1980 metais buvo deficitas. Knygyno pardavėja - ohoho koks žmogus!

Ar deficitas buvo ir serijos PK (Pirmoji knyga) leidiniai, nepamenu. Gal ne?  Tikriausiai ne. Kitaip nebūčiau jų tiek prisipirkusi. Gyvenau tuomet mažame miestelyje,  jo knygyne būta kur kas svarbesnių nei aš pirkėjų.

1980 metai visiems laikams ryškiai įrašyti į poetų Donaldo Kajoko, Kornelijaus Platelio, Danutės Paulauskaitės, Petro Balčiūno, Auksės Vasaitytės, kritikės Jūratės Sprindytės, satyrikės Ritos Vinciūnienės, prozininkų Rimanto Černiausko ir Vytauto Račicko biografijas. Tai bent buvo metai, tai bent… Apie kiekvieną ką tik minėtą asmenį rastume ką papasakoti – ir apie žmones, ir apie jų knygas.

,,Mano tėvas kalvis. Greitai jam stuktelės penkiasdešimt, bet jis niekada nesirgo net sloga. Mano tėvas nuo ryto ligi vakaro kilnoja penkių kilogramų kūjį kaip pūką, ir jam nusispjaut į metus”.

Štai žodžiai, nuo kurių prasidėjo rašytojo Vytauto Račicko kelias. To paties Račicko, kuris jau yra išleidęs per dvidešimt knygų, kuris išsiverčia be leidyklų – yra pats sau leidėjas, pats sau ir platintojas. Sakytum, Vytautas Račickas kaip tas apysakos “Vieno pavasario istorija” tėvas, dirba ištvermingai -  tartum kalvis. Yra ištikimas vaikų literatūrai. Kritikai jo knygas vertina kuo įvairiausiai. Kaip bevertintų, neįmanoma paneigti svarbaus fakto: jis – populiarus. Mėgstamas, net mylimas ir jaunųjų skaitytojų, ir nemenkos dalies pedagogų, bibliotekininkų. Nežinau ar rastume biblioteką, kurioje nebūtų Vytauto Račicko kūrybos.

Ar galime pirmąją knygą – apysakas “Vieno pavasario istorija” ir “Kai mes mylėjome vienas kitą” -  taip pat laikyti vaikų, jaunimo literatūra? Be abejo. Tačiau tokia, kurią malonu skaityti suaugusiam. Gal net svarbu: sodri, turtinga apysakų kalba. Jei nesibaiminame patoso, galime drąsiai teigti: tai – aukštaitiškos literatūros tradicijų graži tąsa.

Esu girdėjusi (tik girdėjusi, rašytiniais šaltiniais nesiremiu), kad po pirmosios Vytauto knygos pasirodymo pranašauta: bus antrasis Petras Cvirka. Keistuoliai pranašai ir jų komplimentai… Kas gi nori būti antruoju? Juo labiau, ar gera atkartoti tokį sudėtingą, koks buvo Petro Cvirkos, likimą?

Drąsiai tvirtinti imuosi tik tiek: Vytautui Račickui Petro Cvirkos kūriniai svarbūs.

- Esu įsimylėjęs Cvirkos Mikę ir Juozapėlį, - taip jis yra sakęs skaitytojams.

Apysakoje “Vieno pavasario istorija” nerasime mano šio rašinio pradžioje minėtų laiko ženklų. Bet laikas ženklinamas, dar ir kaip ženklinamas… Koks Vysockis, koks Lenonas? Kiemo viduryje ant taburetės sėdi batsiuvys Ramonas prispaudęs prie smakro smuiką ir dainuoja apie laivelį – štai tokia gegužinė, tokios linksmybės.

Esame Burbiškyje, Aukštaitijoje, kur net gudrumas naivus, kur karšti ginčai čia pat nutyla, kur aistringą  meilės istoriją sugeba numalšinti – tik pamanyk… - liaudies teisėjas. Jei įsikarčiavusi teta Janė ir parodo giminei rausvas kelnaites, tai niekas ir nesistebi – pyktis ataušta čia pat.

Penktoką Kazių Tilindį skaudžiai nuplaka kaimynas Šavalinskas, o nuplakęs dar ir įkalina. Už ką? Neva už obuolių vagystę. O juk plaka ir kalina būsimą žentą: penktokas Kazius visiems laikams įsimylėjo Aliutę Šavalinskaitę, štai kodėl vis stovi ir stovi po kaimyno obelimi. Maža to. Mokytojas Trumpickas griebia už ausies ir suka ją kaip veržlę…

Kam pasiskųsi? Tėvams? Tik kad jiems patiems nesaldu. Šaunusis kalvis išėjo pas jaunystės meilę – pas melžėją Mameniškienę. “Nereikalingas aš namuos” – guodžiasi Kazius Aliutei.

- Tave muša?

- Už ką mane muš? Nemuša. Tik niekas nemyli. O aš noriu, kad mane kas nors mylėtų. Aš noriu, kad visi visus mylėtų…

Kazius ir Aliutė, judviejų meilė, beveik apvainikuota vestuvėmis – štai kas svarbiausia ir pirmojoje, ir antrojoje apysakose. Abu įsimylėjėliai jau baigė mokyklą, abu lieka kolūkyje. Kazius – kultūros darbuotojas, kino mechanikas, Aliutė melžėja. Tik nebėra muzikanto Ramono. Jo smuikas kabo šalia šventųjų paveikslų. Dar taip neseniai ausį sukęs mokytojas Trumpickas bene artimiausias Kaziui žmogus visame Burbiškyje.

O tėvai? Dabar jau mūru stoja ginti savo Kaziaus – nuo to paties Šavalinsko įtūžio.

Karingų pasipūtusių šavalinskų rasime kiekviename Lietuvos kampelyje. Ir seniau, ir dabar – kolūkyje, sostinėje.  Bet meilė, ta meilė… Atklydusi iš Burbiškio į Vilnių, po daugelio metų, visai kitoje knygoje, Vytauto Račicko aprašoma meilė įgyja absoliučiai kitokius pavidalus. Turiu omeny 2008 metais pasirodžiusią knygą “Nebaigtas dienoraštis”. Kaip mes nebemokame mylėti vienas kito – gal taip ją, sukėlusią daugybę diskusijų,  būtų galima pervardinti.