Kartais atrodo, kad svarstyti apie geras knygas yra sunkiau negu jas rašyti. Ypač jeigu kalbame apie Kornelijaus Platelio „Ir mes praeiname“. Poetas, vertėjas, eseistas, visuomenininkas, lietuviškoje padangėje gerai žinomas kaip tikras žodžio meistras, savo (kūrybos) „praeinamumu“, ko gero, įtikinti jau nieko nebepajėgtų, užtat pačiais tekstais nustebinti ir žadą užgniaužti moka.

Gražus autoriaus asmeninis santykis su knyga, kažkuo atliepęs man antikos kukliuosius, kurie nuolat primindavo skaitytojams, jog visa tai, kas užrašyta, žinoma, yra ne jų (mirtingųjų), o tik mūzų ar dievybių darbas. (Kornelijus Platelis: „Žinoma, visos šios knygos idėjos ― ne mano, jos kilo iš viso labo mano patirties lauke interpretuojamo kultūros konteksto. O ir tas kontekstas nedidukas, atsitiktinis, tai tik mažytė bendrojo konteksto dalis, kurią man pavyko patirti, perskaityti, suvokti. Sau prisiskirčiau geriausiu atveju tik formuluotes ― patį tekstą.“) Žmogus ― gana laikina būtybė, visos jo apraiškos, pėdsakai (taigi ir kūryba) taip pat: „bėga laikas, tarsi kaleidoskope keičiasi įvykiai, praeina santvarkos, krizės, jaunystės, mieli žmonės... ir mes praeiname“ (p. 5). „Ir mes praeiname“ ― kuklus bandymas naujai įprasminti laikinumą, pristabdyti jį, kartu iš naujo pažvelgiant į save ir kitus, pačius artimiausius (žmones, taip pat kultūros, istorijos ir politinius reiškinius).

Laikinumas, nors jaučiamas visuotinai, daugiau ar mažiau yra gana asmeniškas (kiekvienam iš mūsų) reiškinys. Dėl to galima susidaryti įspūdį, kad visi knygoje surinkti straipsniai, esė suguls į kažką labai intymaus, artimo memuarams, t.y. tiesioginiam bandymui pačiam K. Plateliui „nepraeiti“. Visgi „bandymai įvardyti, įkišti trigrašį, pakalbėti ir pasvarstyti žodžiais apie sutiktuosius savai ar svetimai ausiai“ (kalbant skyrių pavadinimais) į žanro ribas netelpa. Kaip pažymi ir pats autorius įžanginiame žodyje, ir knygą jau skaitę Kęstutis Navakas bei Laisvasis Mūrininkas, surinkti tekstai buvo rašyti įvairiomis dingstimis (konferencijoms, lietuviškiems poezijos pavasariams ir rudenims etc.). Tačiau tai ― nei memuarai, nei vien tik proginiai tekstai. Iš pažiūros labai savarankiški kūriniai, rašyti skirtingu laiku, įvairiomis temomis, surinkti į vieną vietą virto naujai aktualiu, fragmentišku, tačiau idėjiškai vientisu „nuprogėjusiu“ kalbėjimu. Greičiausiai dabar, išleidus „Ir mes praeiname“, vienintelė proga šiems tekstams ― tai ir šiandien aktuali, labai reikalinga diskusija apie lietuvių (ir ne tik) literatūrą, poeziją, kultūrą, netgi politiką, tautiškumą ir identitetą.

Platus užmojis kalbėti tokiomis skirtingomis temomis. Platus, bet išpildytas: visa, sakytumei, vienija poezija, kuria autorius beatodairiškai tiki (gal dėl savo paties pašaukimo eilėms), kurią myli ir į kurią sutalpina, rodos, visą kasdienybę su kultūrinėmis ir socialinėmis realijomis, nes „Poezija sukuriama iš žodžių, kurie savo ruožtu žymi mus supančio pasaulio daiktus bei reiškinius. Čia slypi paradoksas: kūrėjo galia siekia sukurti poetinę tikrovę, kuri darniai įsiterptų į aplinką, tačiau ta pati galia ją siekia sukaupti teksto erdvėje, atriboti nuo išorės, sterilizuoti, kitaip sakant, menamoje erdvėje sukurti menamą pasaulį. Tai primena gyvos būtybės maitinimąsi: imti iš aplinkos ir kaupti savo uždarame kūne, kuris negali būti atsietas nuo aplinkos ir tam tikra prasme lieka atviras.“ (p. 10, 14). Dėl to, kad poeto Kornelijaus Platelio aplinka (pasaulėžiūra) nėra hermetiškai poezijoje užsidariusi, eseisto / publicisto K. Platelio (jei galima būtų tokius du vieno kūrėjo polius atskirti) svarstymai apie tai, kas yra poezija, poetas ir jo pašaukimas, kokia buvo bei kaip kito lietuviška poetika, kūrėjų mąstysena (tam skirtas pirmasis skyrius „bandymai įvardyti“ bei daugybė kitų tekstų) taip pat išlieka atviri kontekstams.

Kalbėdamas apie poezijos kryptis, bruožus ir formas, autorius prabyla apie pasikeitusią jų reikšmę šiandieniniame (laisvos Lietuvos) sociokultūriniame peizaže. Kaip dažnas šiandienos kūrėjas, pasiguodžia, jog mažėja (tikrų) skaitytojų būrys, nes „[p]oeziją skaityti niekada nebuvo lengva. Nuo pramoginės literatūros ji skiriasi savo santykiu su pasauliu, estetiniais tikslais. Kiekvienas geras eilėraštis ― tai kelias į poezijos šalį, kartu ― kliūtis tame kelyje, pakopa.“ (p. 16). Tuo K. Platelis ypač primena dažnai šioje knygoje minimą Donaldą Kajoką, nusprendusį išvis neberašyti eilėraščių, o paskutinę jų rinktinę pavadinusį ir skyrusį „Kurčiam asiliukui“. (K. Plateliui ir D. Kajokui bendra ir nuostata, kad poezija yra daugiau idėjų, Dievo, tikrovės etc. perteikimas negu jų kūrimas: „eilėraštis ― ne generatorius, o transformatorius“, p. 39.)

Visgi savigailoje neužsidaroma. Svarstoma, kad keitėsi ne tik skaitytojas, bet ir rašytojas (nesvarbu, prozininkas ar poetas), nes dažnam ilgai laukta ir pagaliau iškovota žodžio bei minties laisvė tapo didesne kančia už cenzūros laužymą: „Dabar visuomenės kontekstas visiškai pasikeitė. Visuomenė pradėjo domėtis kitais dalykais. Išnykus totalitarinės valstybės prievartai, nebeliko bendrus mąstymo stereotipus formuojančio faktoriaus. Pasidarė nebeįmanoma tikrovės suvokti kaip kažkokio bendro, visų maždaug vienodai jaučiamo monolitinio konteksto. Tad kiekvienam autoriui tenka pastarąjį vaizduotis pačiam. Sprendžiant iš jaudinančių bandymų „kovoti su šiuo reiškiniu“, daugeliui šis kontekstas nėra malonus. O kovojama jausmingai apraudant praėjusias dienas, primygtinai teigiant visiems privalomas tautines bei religines vertybes arba mėginant dar bent kiek išlaikyti totalitarinės visuomenės įvaizdį, t.y. ieškant naujos „diktatūros“, „cenzūros“ ar bent vieningos viešosios nuomonės.“ (p. 26).

K. Platelis pažymi, kad sovietmečiu tikra cenzūra, formavusi dvi ryškesnes poezijos kryptis (romantiškąją, graudenančią patriotiškumu, ir ezopinę, leidusią išgryninti metaforas ir žodžių žaismą, pamažu tapusią vyraujančia modernia programa), šiandien dažnam paliko šaltą ironijos, cinizmo „sieną“. Ši, anksčiau dažniausiai žymėdavusi kovą ir priešinimąsi, dabar, nerandant autoritarinių vėjo malūnų šiandieninėje kultūroje, skatina juos susikurti besikapstant praeityje. Arba išvis atsisakyti poezijos idėjinio sluoksnio ir pasinerti į tuščią žaidimą, pramogą. Tokią tendenciją autorius pastebi ne tik poetiniame gyvenime, bet ir apskritai kultūroje: „Vis mažesnei žmonijos daliai kultūra siejasi su pasaulėžiūra, vis didesnei ― su maloniais subuvimais, po kurių geriamas šampanas“, p. 19.

Nors nuolat cituodamas Platoną (vijusį poetus iš savo idealios valstybės, nes šie kėlė chaosą) autorius juokiasi iš savo bandymų svarstyti, kaip dera ir ar apskritai gali konstruktyviai sąveikauti kūrybinė prigimtis ir racionalūs (tokie jie turėtų būti) politiniai užmojai, tačiau anksčiau minėtus pramoginius, iškreiptai hedonistinius siekius pastebi ir politikoje. Čia greičiausiai pakaktų nurodyti pavadinimą kalbos „Švietimas kaip tapatybės ugdymo priemonė: tarp politikos ir poezijos“ (p. 167–171), mano manymu, būtinos perskaityti kiekvienam mąstančiam (ir bent šiek tiek pilietiškai aktyviam, motyvuotam) individui. Tačiau prasminga paminėti tą paralelę, kurią autorius nuveda (ne vien šiame tekste) tarp kūrybinio ir racionalaus pradų: „poezija [ir kūryba apskritai, aut. past.] ar bent tam tikra jos dalis švarina mąstymą, šalina sąmonės taršą“ (p. 82), lygiai kaip ir racionalus savęs paties, aplinkinių reiškinių vertinimas. Vadinasi, tiek poezijos/ prozos/ eseistikos kūrimas, tiek dalyvavimas politikoje yra labai panašūs procesai, kryptys, kurios „abi šiuo atveju vadovaujasi amžių patikrintais meniniais principais, o ne vienadieniais interesais, ambicijom ar užgaidom“ (p. 171).

Ne su viskuo, ką rašo K. Platelis, žinoma, galima ir reikia sutikti: kiekvienas žmogus (pro šalį „praeinant“ laikui, kitiems žmonėms, asmenybėms, kultūriniams reiškiniams etc.) formuoja skirtingas patirtis ir pažiūras. Tačiau kaip pats „blogiausias“ platoniškos valstybės narys, tiksliu ir įkvepiančiu poetiniu žodžiu (pvz., kaip jautriai rašoma apie Druskininkus, poezijos ir rudens sostinę, tekste „Poetiškas ruduo Druskininkuose“), giliomis įžvalgomis aprašydamas tai, ką regi, su kuo susiduria, su kuo/ apie ką kalbasi (tekstai apie jau išėjusius kūrybos žmones, pokalbiai su įvairiais menininkais, taip pat proginės kalbos sudaro didesnę knygos dalį), sugeba laviruoti tarp lyrizmo ir racionalumo, parinkti rimtą, bet juoko neretai lydimą žodį. Tai ne tik atskleidžia vientisą ir argumentuotą jo pasaulėžiūrą, bet ir kviečia kritiškai (ne ciniškai) vertinti supančius reiškinius, diskutuoti ir, svarbiausia, mąstyti apie juos. Vadinasi, tas nepertraukiamas laikinumas, davęs knygai pavadinimą ir „stuburą“, kuria terpę racionaliam vertinimui to, kas iš visų tekstų (iki jiems „praeinant“) gali naujai sužibėti aktualumu, keliamais klausimais ir ieškomais atsakymais. Dėl to autorius tikisi, kad tokia, kiek edukacinė, knyga bus naudinga ir reikalinga, laiku „visiems, kas ją skaitys“: poetiniu savo pradu ji gimdo konstruktyvų šurmulį.

Panašiomis temomis jau yra kalbėjęs ne vienas aplinkiniams vyksmams jautresnis žodžio meistras. Apie poeziją, jos reikšmę ir vertę, inteligentijos „nustūmimą“ (ar sąmoningą perėjimą) į visuomenės periferiją, kitus kultūrinius pokyčius, atėjusius su ar po sovietmečio prabylama ne tik eilėmis ir ne tik poetų. Aktualu tai ir Aidui Marčėnui „Būtuosiuose kartiniuose“, ir literatūros tyrinėtojui (ne poetui) Aleksandrui Krasnovui „Atgimimo prozoje“. Galų gale nebe naujiena ir poetui prabilti esė forma (minėtas D. Kajokas, Kęstutis Navakas, Sigitas Parulskis ir kiti). Gali būti, kad tokių nei prozinių, nei poetinių (o gal ir viena, ir kita kartu) tekstų gausą lemia autorių nuolatinis buvimas kultūrinėje terpėje, tarp įvairių kūrėjų ir siekis visa tai užfiksuoti ir neleisti „praeiti“, o gal ir pati sudaromų rinkinių, į kuriuos pakliūva daugiau ar mažiau tematiškai ar stilistiškai vieningi tekstai, specifika. Bet šiame kontekste, kaip jau minėta, K. Platelio žodis ne tik puikiai sutelpa, bet ir išsiskiria, nustebina. Nors jis ― pirmiausiai poetas (kaip ir K. Navakas ar D. Kajokas), nors eseistinis kalbėjimas reikalauja gero savęs pažinimo ir reflektavimo, autorius išvengia grynai personalaus ar meninio kalbėjimo, būdingo pastariesiems, pvz., „Dvejuose lagaminuose sniego“, „Gero gyvenimo kronikose“ ar „Lietaus migla Lu kalne“.

„Ir mes praeiname“ tekstai atranda savo vietą kažkur tarp visiškai mokslinio, kritinio kalbėjimo (A. Krasnovas) ir gilesnių asmeniškumų. Čia derinami subjektyviai svarbūs atsiminimai ir juos supantys universalūs reiškiniai, todėl savo specifika knyga artimiausia turbūt A. Marčėno pavyzdžiui (tik pastarasis kratosi edukacinės, didaktinės tekstų funkcijos). Būtent dėl to K. Platelis tikrai gali laukti gyvo įvairių skaitytojų (ir tų, kurie nebijo poezijos, ir truputį tingesnių) susidomėjimo ir, žinoma, tekstų „nepraeinamumo“. Kūriniai, parašyti su meile (poezijai ir jautriam, taikliam poetiniam žodžiui), įkvepia ir yra ilgalaikiai.