Jau Knygų mugėje buvo paskelbtas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengiamo kūrybiškiausios knygos konkurso laureatas – Paryžiuje kone porą dešimtmečių gyvenančio Valdo Papievio romanas „Eiti“. Tuokart, kaip teko patirti iš jaunosios šatėnietės Emilijos Visockaitės, rašytojas anonimiškai glaudėsi tarp klausytojų.
Vis dėlto gerai, kad rašytoją, romane apdainuojantį vienišojo būtį (žmogus gyvena vienas), lyg apsaugos žiedas supa ištikimi draugai – būtent jie, bendrakursiai, kovo 9-ąją Lietuvių kalbos institute surengė V. Papievio vakarą… O juk tą pačią dieną, priešpiet, laureatas rašytojas dar buvo oficialiai pagerbtas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute; ten jį pasveikino Seimo pirmininkė Irena Degutienė.
Bet liudyti galiu tik apie šiltą, prancūziška akordeono melodija dvelktelėjusį vakarą Kalbos institute. Čia jis surengtas visai ne dėl to, kad instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė yra V. Papievio bendrakursė – tai vakarą vedusio Dariaus Kuolio žodžiai. Anot jo, V. Papievis, gyvendamas Prancūzijoje, ištobulino savąją lietuvių kalbą taip, kad ja gali perteikti subtiliausius sielos virpesius, tad jauniesiems rašytojams, besiskundžiantiems, jog senovinė mūsų kalba varžanti jų genialumą, negalios reikia ieškoti ne joje… 
Liudvikas Jakimavičius, galbūt vadovaudamasis artimiausio draugo teise, prisiėmė atsakomybę už V. Papievio išvykimą Paryžiun: berods 1989-aisiais ten vyko su lietuvių jaunimo delegacija, pats grįžo toks pilnas įspūdžių, o jo lagaminas – vyno, sūrių ir sausainių, kad, neištvėręs tos pilnatvės, nuėjęs pas Valdą, o netrukus šis ir apsigyvenęs Paryžiuje… L. Jakimavičius nusistebėjo pirmąja romano „Eiti“ recenzija mūsų spaudoje – kad tai esanti tipiška emigranto nostalgijos išraiška. „Ir talentingas poetas gali nusišnekėti“, – recenzijos autorių paironizavo V. Papievio draugas. Gi Europa tapusi kone viena valstybe, ir lėktuvu iš Paryžiaus į Vilnių sugaišti ne daugiau nei automobiliu iš Vilniaus į gimtąjį kaimą… Egzistencinis nerimas! – tokią „diagnozę“ L. Jakimavičius skyrė romanui (matyt, ir jo autoriui).
Ne tik draugų, bet ir moterų (kurios, anot D. Kuolio, V. Papievį nuolat supusios čia ir supa ten, bet vis yra tokios „praskriejančios“) flangui atstovavo Nijolė Daujotytė; jos trumpą kalbą čia ir spausdiname.
Matyt, baiminantis, kad liaupsės rašytojui nebūtų pernelyg asmeniškos, tarti žodį apie laimėjusį romaną kviestos ir LLTI literatūrologės – Jūratė Sprindytė ir Loreta Mačianskaitė. J. Sprindytės nuomone, V. Papievis pratęsia lyriškąją, ties vidiniais herojaus išgyvenimais susitelkiančią lietuvių prozos tradiciją. Galbūt šis paryžiečio rašytojo „suliaudinimas“ ir išprovokavo D. Kuolį replikuoti, jog tai – vyresniosios kritikų kartos nuomonė, ir raginti savo požiūrį išsakyti jaunosios atstovę. Nors priklausau vyresniosios literatūrologės kartai, širdis labiau linko pritarti L. Mačianskaitei, kuri „į kompaniją“ vakaro svečiui kvietė J. Kerouacą ir J. Cortazarą… Anot jos, prancūziškos tradicijos įtaka romane jaučiama: tai pagarbi distancija tarp žmonių, nuostata, kad kitam reikia leisti pačiam išgyventi savo skausmą. „Bet ir prancūzai, – visus klausytojus nudžiugindama užbaigė L. Mačianskaitė, – turi ko pasimokyti iš Papievio: gebėjimo gulėti pievoj ir žvelgti į besisukantį dangų…“
O rašytojas ir pradėjo vakarą, ir vis įsiterpdavo tarp kalbų skaitydamas savo romano ištraukas, kartkartėmis trumpai nukrypdamas: dėkodamas už knygą, kaip gražų daiktą, leidyklai ir bičiuliui, Paryžiuje gyvenančiam dailininkui Pranui Gailiui, pasidžiaugdamas šiuo vakaru, sutelkusiu artimas sielas, ir didele likimo dovana – draugais, prisipažino, kad Paryžiuje jam gera, bet nesijaučia išvykęs iš Lietuvos…  |
