„Ištrupėjusiose dievų taupyklės erdvėse“ – štai taip buvo pavadintas vakaras. Ilgokas ir gana painus sakinys galėjo gluminti tik tuos, kuriems Aido Marčėno pastarųjų metų poezija beveik ar visai nežinoma.

Gerbėjai ar besidomintys atspėjo: tai – dviejų knygų derinys. 2009 metais pasirodė „Dievų taupyklė“, o 2012 – „Ištrupėjusios erdvės“. Abi knygas išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, abiejų dailininkas – Romas Orantas.

Erdvės, tos erdvės...

Apie jas mąstė šių eilučių autorius, belaukdamas vakaro pradžios. Jolitos Skablauskaitės romanas „Septyniadangė erdvė“ (2004), Jaroslavo Melniko romanas „Tolima erdvė“ (2008), Beatričės Rastenytės trumpoji proza „Griūvančios erdvės“ (2012), Aido Marčėno poezija „Ištrupėjusios erdvės“ (2012).

Lyg ir ankštoka nuo tų erdvių? O jei dar prisimintume mažais tiražais leidžiamas mėgėjų knygas ar almanachus. Jose erdvės ir slinktys – tiesiog privalomi žodžiai.

Rašytojų klubo salėje nebuvo nei erdvu, nei ankšta. Susirinko šešios dešimtys žmonių. Galėjome viską matyti, viską girdėti, turėjome kuo alsuoti.

Vakarą pradėjo, pokalbio vedliu tapo literatūrologas Valentinas Sventickas, po trumputėlės įžangos pakvietęs prie mikrofono A. Marčėną skaityti eilių. Jis ir skaitė, tačiau ne iš kurios nors čia minėtos knygos, o iš šiek tiek ankstesnės – iš „Šokių“, pasirodžiusių 2008 metais (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, dailininkas R. Orantas).

„Šok su manimi ištrupėjusiose dievų taupyklės erdvėse“ – taip vakarą pervardino V. Sventickas – A. Marčėno knygų redaktorius, jo kūrybos tyrinėtojas.

V. Sventickas paskelbė Devynias tezes apie knygą „Ištrupėjusios erdvės“. Tezėse buvo paaiškinta apie sankalbą, nykstančias ir pastovias vertybes, juokavimo svarbą sakant rimtus dalykus, harmonizavimo ypatumus rašant tankas. Kalbėtojas prisiminė, kad galiniame knygos viršelyje yra keistokas žodis budagojosi, prašė publikos atspėti, ką tas žodis reiškia?

„Dievagojosi, dievagojosi“ – suošė salė. Garsiausiai ošė rašytoja Emilija Liegutė. Jai ir teko dovana – knyga „Ištrupėjusios erdvės“. Rašytoja neslėpė džiaugsmo, dalijosi gera nuotaika su šalia ar atokiau sėdinčiais.

O Aidas Marčėnas skaitė – kartais trumpai, kartais išsamiai paaiškindamas kodėl ir kam eilėraštį rašė. Arba prisipažindamas: nelabai nori ar moka aiškinti.

Poetas Donatas Petrošius ne budagojosi, bet bėdavojosi, kad apie prozą rašančių atsiranda, o rašančių apie poeziją – beveik ne, vienos rankos pirštų per daug juos, tuos rašančius, beskaičiuojant. D. Petrošius prisipažino, kad ne kartą teko ginti  Marčėno tankas-patrankas, kaltinamas susmulkėjimu. Pirmą kartą Marčėną skaitęs 1996 metais, būtent mažumynai jį labiausiai ir užkabinę.

D. Petrošius rankose turėjo visas tris šiame rašinyje jau ne kartą minėtas A. Marčėno knygas, iš jų ir paskaitė. Tuomet atsiprašė publikos: miegojo tik dvi valandas, tad daugiau nebeskaitys.

Abu poetai – ir A. Marčėnas, ir D. Petrošius – prisiminė jiems svarbią prancūzų kino komediją „Didysis pasivaikščiojimas“, savaip ataidinčią ir jų kūryboje, glaudžiai besisiejančią su vaikystės prisiminimais.

A. Marčėnas dėkojo Ričardui Šileikai. Geležėlės iš neapsakomai gausios Ričardo kolekcijos iliustruoja, papildo „Ištrupėjusias erdves“. Prisiminė ir neseniai mirusį dailininką Romą Orantą, judviejų bičiulystę ir bendradarbiavimą.

V. Sventickas poetui pateikė kelis klausimus. Vienas jų skambėjo taip: „Ar girdėjai bičiuliškų komentarų, kuriuos prisimintum?“

„Nemalonių komentarų aš negirdžiu“ – atsakė poetas. „Man labai svarbu, ką pasako Donaldas Kajokas. O papeikimai... Aš jau kitas knygas rašau. Esu poeziją pavadinęs angelų išmatomis. Negi dabar knaisiosies...“.

„Ar rūpi tau, kad poezijos knyga būtų įdomi?“ – teiravosi V. Sventickas. Atsakymas: „Pradėjo rūpėti. Net labai. Anksčiau nerūpėjo“.

Profesorė Viktorija Daujotytė pabrėžė: „Didelis privalumas, kad nelūžta salė. Vakaras eina gerai, daug ką galima pratęsti“.

Šių eilučių autorius liūdnai konstatuoja: kai profesorė ėmė kalbėti, nuo vakaro pradžios jau buvo praėjusi viena valanda ir keturiasdešimt minučių. O aš buvau kelyje – pakeliui į kitą miestą. Deja... Dabar bent jau turiu progą raštu atsiprašyti, kad vakarą privalėjau apleisti.

O jei cituosime Marčėną...

metas keliauti,

nudundantys traukiniai,

metas keliauti –

miegas jau lenkia mane

į vidinį pasaulį

Traukinyje prisiminiau ne taip jau seniai įvykusį Tomo Venclovos jubiliejinį vakarą. Norom nenorom lyginau dviejų poetų laikyseną. Tomas Venclova, kaip reta kas, net neprašomas aiškina, komentuoja kiekvieną savo eilėraštį. Ar dėl to, kad tiek metų profesoriauja?

Lyginau ir kūrybą. Sunku įsivaizduoti Tomo Venclovos poezijoje žodelyčius, kuriuos sau leidžia Marčėnas, kad ir pyst... ar brolių Lavrinovičių pasivaidenimą.

Svarsčiau triukus, kurių A. Marčėno pastarosiose dviejose knygose apstu. Ar knyga tampa įdomesnė, jei iš pavadinimo viršelyje išlekia raidė e, o iš erdvių belieka veiksmažodis dvės? Ar būtini fuck‘ingai? Rusų kalbos perteklius? Dvitaškis sakinio pradžioje?

Neįmanoma nenulenkti galvos Romui Orantui. Ir Ričardui Šileikai – jo gyvenimo būdui, toms geležėlėms ir kitiems žaidimams – pagarba.

Tačiau ar gelbsti jiedu povetą?

Marius Kraptavičius