Gintarė Adomaitytė

Apie Vandos Juknaitės knygą "Ugniaspalvė lapė" (Vaga, 1983)


Kodėl taip nutiko? Mano namų lentynoje eseistika pasiekiama ranka. Poezija - kiek aukščiau. Reikia ir pasistiebti.  Bet proza, ta lietuviška proza, nukeliavo į pačią palubę. Lipu kopėtėlėmis. Ir kiek visko randu... Net jei rūpi tik dulkės ir voratinkliai - vis tiek užsimirštu. Užsimirštu, kad prisiminčiau.  Skaitau. Braukiu dulkes, kaip nebrauksi, bet kitas.

Būtent netikėtai atrasta Vandos Juknaitės pirmoji knyga "Ugniaspalvė lapė" ir paskatino sumanyti šią rubriką apie debiutus. Gera skaityti ankstyvąją dabar jau pripažinto rašytojo kūrybą. Gal net dvigubai gera. Grįžtu ne tik į knygą ar pas knygą, jei tik leista taip sakyti. Grįžtu į savo jaunystę.

Dabar jau baiminuosi, kad užuot pasakojusi apie "Ugniaspalvę lapę", imsiu pasakoti apie save. Ką veikiau, kaip gyvenau 1983 metais. Malšinu savo poreikius, bet vienos istorijos niekaip negaliu nutylėti. Dėl tos lapės susibariau, gal net susiriejau su žmogumi, kuris...

... ek, tiek to. Žmonių, stabdžiusių mano skaitymus ir rašymus, senokai atsikračiau. Senų knygų - ne. Nors knyga, išleista 1983 metais, kažin ar gali būti vadinama sena. Kolekcininkai žino: daiktai, leidiniai, pastatai ima pretenduoti į antikvarines vertybes tik tada, kai sulaukia penkiasdešimties metų.

Atsiverskime knygą.

Ji jau perrengta. Žydra suknelė su tamsiai mėlynom žuvėdrom persverta per ranką, kaklo raištelis nutrūkęs - vasara jau baigėsi, nėra ko ją betaisyti, kitąmet vis tiek bus maža - tuojau ją mama išsineš namo.

- Juk gerai, mama, kad ežeras, ar ne?

- Gerai, - sako mama, lyg būtų paspringusi karšta bulve. Ji visada taip keistai kosteli, kai paspringsta, net ašaros iššoka. - Sudiev, vaikeli, - ir nueina neatsigręždama link žaliai dažytų kiemo vartų.

Tai - ne patys pirmieji knygos sakiniai. Beveik pirmieji. Dinutės, paliktos internate, būsena. Ir jos mamos - nuožmių barnių su vyru ir vaikų tėvu nuvargintos valstietės.

Ežeras alsuoja knygoje gal net įtaigiau nei žmonės. Laisviau - tai jau taip.

O žmonės?

Jie santūrūs, jie tokie santūrūs, kad net skauda. Nepasakytum, kad tėvai nemyli vaikų. Dar ir kaip myli. Bet jausmai užgniaužti. Net  viename kambaryje gyvenančios kelios internato mergaitės atviriau prabyla tik gūdžią naktį - kai smaginasi audra, kai dunda stogas, šiaušiasi ežeras.

Internato vidaus audros kitokios. 

O pirmadienį prieš internato liniuotę stovėjo Grigas. Stovėjo dar Indrašius ir Morkūnas, bet Grigas buvo aprengtas raudona suknele su geltonais viščiukais: Grigas buvo pabėgęs ir dabar turėjo tokiu būdu atlikti bausmę. Apvilktas mergaitiškai, jis atrodė dar liesesnis, kojinės buvo apsmukusios, apsisukusios aplink blauzdas. Už jo nugaros vekšleno Morkūnas su Indrašiumi, atgailaudami už sulaužytus du tvoros kuolelius. Grigas stovėjo ramus, nuleidęs plikai nukirptą galvą. Per didelės jo veidui juodos akys žvelgė blausiai, be jokios minties.     

Tai tokių būta bausmių, tokių vaikų. Kuo laisvės ištroškęs Grigas galėtų būti dabar? Ir kur?  O užguti Indrašius ir Morkūnas? Ar tebedainuoja miestelio čigonai, sukėlę Dinutės jausmų audrą? Kam ir kaip moralizuoja sadizmą po geradario kaukę slėpę internato auklėtojai?

Net nemanau spėlioti, kuo tapo jautrioji Dinutė. Suprantama, kad daugybės premijų laureate rašytoja Vanda Juknaite. Ji tebėra jautri. Ir atidi. Glūdi ne gyvenimo šalikelėje, o pačiame gyvenime.

Nepasakosiu rašytojos biografijos. Faktus be vargo rasite internete, o pačią Vandą - jos knygose. Gal tik privalau pasakyti, kad Vanda Juknaitė buvo ir tebėra mylima Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja. 

Primirštoje "Ugniaspalvėje lapėje" - ne tik cituota apysaka. Yra ir novelių, nuo kurių lengvai svaigsta galva. Kur nesvaigs. Kaip klausosi akordeono muzikos kaimo atstumtasis Marašinskas, kaip pats dainuoja ir ragina kitus! Visiškai nenormalus  - toks žmonių požiūris, toks ir novelės pavadinimas.

Tie visiškai nenormalūs žmonės, maži ir dideli, ir dabar tebeklajoja kas vieškeliais, kas asfaltuotais keliais. Gyvenimo brūzgynuose tebeglūdi ugniaspalvės lapės. Leiskite tikėti, kad ir ežerai, iš kurių lemta semti rašytojams, dar neišsekę.

Būtų malonu, jei neišsektų ir mūsų, skaitytojų protai. Kukli, net nedaili anų metų pirmųjų knygų leidyba dažnokai slepia tikrą skaitymo džiaugsmą. Man, dažnokai keliaujančiai, ir patogumą.

Jau einu krautis kuprinės. Visų pirma į ją pateks Vytauto Račicko pirmoji knyga "Kai mes mylėjome vienas kitą". Tik šimtas kilometrų traukiniu, tik dvi valandos skaitymo, tik keli šimtai gramų svorio...