Nijolės Daujotytės antroji eilėraščių knyga „Pro lapus“ – grynai moteriška. Įsivaizduoju, su kokiu malonumu ją skaitys pradedančios kurti mergaitės. Eilėraščiai lengvi, žaismingi, spalvingi. Pastabų autorės žvilgsnį sulaiko visa ją supanti gamta, daiktai – žvilgsniu ir nuojauta ji ieško atitikmenų tam, ką junta, mato.
Daug eilėraščių-miniatiūrų. Tačiau jie įdomiausi. Autorė gretina visai prieštaringo vaizdo ir minties eilutes – ir, žiūrėk, jos „susuka“ tau galvą, praplečia erdvę, veda į nepažintą pasaulį, kur daug džiaugsmo. Eilėraštis dažnai baigiasi tarsi atitrūkusiu nuo viso vaizdo žodžiu, pvz., „mirga aukštas / dangus / akyse stingstant / debesiui / bėk (p. 5). Panašiai baigiamos eilės „istorijos ilgos“ – „tik tiek“ (p. 53) arba „balta žuvėdra“ – „ir kiek ji taip dar / skris / kris“. Man patinka tokia lengva, tarsi nieko bendra neturinti su eilėraščiu pabaiga. Šitaip užbaigia Vladas Braziūnas – tik jo eilutės ilgesnės.
Nijolės eilėraščiai iš pirmo žvilgsnio – tik akvarelių blyksniai. Iš tikrųjų tai – išsaugota džiaugsmo akimirka. Autorė moka džiaugtis viskuo, ką mato – tiksliau, junta – siela: „tingiai atslūgsta banga, išdžiūsta pakrantės akmenys – viešpatie, leisk man šiaušti paviršių“. Tikrai laimingas žmogus, galįs džiaugtis, regis, tokiais šimtą kartų matytais, o šimtą pirmąjį – tarsi naujai pajustais dalykais:
p. 32
Neteisus Voldemaras Kukulas, „Nemuno“ apžvalgoje teigdamas, kad tie pradedantieji aprašo savo biografiją, paskui piešia banalų peizažą, tai, anot jo, „juodas fiasco“. Nijolės „akvareliniai“ peizažai – netikėti: iš gilumos atėję, į gilumą sminga.
Jos eilėraščiams būdinga atsisveikinimo tema: su „šermukšnio saulėlydžiu“, „žole, kurioje ji pati paklydo“, „sausa žvarba“, „su namais, kurie nugręžia savo langus nuo vakaro gaiso“:
p. 37
Liūdnas veidas čia – tik kaukė, dengianti džiaugsmo erdvę, galingą vidinę jėgą, slypinčią pasąmonėje ir susisiekiančią su dieviškąja būtimi. Kiekvienas brūkšnys, štrichas, žodis – tai nesibaigiančios prasmės pradžia.
p. 38
Tokios nuoširdžios poezijos, regis, tik pačiu širdies krašteliu paliestos, be jokių „filosofijų“ randu ir Rimvydo Stankevičiaus eilėse, pvz.:
Kiekvienai sudžiūvusiai kojytei
Kiekvienam sparnui po svirpiantį
Taip pašnabždom, patamsėliais metai
„Laužiu antspaudą“, p.14
Giminingos sielos paliečia viena kitą savo gelme. Knygoje „Pro lapus“ nerasime šiurkštumo, kaip ir pašėlusiai lengvo lengvumo.
Baltai pavydžiu Nijolei trumpos miniatiūros:
p. 17
Įsivaizduoju, koks būtų džiaugsmas va taip sėdėti šalia pasodintos rožės ir laukti... Nijolė derina nesuderinamus dalykus: nieko nežinome apie žvaigždes, debesis ir... savo poilsiavietes. Nors kartais tarp tų keistai mielų dermių pasitaiko ir lėkštokų: „sniegena iš kalėdinio vaikystės atviruko“ (p. 31). Bet tai – retas akmenėlis prislopintų jausmų ir didelio džiaugsmo šaly.
Įdomus būties sudvejinimas eilėraštyje „iš bažnyčios“: iš bažnyčios išeina kunigas, / iš trobos mano motina / – „dievulėli / tokį amžių nugyvenau /, o nežinau / ką sakyti / garbė jėzui kristui / ar labą dieną“ (p. 26). Gerai įsivaizduoju Nijolę „po geltonas menes vaikštančią, skaidrius upokšnius taškančią“... Ir aš norėčiau ten taškytis „jei galima“. Tačiau Nijolė sako: „istorijos ilgos nepasakok, (...), nes mūsų yra tik pradžia / su stipriu / pabaigos kirčiu / tik tiek“ (p. 53).
Tad ir tebus tik tiek.
EMILIJA LIEGUTĖ
 |
