Štai ir prasisuko Vilniaus knygų mugės kaleidoskopas: žaižaruojanti spalvotų knygų viršelių dėlionė, kurią kiekvienas, pasukęs savaip, pamato skirtingą ornamentą. Nesiskiria tik žmonių srautas, marga minia, visas keturias dienas vasario 21-24 dienomis užtvindžiusi praėjimus tarp stendų, aukštyn žemyn plūstanti į renginių pristatymus ar susitikimus su autoriais: paklausyti, o gal net pačiupinėti „gyvą rašytoją“ prisėdus šalia prie staliuko, laukiant autografo.

Šiemet kaip mugės leitmotyvas skambėjo klausimai apie paauglių skaitymą. „Ar skaito?“ „Ką skaito?“ „Kokius lietuvių autorius žino?“ Nenuostabu. Kasmet rengiamuose Metų knygos rinkimuose paaugliams vietoj įprasto penketuko buvo pasiūlytos tik dvi: jaunos, vos prieš metus mokyklą baigusios autorės Unės Kaunaitės romanas „Sudie, rytojau“ ir režisierės Kristinos Gudonytės „Ida iš šešėlių sodo“. Nejaugi lietuvių autoriai nebemato prasmės konkuruoti su užsienio rašytojais – juk vertimų dabar esama tikrai puikių: ir vadinamosios probleminės, ir pramoginės literatūros? Pirmąją mugės dieną į šiuos klausimus bandyta atsakyti dviejuose renginiuose: Vaikų literatūros centro organizuotoje diskusijoje „Ką skaito šiuolaikinis paauglys?“ ir nykios Metų knygos rinkimų situacijos išprovokuotame pokalbyje „Knygos paaugliams: kur jos yra ir kaip jos atrodo?“ Diskusijose dalyvavo tiek literatūrologai, tiek bibliotekininkai (ne vien iš Vilniaus, bet ir iš kitų Lietuvos miestų), tiek mokytojai ir mokiniai, tarp kurių buvo ir skaitančių, ir neskaitančių. Tačiau įspūdis susidarė toks: abejingų nėra, bent jau tarp tų, kurie lankosi knygų mugėse. Ir pirmosios diskusijos salė, ir Forumas, kuriame vyko antrasis pokalbis, buvo sausakimši. Ypač smagu buvo matyti pačius paauglius. Nors ne visada išdrįstančius šalia literatūrologų ar mokytojų savą nuomonę garsiai pareikšti. Veikiausiai drąsesni jie yra virtualioje erdvėje – apie tai knygų mugėje buvo surengtas netgi atskiras pokalbis „Socialinių tinklų karta: ką svarbu žinoti?“, kuriame bandyta diskutuoti apie tai, su kokiais pavojais ir iššūkiais susiduria šiandieninis paauglys socialiniuose tinkluose, kaip tai veikia jo asmenybę ir bendravimo įgūdžius.

Apie sausakimšas sales galima būtų kalbėti daug. Ir prikalbėta tiek spaudoje, tiek įvairiose interneto svetainėse. Svarbiausi renginių akcentai vis tiek čia dėliojami taip, kad visi norintieji pamatytų premijų laureatus. O jų – nemažai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komisijos išrinkta kūrybiškiausia knyga tapo Gyčio Norvilo „Išlydžių zonos“ (už ją buvo galima balsuoti ir Metų knygos rinkimuose, leidykla „Kitos knygos“), Jurgos Ivanauskaitės premija įteikta Gintarui Bleizgiui už poezijos knygą „Sodas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Knygos meno konkursą laimėjo Ramunė Januševičiūtė už Ramutės Rachlevičiūtės knygos „Audrius Puipa. Gyvenimo ir meno virtuozas“ apipavidalinimą (Dailininkų sąjungos leidykla). Patriotų premijas pelnė vaikų kategorijoje Vilės Vėl apsakymų knyga „Kaip mes išgarsėjome“ („Metodika“), beletristikos kategorijoje – Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), mokslinės studijos kategorijoje – Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas ir Darius Staliūnas už mokslinę studiją „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“ („Mintis“).

Sekmadienį buvo apdovanoti svarbiausio knygų mugės renginio – Metų knygos rinkimų – laureatai. Šiemet pirmą kartą suaugusiųjų kategorijoje siūlytos ir poezijos knygos, nors esama nuomonių, kad būtent poezijos, o ne prozos lietuvių autorių kūriniai stipriausi. Taigi geriausia poezijos knyga skaitytojai išrinko Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių rinkinį „Ryšys su vadaviete“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Prozos kategorijoje laimėjo Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), paauglių kategorijoje – Kristinos Gudonytės „Ida iš šešėlių sodo“ („Tyto alba“), o vaikų kategorijoje – Kęstučio Kasparavičiaus „Sapnų katytė“ („Nieko rimto“). Autoriai apdovanoti. Mugės lankytojai juos pamatė. Tačiau jau ne pirmus metus tenka pastebėti, kad ne visi, kurių knygos dalyvauja Metų knygos rinkimuose, ateina į baigiamąjį renginį – ant scenos pusė kėdžių lieka tuščios, o ant šalimais pastatyto stalelio vysta autoriams pasveikinti atneštos gėlės. Tad smagu buvo ant scenos pamatyti atėjusiuosius: ne tik laureatus, bet ir Vilę Vėl (Viliją Dailidienę), kurios knyga „Kaip mes išgarsėjome“ dalyvavo Metų knygos rinkimuose vaikų kategorijoje, ir Unę Kaunaitę, kurios „Sudie, rytojau“ konkuravo su Kristinos Gudonytės „Ida iš šešėlių sodo“, o tarp žiūrovų kėdžių šmėstelint raudoną vėliau atskubėjusio Antano A. Jonyno šaliką ir plačią nuoširdžią Nomedos Marčėnaitės šypseną. Tuo tarpu literatūrologas Kęstutis Urba akimis ieškojo (ir nušvito suradęs) vyresniųjų klasių moksleivių, aktyviai dalyvavusių pirmą kartą šiemet paskelbtame Metų knygos recenzijų konkurse. Su profesionaliais recenzentais paaugliai susigrumti negalėjo, tad kitąmet tikimasi padaryti jiems atskirą konkursą. Juk tai rodo, kad nepaisant įsiliepsnojusių diskusijų, kur dingo geros knygos paaugliams, jaunimas skaityti mėgsta ir sau vertingas knygas atranda. Sėkmės jiems ir iki susitikimų kituose, nebūtinai Vilniaus knygų mugės, kultūriniuose renginiuose.

Neringa Mikalauskienė