Rašyti apie Gytį Norvilą galima taip: keturių knygų autorius tris iš jų – „Skėrių pusryčius“ (2006), „Išlydžių zoną“ (2012) ir „Grimzdimą“(2017) – laiko trilogija. 2017 m. pelnė Jotvingių premiją. 2012 m. į Kūrybiškiausių knygų apdovanojimų ceremoniją atsinešė ridikų sėklų. Retkarčiais tekstą iš būsimos knygos svetimu vardu publikuoja kaip vertimą iš vokiečių kalbos. „Literatūros ir meno“ redaktorius.

Piešia eilėraščius ir tolygiai juos publikuoja šalia tekstų. Kiekvienoje knygoje stengiasi būti kitoks. Mielai pasakoja apie laiką, darbingai praleidžiamą sodyboje. Yra sakęs: „Nemanau, kad paskutinės minutės lėktuvo bilietus medžiojantis yra modernesnis už mane, savo komposto krūvoj už tvarto šį pavasarį paleidusį veistis Kalifornijos sliekus.“[1]

Daug įdomybių galima minėti apie gerai rašantį poetą, turintį savo nuomonę. Tik tos detalės nebūtinai bus susijusios su poezija. O kalbėdama apie ją, noriu pradėti iš toliau, nes šiame tekste man rūpi kryptelėti nusistovėjusį diskursą. Mat dažniausiai apie naujus Norvilo tekstus kalbėti pradedama nuo numanomų autoriaus paaiškinimų: sudrebinanti, paveiki poezija šiam poetui yra prasmingiausia. Tai išties svarbi ištara, tačiau ji klaidinančiai (tik nemaišyti su klaidingai) susieta su kadaise nuskambėjusiu tekstų prikergimu avangardui. Mat tai paminint, jau nebūtinai aiškinama, kas Norvilo poezijoje tebėra avangardiško arba šis aspektas tampa pagrindiniu akstinu ją pristatyti[2]. Dar prieš „Grimzdimą“ šis apibūdinimas sutapatintas su autoriaus išsakomu „nepatogumu“, „neprisitaikėliškumu“ arba vartojamas kaip retrogradinis argumentas pažymėti teksto „kitoniškumą“ (analogiškai skambėtų „kažkokie postmodernizmai“), kurį reikia ginti. Lyg užsuktas toks persiklojantis autoriaus ir kritikos dėsningas kalbėjimas sukūrė burbulo situaciją: daug kas atrodo įkyriai kartojama arba tiesiog įkalbėta. O ar tikrai poezija realizuoja drebulį? Ar tikrai ji tokia keičianti?

Iš tiesų gal tik norisi Norvilo poeziją matyti nenuolankia, bet nebūtinai taip yra. Apskritai tariamai nepatogia pristatoma poezija Lietuvoje jau senokai pritapusi: nejaukios atmosferos (bet nebūtinai minties) knygas leidžia didžiosios leidyklos, jos mėgstamos ir pripažintos, gali ir pelno pagrindinius poezijos laurus. O Norvilo poetiniai tekstai leidžiasi aptariami poezijos analizėse įprastais kontekstais ir terminija[3]. Naujajame „Grimzime“ ne mažiau šiurkščios leksikos, tiltų anapusybės link, dirglios prigimties nei, sakykim, natūralizmo ir simbolizmo siekiančioje Vytauto Stankaus, dvasinio seržanto Rimvydo Stankevičiaus poezijoje (trumpam primirškime Sigitą Gedą). Tačiau jų avangardu, ačiūdie, dar nevadiname. Tad ne, tikrai nekeista, kad dėmesio nedrumsčia Norvilo „įžūliai“ varijuojama branginta tautinė simbolika, kai tekste „žygiuoja kryžiai laukais“ (p. 23) ar „bledavoja blezdinga“ (p. 39). Laisvos poezijos prasmių krūvis ir mūsų akiratis jau gerokai prasiplėtęs, o šokiravimo estetikos esame tikrai regėję. Norvilo tekstuose pastebima kritikos salvė irgi ta pati lietuvių poezijoje nesyk matyta socialinė kritika, nukreipta prieš vartotojiškumą ar paburnojanti ant Europos Sąjungos. Manau, šiuo atveju tiktų kalbėti ir ne taip skambiai – tiesiog apie nesupaprastiną kūrybą, kuri nelaiko pasaulio savaime taisyklingu, ieško savarankiško, dažniausiai atskalūniško kalbėjimo ir pasižymi aštresne raiška, o Norvilas – dar ir pasitelkia skirtingas formas (kiekvienoje knygoje randame bent keletą žanrų, „vertimų“, paišų).

Turėjo praeiti nemažai laiko, kol šiuolaikinėje lietuvių poezijoje vėl pasirodė poetų, rašančių apie žemę. Tik jiems ji parūpo ne prarasta ir išsiilgta, o dabar apgyvendinta. Nepaisant to, kad Norvilo naujausios knygos „Grimzdimas“ „eilėraščiai yra įsiinkaravę į aškią geografinę platumą ([galėtum] net nurodyti jų GPS koordinates)“ (p. 107), kyla poezijai tinkantis paradoksas – toji žemė tekste yra arti, bet atrodo vis labiau simbolinė. Jos avangardiškumas tebėra arčiausiai kaimiškos, stačiokiškos gyvensenos kaip visapusiško neprieštaringo tikrumo pamato, kuris disonuoja su nepatikima kosmopolitiška šiuolaikybe („europos litanija per mano dievą ir dūmus, arba infidèle europe“). Todėl ir poezijos stiprybės ieškoma tame, kas brangu ir „tikra“ (arba „tikra“ ir todėl idėjiškai brangu – beje, atliepia kone pagrindinę pastarųjų metų lietuvių poezijos tendenciją, įtraukusią ir išpažintinio pobūdžio tekstus). Kartu tai viena svarbiausių Norvilo poezijos problemų. Daugelyje „Grimzdimo“ tekstų buitinės proziškos struktūros tekstų situacijos (genda daiktai, vyras laukia stotelėje, užstringa baldų sandėlyje, skutasi) yra keistų, kiek apokaliptiškai nuteikiančių nutikimų sankaupa. Mažiau stebina procesai, natūraliai vykstantys gamtoje – visa miršta ir atkunta, jie charakteringesni ir energiškai paveikesni (tokio tipo tekstai, beje, nėra naratyviniai, o fragmentuoti). Subjektas tapatinasi su gyvastinga aplinka, stichiškais reiškiniais (tai gali būti ir aistros objektas), bet ne su pavergimu ir sistemomis. Labiausiai jį domina kas negali būti vien protu sukontroliuota – tai baugina ir traukia.

Čia ir prasideda Norvilo siurrealus vaizduotės žaidimas, iš žodžio pereinantis į visą piešinių skyrių (tiesa, man atrodo, nebūtiną) ir vėl į jį sugrįžtantys. „Grimzdimo“ skaitymas primena klaidžiojimą zonose. Klasikine prasme tai numatytų atvirus žemės plotus, teritorinius vienetus, bet Norvilo poezijoje galima atpažinti platesnę reikšmių skalę. Tai ypatingų reiškinių pasirodymo erdvės, pasieniai, erogeninės zonos, bausmės atlikimo vietos, tamsos kertės. Išlaikoma konkreti koordinatė ar tik įsivaizduojamas landšaftas prilaiko prie tikrovės. Ką tuomet reiškia atsidurti zonose? Ogi dalyvauti savotiškame patirčių tranzite, kuriame galiausiai „suyra pasaulio struktūra“ (p. 14), su ja ir ciklins laikas. Norvilo poezijoje – tai yra tikriausias sulaukėjusio buvimo savimi, intensyvaus santykio su aplinka, instinktais mezgimo aktas. Struktūras labiausiai keičia patiriamas siaubas dėl savo laikinumo, tačiau jis nėra trauminė patirtis, tiesiogiai nesusietas su žiaurumu, o aplinkybė, leidžianti išmigruoti, išsijudinti. Tad ir tekstuose prabyla truputį realistas, truputį ritualų dalyvis, truputį beprotis – visais atvejais jis suvokia daugiau nei kiti, nes pajėgia interpretuoti ženklus. Šia prasme Norvilas „negaudo signalų“ – kiekvienas reiškinys jo tekstuose dalyvauja, turi savo ritmą ir atoveiksmį, ten, kur tikėtumėmės švarumos – poezijoje jau yra užimtos teritorijos.

Man patinka, kad Norvilas rašo be aimanų, dramatizmo, įminęs skausmingumą. Jo poezija neturi demonstratyvios mitopoetikos pamušalo, tačiau nesunku išskaityti chtonišką kraujo grupę ir vientisą ją simbolinančią vaizdiniją. Į ją nukreipia tiek knygos pavadinimas, tiek anksčiau leistų „Skėrių pusryčių“, „Išlydžių zonų“ tekstai, anot Norvilo, sudarantys trilogiją. Patys skvarbiausi su žeme susiję mirties ir gyvybės aktai čia verčiami natūra, bet dar suvokiama, kad tai teksto tikrovė: „galima numirt ir kalboje, ir per kalbą“ (p. 96). Norvilo kalba išlieka išties vitališka, nieko nenaikina, tik nori atverti. Tad ir tekstai nieko negriauna, o greičiau renkasi sudėtingas aplinkybes aktyviai kurti ritmą ir pažinti tvarką iš pagrindų, „iš apačios“, o ne iliuzinės primestos sistemos „iš viršaus“. „Grimzdime“ tai būtų panašu į siekį išskaidyti skirtingus gelminius sluoksnius, remiantis chtoniškumo tipiniu supratimu. Bet kuo giliau einama – tuo labiau dugnas neapčiuopiamas. Kuo daugiau pilnatvės, tuo vienišiau. Kuo tyliau, tuo akivaizdžiau girdėti skerdžiami garsai. Kuo šviesiau, tuo labiau akina.

Šiuose patyrimuose neįžvelgiu nieko demoniško, nepatogaus, ypač – idėjiškai. Net jei tekste dekonstruojami sakralūs elementai, išlaisvinami kryžiai ir rekonstruotas Anykščių šilelis ima burnotis, lieka klasikinis siekis nugremžti perteklių ir patirti įsikalbėtą tikrumą, panašų į didįjį Nieką. Norvilo poezijoje toks jis prieinamas vaizduotę, instinktyvią tyrimo aistrą išpažįstančiajam. Gal todėl apsivilkus „žemininko“ kostiumą tai išsakyti lengviau, o „Grimzdimo“ kontekste visomis prasmėmis mažiausiai stebina parenkami sodininko, kalinio vaidmenys. Lygiai taip pat tokio į pirmapradiškumą linkusio kalbančiojo socialinė kritika atrodo mažiau įtikima nei, pvz., Manto Balakausko, nes ji pradėjusi durti galiausiai tampa tiesiog metaforų virtine ir skirta ne tiek pastebėti problemas, o jas nustelbti minėtu „tikrumu“ bei dirbtina priešprieša, kuri ilgainiui Norvilo tekstuose yra tiesiog numanoma. Visa tai nelabai svarbu, juk poezijoje žmogus suvokiamas įkalintas, laisvinamas vien pomirtinių kūnų tiesintojų. Toks yra Norvilo moderniame(?) pasaulyje gyvenančio žmogaus ir archajiškojo matmens susidūrimas.

Kita vertus, tai tik parodo, kad geros poezijos sąlyga nebūtinai yra inovacija.

[1] Poetas Gytis Norvilas „Esu labiau melioratorius, man įdomu knistis gilyn“ (interviu), Lietuvos žinios. Prieiga: http://lzinios.lt/lzinios/Zmones/poetas-gytis-norvilas-esu-labiau-melioratorius-man-idomu-knistis-gilyn-/245527

[2] Žr. daugiausia dėmesio šiam aspektui, aptardamos grimzdimą, teikė Daujotytė V. „Grimzti kasant šulinį kalboje“ (https://goo.gl/Ppt6or), Banytė E. „Link apokalipsės ir atgal“ (https://goo.gl/JASZzp).

[3] Buivdavičiūtė L. „Įsivietinimo poezija“ (https://goo.gl/b5RTTB).

 Knygų lentyna.