Pokalbis su rašytoja Birute Jonuškaite

Ta gėlė su informacija apie ją atėjo visai atsitiktinai berašant romaną. Žinoma, auginau įvairių marantų ir anksčiau, bet jos kažkodėl (paradoksas) ilgai neužsibūdavo mūsų namuose – tai nunykdavo, tai kam nors padovanodavau. Dabar turiu vieną, bet ne baltagyslę marantą, apie kurią rašau knygoje. Pavadinimo labai nesureikšminu. Esu pavadinusi ne vieną apsakymą gėlių vardais, bet jie, anaiptol, ne apie gėles. Kadangi nuolatos gyvenu „botanikos sode“, tai turbūt jo gyventojos savaime įsiterpia į mano tekstus, – mes apie daug ką pasikalbam, ypač po vidurnakčio, kai niekas netrikdo tylos.

Nuostabios yra „Marantos“ paraštės. Jose plazdena ranka rašyti tarmiški žodžiai, o raidės – tartum drugeliai. Taip išvengta išnašų, kurios tekstą lyg ir apsunkina, lyg ir stumia skaitantįjį nuobodžio link. Kieno tas sumanymas? Ir ar Tavo ranka užrašyti tie žodžiai?

Sumanymas mano ir mano ranka užrašyti tie tarmiški žodžiai. Tačiau tarmiškai kalbantys personažai atsirado mano mintyse ne nuo pirmųjų knygos puslapių, o tik gerokai ją įpusėjus. Iš pradžių tarmybių buvo visai nedaug. Kodėl?

Viską pakoreguoja tikrovė, kurioje gyvename. Artimų giminaičių iš mano tėvų kartos beveik nebeliko, vienintelė devyniasdešimt metų sulaukusi dėdienė gyvena netoli Punsko, Vaitakiemio kaime, mano mamos tėviškėje. Tai man labai brangūs, antrieji vaikystės namai, o dabar – tarsi užsilikusi savotiška praeities oazė. Dažnai pasikalbame „skaipu“ su tuose pačiuose namuose gyvenančia pussesere, kartais kompiuterio ekrane pasirodo ir dėdienė. Pernai ją ištiko insultas, bet laimei ji atsigavo ir jau vėl bando vaikščioti ir kalbėti. Ir štai per vieną tokį pokalbį staiga suvokiau, kad ji paskutinė iš mano aplinkos, kurią girdžiu tariant tuos rupius mūsų kraštui būdingus tarmiškus žodžius, ir kad privalau užrašyti jos intonacijas, jos kalbėjimo stilių. Ji labai tvirto charakterio moteris, nemaža jos bruožų ir kai kurie pasakojimai, – kad ir samagono gabenimas per sieną – „atiteko“ Dominykai. Ilgai dvejojau, ar nebus pernelyg sunku skaitytojui, bet noras išsaugoti specifinį mūsų krašto tarmės koloritą buvo stipresnis – taigi palikau du veikėjus kalbančius tarmiškai. Iš pradžių tarmiškų žodžių paaiškinimus buvau įrašiusi skliaustuose, bet jie visiškai nederėjo, išnašos man atrodė visai neįmanomos grožinės literatūros tekste, ir tik atidavusi knygą į leidyklą sumaniau „aprašinėti“ paraštes. Tiesiog prisiminiau savo įprotį – juk ne tik anuomet visų mokyklinių sąsiuvinių paraštės būdavo apipieštos, bet ir dabar kartais nevalingai „pagražinu“ rimtus dokumentus... Esu labai dėkinga knygos dizainerei Daliai Kavaliūnaitei, kad ji sutiko visus mano ranka rašytus žodžius skenuoti, o dailininkei Deimantei Rybakovienei, kad juos gražiai išbarstė paraštėse. O dar gražiau, kad Tu matai juos plazdančius tarsi drugelius – romane aprašytus dilgėlinukus.

Kas tie žmonės, su kuriais ir dabar kalbiesi savąja tarme? Beje, ar tarmė pamirštama ar duota visiems laikams?

Visų pirma mano sesės ir jų šeimos, minėta dėdienė ir jos šeima, na ir, žinoma, kiti mūsų krašto žmonės. Nemanau, kad tarmė pamirštama. Nežinau, kaip tai vyksta, bet vos pradėjusi kalbėtis su savo krašto žmonėmis „persijungiu“ automatiškai net nesusimąstydama, kad jau kitaip kalbu. Būna, kad kai kurie, rečiau vartojami žodžiai, kartais nugrimzta užmarštin, bet koks džiaugsmas, kai juos vėl prisimenu!

O dabar jau – ne apie paraštes. Apie tekstą. Knygos literatūrinė kalba sodri, rupi, turtinga. Neseniai pas mus viešėję du istorijos mokytojai iš Baltstogės gyrė Punsko licėjų, kurį ir Tu esi baigusi. Ar būtent ten išmokė gražios kalbos? Ar būta ir daugiau mokytojų? Galų gale – ar įmanoma tos tikros kalbos išmokyti?

Lietuvių kalbą girdėjau nuo užgimimo: dzūkiškai kalbėjo artimieji, kaimynai, giminės. Ir ne tik kalbėjo – labai dažnai dainuodavo, o aš kartu su jais. Lig šiol man nieko nėra gražesnio, kaip kad mūsų krašto dzūkų giedamos giesmės, ypač mirusiųjų apraudojimas. Tarp artimųjų buvo nemažai puikių pasakorių – tėvas, dėdės, tetos. Žinoma, klausėmės Lietuvos radijo, vėliau – žiūrėjome Lietuvos televiziją, – man ne turinys buvo svarbus, o kalbos skambėjimas. Klausiausi kaip koks į aukštai pakabintus lašinius spoksantis katinas ir net seilė varvėjo – pašėlusiai norėjosi išmokti taip gražiai, kaip diktoriai kalba. Žinoma, ir mokykloje mokėmės bendrinės lietuvių kalbos ir literatūros.

Panašiai dar vaikystėje atitekėjo į mano sąmonę ir lenkų kalba, bet ji man nebuvo tokia graži, kaip lietuvių. Lig šiol kiekvienas naujai prisijaukintas lietuviškas žodis (o dar neprisijaukintų Didžiajame žodyne apstu) yra kaip perliukas, deduosi į atminties skrynelę ir džiaugiuosi, kad tų perliukų vis daugiau ir daugiau. Kalba yra pagrindinis rašytojo instrumentas. Todėl negaliu skaityti knygų, parašytų raiša lietuvių kalba. Tebūnie tai pačios įdomiausios istorijos, – atidedu jas į šalį. Ir, be abejo, labai gerbiu ir vertinu redaktorių darbą, nes nėra tobulai rašančių, – kad ir kaip stengiesi, vis tiek lieka viena kita stiliaus ar kalbos kultūros klaida.

Nežinau, ar daug dėmesio reikalauja marantos, ar sudėtinga jas auginti. Tačiau kiek laiko Tau reikėjo, kad užaugintum „Marantą“?

Marantų gimtinė – drėgni Pietų Amerikos atogrąžų miškai. Jos yra gana lepios ir kaprizingos: tai šviesos, tai šilumos, tai drėgmės per mažai arba pas mus joms pernelyg šalta ir tada, šiukštu, negalima jų perlaistyti, nes kaipmat ims nykti. O „Marantą“ rašiau ilgai – apie penkerius metus. Daug kartų keičiau struktūrą, daugelio įvykių nebuvau net susapnavusi – veikėjai pradėjo patys diktuoti man savo gyvenimą ir tereikėjo juos prilaikyti. Tai buvo keista patirtis – kai nuolatos jautiesi esanti knygos viduje, nesvarbu, ar tu kokiam renginyje poezijos klausaisi, ar daržą ravi, ar gėles laistai, ar sriubą verdi. Kuris nors iš veikėjų stebi pro petį, nuo kalniuko, pro namų langą... Tą keistą patirtį buvau sudėjusi į šį romaną, bet galiausiai išėmiau (juk jau ir taip jis tirštas, o su tais realybės intarpais būtų itin sudėtingas skaitytojui) ir dabar rengiu spaudai „Marantos“ rašymo dienoraštį“ – kaip atskirą knygą. Jos fragmentas jau išspausdintas šių metų „Krantų“ trečiajame numeryje.

Vieną kartą viename knygų aptarime viena skaitytoja suabejojo dabarties žmonių... gerumu.  Jos vaikystės kaime tokių žmonių kaip „Marantos“ Tadulis būta, ji ta gerai prisimena. Bet dabar? Ką atsakytum? Ar Tadulis turi prototipą?

Mano viena bičiulė vis kartoja: gerų žmonių yra daugiau, tik blogi geriau organizuoti. Vadinasi – geriau matomi. Man pasisekė, nes daug puikių žmonių sutikau gyvenime ir daug esu patyrusi gerumo, kartais net ir iš mažai pažįstamų. Esu įsitikinusi, kad iš prigimties žmonės yra geri, kad gimsta su Dievo kibirkštimi širdyje, bet... kažkur tam tikru momentu jiems išsprūsta ta kibirkštėlė, išslysta gyvenimo prasmė ir jie pasilieka tamsiojoje pusėje. O iš jos ištrūkti itin sudėtinga. Tai labai nelaimingi žmonės.

Ar Tadulis turi prototipą? Kaip ir kiti dalykai šiame romane – pirminis sluoksnis turi atspirties taškus, taigi kai kūriau Tadulio paveikslą, vienas toks mūsų krašto žmogelis nuolatos iškildavo prieš akis, bet aš beveik jo nepažįstu, žinau tik iš kitų apie jo nuolankų būdą ir... meilę arkliams. Tačiau tokių ir dar geresnių, nesvarbu kaime ar mieste, tikrai yra. Apsidairykime aplinkui ir surasime ne vieną, ir ne du. Tik apie juos garsiai nekalbama, juk jie nieko nepapjovė, neapvogė, nepasikorė.

„Marantoje“ esama svarbios jungties: kaimas-sostinė-užsienio miestai. Kaip tame trikampyje jaučiasi Birutė Jonuškaitė?

Lietuvos sostinės romane nėra. Yra Varšuva. Tik neįvardinta. O Tavo minėtame trikampyje – Seivai–Vilnius–užsienio miestai – jaučiuosi labai patogiai ir džiaugiuosi, kad kažkas, stipresnis už mane, šitaip sudėliojo mano gyvenimo žemėlapį. Nuo to laiko, kai baigusi vidurinę išėjau pro gimtojo kiemo vartus ir išvykau studijuoti į Lietuvą, daug teko patirti įvairių kelionių ir klajonių, bet tai, kad galiausiai Vilniuje atradau sau ir savo dukroms namus (ilgą laiką jaučiausi, tarsi gyvenčiau  kažkokiose tarpinėse laikinose stotelėse ir vieninteliai mano sąmonėje išlikę namai buvo jau seniai gyvastį praradusi gimtinė) yra vienas geriausių Apvaizdos man skirtų dalykų. Perfrazuodama Cz. Miłoszą galiu sakyti, kad gera yra gyventi mieste, „kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos“.  Argi tai ne komfortas, kai nuo namų iki centro (teatrų, kinoteatrų, koncertų, parodų salių, kavinių ir t.t.) vos devyni kilometrai, ir kiekvieną rytą tave pažadina ne automobilių gaudesys, o paukščių balsai, kai gali pro langą išvysti stirnų pulkelį ar išdidžiai pratipenančią lapę, gali nubėgti į ežerą ar tvenkinį nusimaudyti? O ir į oro uostą čia pat, į traukinių ar autobusų stotį dar arčiau. Man užtenka šito miesto plotų. Ir žinojimo, kad bet kada galiu iš jo išvykti ten, kur noriu. Mėgstu keliauti, pasižvalgyti po kitų tautų gyvenimą. Tačiau Paryžiaus, Londono ar kitų didmiesčių tempai ir ilgą dienos dalį požemių labirintuose praleidžiančios žmonių masės ima kelti egzistencinį siaubą, ilgam „išderina“: jaučiuosi kaip skruzdėlyne – taip tiršta ir tvanku, kad, regis, dar diena kita ir visiškai nebeliks net ir to plonyčio, kiekvienam žmogui priklausančio erdvės sluoksnelio. Man erdvė būtina. Už namų, automobilio lango, už posūkio, pakeliui į darbą, iš darbo. Tam, kad gerai jausčiausi, privalau, pasak Tėvo Stanislovo, kiekvieną dieną regėti tolius, o ne leisti ypatingas ryto ir vakaro valandas sausakimšame metro, nosį įbedus į kito žmogaus nugarą. Ieškodama šio pojūčio priežasčių, regis, turėčiau pritarti G. Beresnevičiui, sakiusiam, kad „esame klajokliai, atėję iš stepių, bekraščių ganyklų, kur viršuje – žydro dangaus skliautas, horizontas atviras iš visų pusių, ir šviesa šviesa“. Jeigu reikėtų nusakyti savo autentišką santykį su tikrove tai turbūt būtų: nuolatinis šviesos ilgesys. Šilumos ilgesys.

Tavo knygos naratorė Rasa – dailininkė. Ar rūpi Tau bent retsykiais imtis kreidelių, pieštukų, teptukų? O gal gana ir to, kad moki tapyti žodžiais?

Labai rūpi. Vaikystėje visai neblogai sekėsi piešti. Ir dabar kartais pabandau šį tą pateplioti. Ir vis dar svajoju, kaip prakalbinti džiovintus žolynus (jų turiu labai daug ir jie man savaime atrodo kaip nepakartojami meno kūriniai), bet kol kas apsiriboju tik kalėdiniais atvirukais. Nuo vaikystės skutinėju margučius, žinoma, ne taip gražiai kaip a.a. Marcelijus Martinaitis, bet man šis kasmetinis ritualas labai prie širdies. Tik gaila, neturiu gerų įrankių, nes seniai jau nebėra mano tėvų kaimyno kalvio Jankausko, kuris tokius puikius gremžtukus mums sumeistraudavo – aštrūs, kieto plieno, raižai ir nebijai, kad lukštas triokštels.

O štai dar vienas Tavo personažas – retsykiais romano puslapius gaivinantis vėjas nuo Žuvėdrų salos. Tebūnie jis palankus Tau, „Marantai“ bei marantoms, žinoma, ir Tavo skaitytojams.  

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė