Gera naujiena knygų mėgėjams: kaip ir kiekvieną rudenį buvo pristatyta leidyklos „Tyto alba“ lietuvių autorių 2014–2015 m. rudens ir žiemos knygų kolekcija. Pasak leidyklos vadovės Lolitos Varanavičienės, tiek grožinės, tiek mokslinės lietuvių kūrėjų knygos skaitytojų yra labai laukiamos ir perkamos. Todėl tvirtinantiems, jog lietuvių literatūroje pasiūla išties menka, siūlome netrumpą sąrašą knygų, kuriame kiekvienas skaitytojas atras sau ką nors savo ir artimo. Juolab kad čia gausu ne tik grožinės, bet ir mokslinės literatūros knygų.

„Kartą buvęs prezidentu, negali atsikratyti šios naštos“

Pirmadienį vykusios leidyklos „Tyto alba“ spaudos konferencijos metu buvo pristatyta 2015-ųjų vasario mėnesį išeisianti nauja prezidento Valdo Adamkaus knyga „Pareigos, kurios nesibaigia“. V. Adamkus jau kelis dešimtmečius rašo dienoraščius, kuriuose atvirtai vertina politinius šalies įvykius, fiksuoja visuomenės nepastebimas detales, apmąsto savo politinį gyvenimą. Todėl didžiąją dalį knygos ir sudaro dienoraščiai. Anot prezidento literatūrinio bendraautoriaus žurnalisto Valdo Bartasevičiaus, „tai visiškai atvira knyga, kadangi 88-erių metų sulaukęs prezidentas gali drąsiai apibendrinti savo gyvenimą nesidairydamas ir nebijodamas, kas ką pagalvos ar pasakys“. Beje, tai jau ketvirtoji V. Adamkaus knyga, kurioje šalies prezidentas viešai pateikia savo vertinimą apie daugelį dalykų, dalinasi kartais komiškais politikams nutinkančiais atsitikimais. Nors knygos forma panaši į ankstesniosios („Paskutinė kadencija“), tačiau, pasak žurnalisto V. Bartasevičiaus, ji nesikartoja: „knyga apima pastaruosius penkerius metus, kai šalį valdė jau prezidentė Dalia Grybauskaitė. Todėl šie metai – tarsi neformali prezidento kadencija. Net ir baigus ją, visuomeninių pareigų našta nuolat išlieka. Kartą buvęs prezidentu, negali atsikratyti šios naštos“, – tvirtina knygos bendraautorius V. Bartasevičius.

Doloresa Kazragytė: „Tegul šaiposi, kas nori, bet aš niekada neišduosiu tikėjimo“

Aktorė ir viena iš tų autentiškų rašytojų, vis dar dėstančių savo mintis popieriaus lape rašikliu, Doloresa Kazragytė pristatė autobiografinės eseistikos knygą „...be pabaigos...“. 2015-ųjų vasario mėnesį ji išvys knygynų lentynas. Anot leidyklos „Tyto alba“ vadovės Lolitos Varanavičienės, „Doloresos Kazragytės kūryba – esminė ir originali. Tai viena iš tų žmonių, kurie netauškia niekų, tačiau palieka vertingą tikrąją literatūrą.“ Naujojoje Doloresos Kazragytės knygoje jautriai išliejama vidinė išpažintis apie savo tamsiąsias gyvenimo dienas, alkoholizmą, sunkiu momentu apėmusią tamsą. „Vaizduotė – nepaprasta dovana žmogui, duota kūrėjo, – apie savo kūrybą pasakoja autorė. – Jėzus man yra švyturys. Dabar nebėra laiko nei apsimetinėti, nei meluoti. Mano amžiuje pradedi įžvelgti paprastų dalykų nepaprastumą. Manau, tai yra pati atviriausia mano knyga“, – teigia aktorė ir rašytoja D. Kazragytė. „Ar mano knyga kažką pakeis? – svarsto autorė ir pati atsako: – Atskirą žmogų – taip. Ir tai svarbiausia.“

Dar vienas įdomus kūrinys – architektės, vertėjos, poetės ir rašytojos Rūtos Mataitytės „Gunda“. Šiuo metu, kai emigrantų skaičius nepaliaujamai auga, yra labai svarbu kalbėti apie išvykstančiųjų sunkumus. Tai savo pjesėje „Išvarymas“ darė ir dramaturgas Marius Ivaškevičius, rašęs apie Anglijos lietuvių gyvenimą svetur. Naujoji emigrantų banga į Skandinavijos šalis – viena iš Rūtos Mataitytės knygos „Gunda“ siužetinių linijų. Tai pasakojimas apie žmogaus adaptaciją svetimame krašte, apie kultūrinius skirtumus, taip pat apie vertėjos darbą, leidžiantį prisiliesti prie daugybės nepažįstamų ir skirtingų istorijų. Gražiai knygų pristatyme pasakė Lolita Varanavičienė: „Rūta Mataitytė savotiškai verčia gyvenimus.“ Anot pačios autorės, svarbiausias knygos tikslas – pristatyti situaciją Norvegijoje, tačiau tai nėra dokumentika. „Nors statistika šiuo metu liūdna, svarbu kalbėti apie žmones, kurie svetur daro garbę mūsų šaliai, o ne priešingai. Deja pastebiu, kad mes, patys lietuviai, jaučiame nevisavertiškumo jausmą ir baimę. Turėtume daugiau didžiuotis savimi. Vis dėlto mane liūdina ir nerimą kelia tai, kad apstu žmonių, kurie ilgą laiką gyvena Norvegijoje, tačiau nesugeba išmokti kalbos – jiems vis dar reikia vertėjo paslaugų“, – stebisi vertėja ir rašytoja Rūta Mataitytė.

Esė rinkinio „Tortas“ skaitytojų lauktas ir galų gale sulauktas tęsinys – dailininko grafiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Mikalojaus Vilučio birželio mėnesį pasirodžiusi „Sriuba“. Ja autorius teigia norėjęs perteikti savo išgyvenimus, nes sulaukęs savo amžiaus gali kalbėti drąsiai ir nevaržomai. „Žmogus yra tai, ką jis daro, tai ne biologinė konstrukcija. Aš save rašau ir save paišau, – paprastai, tačiau aiškiai dėsto Mikalojus Vilutis. – Pasaulis man dabar toks įdomus, aš stebiu jį ir aprašinėju. Rašau tai, ką galvoju ir nebandau visiems patikti ar būti geresnis nei esu, gal todėl kai kurie mane ir mėgsta.“ Šias esė galima būtų apibūdinti kaip „filosofines“, nes pats autorius kviečia ieškoti atsakymų į painius gyvenimo klausimus.

„Atsargiai, čia tik labai ilgas eilėraštis“. Taip apie savo naują knygą „Klara“ atsiliepia viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių poečių ir prozininkių Agnė Žagrakalytė. Pastarosios romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ pelnė ne vieną apdovanojimą ir buvo įtrauktas į Kūrybiškiausių 2013 metų knygų dvyliktuką. Lapkričio mėnesį pasirodysiančios knygos „Klara“ žanras – mįslė net pačiai autorei. Pati rašytoja teigia, kad, jei tik būtų galima, vadintų ją komiksu be iliustracijų arba poema. Žaidimu knygos siužetą vadinanti Agnė užsimena, jog knyga neįprasta intensyviai besikeičiančiu veiksmu, vaizdais. Tai istorija apie mergaitę, gimusią ir augusią Lietuvoje, bėgusią nuo skurdo ir pažeminimo, susidėjusią su ne itin gera kompanija, apkeliavusią pusę pasaulio didmiesčių.

Jūratė Baranova: „Ne aš rinkausi, o pati Jurga mane pasirinko“

Mano galva, viena įdomiausių „Tyto albos“ naujienų – filosofijos profesorės, literatūros kritikės ir eseistės Jūratės Baranovos knyga „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“. Knyga pasirodys jau lapkričio mėnesį. Ilga laiką vien šios knygos idėja gyvenusi profesorė sako, kad toli gražu nelengva užduotis buvo analizuoti tokio plataus spektro rašytojos kūrybą. Verta prisiminti, jog Jurga Ivanauskaitė – ne tik literatė, bet ir dailininkė, fotografė, keliautoja bei visuomenininkė. Todėl, anot J. Baranovos, „ši knyga – tai tik menka dalis to, kas iš tikrųjų yra Jurga Ivanauskaitė“. Autorė pripažįsta, kad tai, ko gero, įdomiausia knyga, kurią teko rašyti: „Ilgą laiką nežinojau ir visus metus mąsčiau, nuo ko pradėti. Tai toli gražu ne paprasta, tačiau labai įdomi užduotis. Tiesiog neįmanoma keliais šimtais puslapių parašyti apie Jurgą. Daugiau galėčiau pasakyti apie tai, ko neparašiau. Knygos rašymas buvo kaip apsėdimas: visą laiką gyvenau tekstiniame ir vizualiniame Jurgos kūrybos lauke“, – atvirauja profesorė. „Mano kūryba yra mano gyvenimas“, – sakė Jurga, todėl narpliojusi jos tekstus filosofė Jūratė Baranova prisilietė ne tik prie rašytojos kūrybos, bet ir gyvenimo.

Nauji vėjai mokslinių knygų pasiūloje: mokslas visiems suprantamai

Šiais metais „Tyto alba“ pateikia nemenką mokslinių knygų pasiūlą, tarp jų – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos darbas „Lietuva kaip problema. Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai“. Akademinio pobūdžio knyga, anot profesorių, narplioja tautinės valstybės klausimus. Patys autoriai pripažįsta, jog dažniausiai tokio pobūdžio knygos yra skaitomos tik politika besidominčių specialistų ar studentų, todėl iš esmės stengėsi ją rašyti visiems: „Keistai atrodo humanitarinis mokslas, kuris, užuot rašęs žmonėms, rašo tik specialistams. Todėl mes siūlome naują humanitarinį politikos mokslą.“ Taip pat tarp akademinių knygų rugpjūčio mėnesį pasirodė klimatologo Arūno Bukančio knyga „Kas užlopys dangų“. Skaitytojai turi galimybę daugiau sužinoti apie pasaulinę klimato kaitą ir jos keliamas grėsmes.

Liepos mėnesį buvo išleista Roberto Badaro ir Danutės Jonušienės knyga „Toksikologo užrašai“. Toksikologijos centro vadovo, gydytojo Roberto Badaro pagrindinė domėjimosi sritis – priklausomybė nuo cheminių medžiagų. Kartu su psichologe ir sveikatos žurnaliste Danute Jonušiene parengta knyga gali pasitarnauti daugeliui – juk išlikti sveikam yra kiekvieno žmogaus noras ir siekis. Šmaikščiai parašytoje knygoje nėra mokslinių terminų, todėl ši yra prieinama kiekvienam skaitytojui. „Naujų cheminių medžiagų kūrimasis niekada nesustos, todėl visa, ką mes galime padaryti – kalbėti apie tai. Svarbu nušviesti, o ne bauginti žmones“, – pažymi Danutė Jonušienė.

Pateikiame kelias šmaikščias ištraukas iš knygos „Toksikologo užrašai“: „Mes esame unikali tauta, nes didžioji dalis pasaulio žmonių vartoja vaistus tam, kad nebūtų blogai, o lietuviai – kad būtų dar geriau.“

„Dietas skirstau į dvi grupes: kvailas ir pavojingas, nesvarbu, koks specialistas jas sugalvojo.“

Taip pat savo naują knygą „Kaip išlikti suaugusiųjų pasaulyje“ leidyklos „Tyto alba“ spaudos konferencijos metu pristatė Giedrius Drukteinis.

Ieva Liškevičiūtė