Inis nė nenutuokė, kuo nori būti. Tiesą sakant, jis tikrai žinojo, kad ne tik niekados niekuo nenorėtų, bet ir niekados niekuo nebus. Pasaulis jau iki kraštų buvo sklidinas žmonių, kurie kuo nors buvo, ir dauguma jų dėl to aiškiai nebuvo laimingi. (p. 50)

Ceeso Nooteboomo romanas „Ritualai“ – pirmoji jo knyga, išversta į lietuvių kalbą. Derėtų pasakyti – pagaliau, nes knyga parašyta dar 1980 m., o Lietuvoje išleista tik šiemet. Šis nyderlandų rašytojas yra gavęs daugybę literatūrinių apdovanojimų, nominuotas Nobelio premijai. Jo knygos išverstos į 26 kalbas ir vis dar verčiamos. „Ritualai“ laimėjo tarptautinį „The Pegasus“ literatūros prizą.

Pats C. Nooteboomas teigė, kad romane sudėti visi jo atsiminimai. Šiai knygai ruoštasi apgalvotai ir sistemingai, joje – šimtai minčių, užrašytų per daugelį metų.

„Ritualai“ yra filosofinis, psichologinis romanas, pagrįstas plačia kultūrine ir geografine patirtimi. Postmoderni autoriaus pasaulėjauta. Puikiai įvaldytas romano žanras, įprasminantis to meto pokario nuotaikas Europoje – pesimizmą, tikėjimo praradimą. Šis kūrinys – mirties ir gyvenimo, tapsmo, nusikaltimo prieš save, egzistencijos, pripildytos individualių ritualų, sintezė. Dievas mirė, teigia romano protagonistai ir kuria naują – savo – tikėjimą ritualais.

Romanas persmelktas Artimųjų Rytų religijos įvaizdžių, krikščioniškosios filosofijos, senovės Graikijos vaizdinių. Plati geografinė amplitudė: nuo Japonijos iki Amsterdamo, per Indiją, Nambiją, Švedijos Alpes. Šių kultūrų sintezė.

Romaną „Ritualai“ sudaro trys dalys. Kiekviena jų įprasmina skirtingą laikotarpį. Jų eiga primena koliažą: pirmoji dalis apima laikotarpį nuo 1963 m., antroji – 1953 m., trečioji – 1973 metus.

Pagrindinis veikėjas Inis Vintropas duonai užsidirba rašydamas horoskopus, perpardavinėdamas paveikslus, seka akcijų biržos naujienas ir myli moteris. Inis atrodo gana tipiškas vyras, bet vis dėlto mato tuščią visatą, kurioje nėra prasmės. „Tu negyveni, – kartą pasakė jo draugas rašytojas, – tu duodiesi nešiojamas, ir Inis tai palaikė komplimentu“ (p. 14). Tai sudėtingos psichologijos asmenybė: našlaitis, vaikystėje stumdomas po internatus – niekuomet ilgai juose neužsibūdavo. Dabar, įpusėjęs keturiasdešimtmetį, praradęs visas ambicijas, siekius ir tikslus, jis tiesiog egzistavo: „...jeigu jis kada nors būtų turėjęs ambiciją, būtų galėjęs laikyti save nevykėliu, tačiau ambicijos jis neturėjo, tad žvelgė į gyvenimą kaip į keistoką klubą, kurio nariu jis netyčia tapo ir iš kurio žmogus galėjai būti pašalintas, nenurodant priežasties“ (p. 12). Dievo nėra, jis miręs, o Inio Vintropo religija – moterys. Tik jos atspindi pasaulį tokį, koks jis yra.

Antrosios ir trečiosios romano dalių dėmesio centre atsiduria Arnoldas Tadsas ir jo sūnus Filipas Tadsas, niekada vienas kito nematę ir abu be galo vieniši. Į juos žvelgiama Inio Vintropo akimis. Daug įtakos Tadsams turėjo ritualai – išstūmė juos iš gyvenimo, panardino į egzistenciją, vedančią mirties link. Arnoldas ir Filipas priima Inį – pasyvų ir monotonišką žmogų, kuris negalėtų sutrukdyti jų rutinos, – į savo gyvenimą. „Gyvenu savo laiką, nes privalau jį nugyventi, ir tiek“ (p. 65), – teigė Inis.

Arnoldas Tadsas gyvena vienuolių laiko rėžimu, tačiau netiki Dievą, cituoja Sartre’ą, teigdamas: „Sartras sako, kad žmogus išsviestas į pasaulį, kad jis vienas, kad Dievo nėra, kad mes atsakingi už tai, kas esame, ką darome“ (p. 65). Arnoldo Tadso diena suskaičiuota minutėmis: kiek laiko jis gali skaityti, miegoti, valgyti savo gyvenimo kalėjime. Jis žino, kaip mirs, nebijo mirties ir gyvenimo, kurį, remdamasis Sartre’o teigimu, laiko beprasme būtimi. Laikas – jo gyvenimo ritualas.

Trečioji romano dalis grindžiama simboliais, mistika. Arnoldo Tadso sūnus Filipas – vienišas naujųjų laikų filosofas, savaip interpretuojantis Taoizmo religiją – gyvena užsidaręs bekontūriame kambarėlyje. Romano pabaigoje vaizduojama arbatos gėrimo ceremonija, kurioje dalyvaujantys Inis, Filipas ir meno dirbinių prekeivis Rizenkampas vaizduojami tarsi Šventoji Trejybė. Rašytojas jungia Kristaus kūno ir kraujo virtimo vynu ir duona ceremoniją su kinų arbatos gėrimo iš švento dubens tradicija.

Tai provokuojantis romanas, kuriame netrūksta erotikos, nuodėmės, mistikos, griūvančios psichologijos, tuščios pasaulio egzistencijos įvaizdžių. Čia nagrinėjami būties klausimai nori nenori verčia skaitytoją mąstyti, kas yra religija ir Dievas, kokia gyvenimo žemėje prasmė, ar ji išvis egzistuoja.

Tai naujas požiūris į žmogaus gyvenimą. Charakteriai, galbūt per daug savanaudiški, neatradę gyvenimo ir jį spėję prarasti, yra iki galo neatskleisti, tačiau tai suteikia erdvės savai, skaitytojo, interpretacijai. Kiekviena mintis apgalvota, stilius – turtingas, poetiškas.

Privalu paminėti gerą vertėjo Antano Gailiaus darbą. Romane sutinkama sakinių vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis, kurie išversti išnašose. Tai sudėtingas kūrinys, bet vertimo kalba sklandi, perteikianti specifinę aurą, apokalipsės nuotaikas. Išlaikyti paslaptingi charakteriai. Šiame romane mažiau emocijų, daugiau detalių, fotografinių vaizdinių, kurie atspindėti ir vertime.

Džiugu, kad ši knyga, nors ir pavėluotai, išversta į lietuvių kalbą.